Jurbarko metraštininkas Eugenijus Beržinskas su meile fiksuoja kasdienybės grožį

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

 

Pagalvokite, kiek jūsų pažįstamų, paklausus, kaip jiems sekasi, atsakytų: „Žinok, puikiai!“. Ir tie žodžiai būtų ištarti su nuoširdžiu džiaugsmu, užtikrintai sąmoningai, be jokios vaidybos ar tiesiog mandagiai palaikant pokalbį. Štai taip atsako (ko gero, ir jums taip pat atsakytų) ir mūsų pašnekovas, sutiktas savo mylimo Jurbarko gatvėje. Savamokslis fotografas, Jurbarko fotometraštininku laikomas Eugenijus Beržinskas neslepia, kad jaučiasi laimingas ir patenkintas gyvenimu. „Gyvenu patį geriausią metą apskritai“, – patikina jis, paaiškindamas, kad pagaliau gali mėgautis savo pomėgiu, nes niekas jo nesaisto, neslegia įsipareigojimai ir pagaliau jaučiasi nusipelnęs užtarnauto poilsio.

Eugenijaus Beržinsko nuotraukos

Eugenijus džiaugiasi savo ramia kasdiena, kuri srovena tarsi jo mėgiamas Imsriukas (būtent taip jis šią upę vadina) – kiek triukšmingesnis žiemą, pavasarį, bet vis taip pat jaukiai ta pačia vaga bėgantis. Mūsų pašnekovas kasdien tiesiog išeina į miestą pasivaikščioti be jokio ypatingo tikslo ar išankstinio plano. Jei kas patinka, akį patraukia, jis stabteli ir fotografuoja (įvairiais rakursais) – tam visada po ranka yra išmanusis telefonas. Taip gali ir šimtus kadrų per dieną prisirinkti, o grįžęs namo būtinai peržiūri, nepatikusius ištrina, kitus pataiso, paredaguoja, o įdomiausiais kadrais pasidalina savo Facebook paskyroje, kurią stebi, nuotraukomis džiaugiasi ir komentuoja gausus būrys sekėjų. Taip Eugenijus kaupia savo fotoarchyvą su dešimtimis tūkstančių nuotraukų, kuriose dažniausiai įamžintas jo mylimas Jurbarko miestas visais metų laikais. Vyras atkreipia dėmesį, kad pirmąsias nuotraukas padarė prieš 24 metus, t. y. fotografuoja nuo 2000 metų, sako, kad pačiam sunku patikėti kaip greitai bėga laikas.

Pasivaikščiojimas paimsriu

Ne tik apie greitai bėgančius metus su Eugenijumi kalbėjomės. Su fotografu susitikau pavasario pradžioje, kovo mėnesio antroje pusėje ir jaučiausi dėkinga, kad leido trumpam sudrumsti jo ramią kasdieną, nes jau žinojau, kaip jam smagu po miestą vaikštinėti vienam. Tą popietę kartu leidomės abiem gerai pažįstamais paimsrio takais, link Bišpilio, žingsniuodami neskubriu žingsniu, šnekučiuodamiesi apie fotografiją, gyvenimą, pomėgius, laisvę, moteris, vyrus, iššūkius, laimę... Dalinomės mintimis, giliai nesikapstydami gyvenimo prasmėse, tarsi leisdamiesi pasroviui.

Prisiminėme, kad paskutinį kartą kalbėjomės prieš trejetą metų (tuomet laikraščiui „Mūsų laikas“), atrodo, visai neseniai, bet lyg praėjusiame amžiuje, nes tiek visko nutiko. Tąkart kalbėjomės per Covid-19 pandemiją ir abu paimsriu vaikščiojome su kaukėmis. „Tada vaikščiojau ir fotografavau su kauke, ir dabar tą patį darau. Tik be kaukės“, – šypteli Eugenijus, leisdamas suprasti, kad jo gyvenime mažai kas per tuos metus pasikeitė.

Katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas

Mūsų pašnekovas toli į ateitį neplanuoja. Gyvena čia ir dabar, mėgaujasi kasdiena ir jaučiasi kaip tas katinas iš animacinio filmuko, kuris mėgsta visur vaikščioti vienas. „Kur noriu, ten ir einu“, – šypsosi jis, pridurdamas, kad jam tokia laisvė patinka – ir su metais vis labiau. Pastebi, kad su metais ir daugiau ramybės norisi. Ir tyla jam vis mielesnė. Jei anksčiau tvarkydamas nuotraukas dainų klausydavosi, dabar geriausia muzika tampa tyla. „Esu vienas namuose ir man gerai“, – juokiasi Eugenijus, išmokęs ir su buities darbais susitvarkyti. Jie jo ramios kasdienybės džiaugsmų netemdo.

Draugas Bagirius

Vienas, bet ne vienišas. Paaiškina, kad turi daug draugų už savo namų sienų, pirmiausiai gyvūnus, kuriuos, tais pačiais takais vaikščiodamas, pažino, susipažino ir draugais tapo – kone kasdien aplanko, pasisveikina, pamaitina, palepina. Štai ir dabar aplankė ir pavaišino vilkšunį Maksą, laikomą voljere paimsry, palesino kelias antytes, kurios jį atpažįsta. Žiemą rūpinosi gulbe – ją maitino kone iš rankų. Atsirado ir katinas, kuris pats į svečius pas Eugenijų ateina ir, tiesą sakant, jaučiasi kaip namie. „Turiu gerą draugą katiną“, – pradeda savo pasakojimą apie kaimynų katiną Bagirių (nes juodas kaip Bagira iš filmuko apie Mauglį). Šis, ko gero, ir yra didžiausia Eugenijaus pastarųjų metų naujiena, nes įprato pas Eugenijų bute daug laiko leisti. Vyras šypsosi, kad Bagirius ant palangės užšoka, letena į langą pabeldžia, sukniaukdamas pasisveikina, o įleistas tyliai, ramiai kitame kambaryje įsitaiso ir snaudžia, prieš tai gavęs skanėstų. Kaimynai apie savo katino viešnages žino, bet dėl to nei ant katino, nei Eugenijaus nepyksta. Netrukdo katinas ir Eugenijui. „Jis gi katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Ir vaikšto ten, kur nori“, – šypsosi Eugenijus, pastebėdamas, kad ir jis toks pat. Tokia draugystė be įsipareigojimų, prisirišimų Eugenijui labai patinka – nesijaučia privalantis laiku grįžti ir augintiniu nuolat rūpintis, vedžioti. „Suprantu atsakomybę. Jei turi gyvūną, juo turi nuolat rūpintis“, – paaiškina jis.

Vienas, bet ne vienišas, nes turi daug pažįstamų, su kuriais susitikęs gatvėje gali ir valandomis plepėti. Be to, jis įdomus ir asmeniškai nepažįstamiems, kurie gatvėje jį atpažįsta ir priėję jo gražiomis nuotraukomis pasidžiaugia. Neįkyrus dėmesys vyro nevargina, o geri gražūs žodžiai pradžiugina.

Tulpė, kuri rūpi

Eugenijaus rūpestis ne tik gyvūnai. Štai jau kelerius metus iš eilės toje pačioje vietoje, ant šlaito paimsryje, laukia išdygstančios ir pražystančios tulpės. Laukia ir stebi, kaip žiedą krauna, pražysta ir vėl žiedlapius išbarsto. Prisimena, kad pirmais metais jos stiebas buvo nulinkęs, o pastaraisiais metais – tiesus ir tvirtas. Kodėl būtent ji sudomino? Gal kad ji vieniša tame kalno šlaite – kasmet išauga, žiedą sukrauna ir akį džiugina.

Eugenijaus akis džiugina gamta, raminantis jos pastovumas: po žiemos visada ateina pavasaris, o tai reiškia, jog pilkos nuogos medžių šakos neišvengiamai sužaliuos ir puošis įvairiausiais žiedais. Štai ir tada, kalbintas pavasario pradžioje, nekantriai laukė, kada pradės sprogti medžių lapai ir bus daugiau spalvų – ne vien tik pilka.

Bet ir, rodos, niūriomis dienomis yra ką fotografuoti. Štai sudomina koks rasos lašelis ar lietaus lašai ant plikų šakų.

Ir dabar, vaikštinėdamas ir kalbėdamas, atkreipdavo dėmesį į vaizdus, objektus, kurie, esant tam tikram apšvietimui, gražiai nuotraukoje atrodytų. Vis dėlto tą valandą išmaniojo telefono nė karto neišsitraukė iš kišenės, visą dėmesį sutelkdamas į pokalbį, mintis, nesiblaškydamas. Jei atėjai kalbėtis – reikia kalbėtis. Į pašnekesį niekas neįsiterpia - mūsų minčių tėkmės nėra kam blaškyti – praeivių vos vienas kitas, nes pavakarė, oras vėsokas, tad sutiktieji dažniausiai vedžioja paimsriu savo keturkojus augintinius.

Gyvena kaip Dievas

Įsikalbame ir apie išmaniąsias technologijas, naujoves, kurios, pasirodo, Eugenijui patinka ir visai jo negąsdina. Jam patinka, kad naujausi telefonai turi tokias fotografavimo galimybes, jog patys prisitaiko ir parenka optimaliausius nustatymus gerai nuotraukai. Pašnekovas nesibaido ir dirbtinio intelekto, kuris, sparčiai tobulėdamas, gali ir fotografus, ir rašytojus pakeisti. „Jūsų negąsdina, kad nuotraukose neliks žmogiškos klaidos žavesio?“, – klausiu. „Nereikia tų klaidų“, – paprastai atsako pašnekovas, įsitikinęs, kad žmogus vis tiek užsiims kūryba, nes tokia yra jo dieviška prigimtis. „Žmogus vis tiek turi kurti“, – tvirtina ji, tikintis, kad žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kurie viską daro dėl išlikimo, instinktų. Žmogus turi užsiimti kūryba ir tai daryti ne tik savo malonumui, bet ir kitiems džiuginti. Jam patinka mintis, kad žmogų Dievas sukūrė pagal savo pavidalą ir prigimtį – Dievas kūrėjas, vadinasi, ir žmogus kūrėjas. Nusišypso, kai aš jį patį palyginu su Dievu. „Visi mes esame kūrėjai“, – atsako jis. Eugenijui norisi tikėti, kad po mirties žmogus atgimsta, kad jis nemiršta. Jei taip būtų, Eugenijus patikina, kad vėl norėtų atgimti mylimame Jurbarke. Labai norėtųsi pamatyti, kaip jis pasikeitė, kokiu tapo. Nieko prieš būtų ir kokiu akmeniu atgimti. „Būtų neblogas variantas, jei nesuskaldytų ir į cementą nesugrūstų“, – šypteli jis.

Istorinių nuotraukų archyvas

Pasikalbėjome ir apie parodą, kurią netolimoje ateityje jis norėtų surengti savo 65-mečio proga. Be to, kitais metais sukaks 25-eri metai, kai užsiima fotografija - dar viena proga parodai. Laiko yra, bet jau dabar pradėjo galvoti ir ruoštis.

Šis jurbarkietis turi ką savo nuotraukomis papasakoti. Eugenijus ne veltui vadinamas pačiu tikriausiu Jurbarko metraštininku. Jis geriausiai mato, kaip keičiasi miestas, fiksuodamas ir pastatų griovimus, ir naujas statybas. Eugenijaus nuotraukų archyvuose yra ir raudonų plytų namelis prie Jurbarko bažnyčios, taip vadinamasis Bizo namas, kurio dabar nelikę nė ženklo. Yra užfiksavęs ir prekybos centrų mieste statybas. Dabar fotografuoja Dariaus ir Girėno gatvėje kylantį prekybos centrą. Gyvenimas eina į priekį, miestas keičiasi, atsinaujina. Ir Eugenijui patinka tie pokyčiai. Jam įdomūs ir naujos statybos namai, atnaujinami pastatai – tereikia deramu kampu pažvelgti, tinkamo laiko, apšvietimo paieškoti. Kartu pasvarstome, kad būtų įdomu parodyti istorines nuotraukas, kuriose užfiksuoti senieji miesto pastatai. Pasiūlymas surengti tokią parodą jį sudomina. Gal ją pavyks kada įgyvendinti.

Nežinia, kaip ir kas bus ateityje, bet Eugenijus tikrai žino, kaip dabar nori gyventi – reikia džiaugtis gyvenimu dabar, kol dar sveikata leidžia. Sutinka, kad gyvena prabangiai, nes gali užsiimti tuo, kas jam patinka. „Ir visi taip turi gyventi: užsiimti patinkančiais pomėgiais. Tada ir jausiesi gerai, būsi laimingas. Jei viską darai per prievartą, tuomet ir depresijos, ligos užpuola ir bėdos kyla“, –savo gyvenimo filosofija pasidalina Eugenijus, sukūręs jurbarkietišką sėkmės istoriją, kurią galėjome papasakoti ir jums.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Rimas Bružas

R. Bružas: noriu, kad mano vaikai nekrūpčiotų  0

Gečų šeimos hobis – krepšinio rungtynės

Gečų šeimos hobis – krepšinio rungtynės  0

Veliuonos bažnyčia ir klebonija

Užmirštas kunigas ir poetas Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis  0

Regina Kriščiokaitienė ir Aldona Vasarevičienė

Įdomaus gyvenimo recepto ingredientai – ir judėjimas, ir knygos  1

Antanas Rapolskis

Buvęs ilgametis Jurbarko gimnazijos direktorius Antanas Rapolskis: su mokiniu reikia kalbėtis  0

Arnas Levonauskas širdyse ir atminty liks ypatingas

Arnas Levonauskas širdyse ir atminty liks ypatingas  0

Izidorius Tamošaitis ir Vincas Mykolaitis-Putinas 1922 m. Fribūre

Dr. Izidorius Tamošaitis – kunigas ir filosofas iš Antkalniškių kaimo (nuotraukos)  0

Kotaro įsiamžino Smalininkuose.

Jurbarkas japono akimis: kas sužavėjo ir ko pritrūko  1

Agota Vaitkūnienė (dešinėje) su drauge Laimute Partikiene sąskrydyje Ariogaloje

Politinių kalinių dukters Agotos Vaitkūnienės istorija: „Ėjom kaip tie vilkų vaikai“  0

Vitalija Maksvytė

Vitalija Maksvytė: „Man svarbūs tie, kieno balsai negirdimi“  0

Aldona Kimutienė nuo jaunystės labai mylėjo arklius

Žindaičių kaimo legenda – Aldona Kimutienė  0

Vytautas Urbanavičius

Molynės profesorius sugrįžo gimtojon Skirsnemunėn  0

Rugpjūčio 1 dieną sukaks dveji metai, kai ukrainietė Tatjana gyvena Jurbarke.

Iš okupacijos pabėgusiai ukrainietei išgyventi karą padeda Jurbarko tyla ir ramybė  0

Danielis Pollick (dešinėje) su dukra Megan ir gidu J. Oškiniu

Jurbarko žydų palikuonys atranda Lietuvą  0

Keturis globotinius į šeimą priėmę jurbarkiškiai: dabar gyvenimas dar prasmingesnis

Keturis globotinius į šeimą priėmę jurbarkiškiai: dabar gyvenimas dar prasmingesnis  0

Ukrainiečiai kepė picas ir mokėsi lietuvių kalbos

Ukrainiečiai kepė picas ir mokėsi lietuvių kalbos  0

99-erių Antanas Janušas vis dar smagiai traukia bandoniją

Antanas Janušas grodamas bandonija laukia 100-mečio  0

G. Kievišienė

Gintauta Kievišienė. Iš ilgesio paukšte pakilę žodžiai  0

A. Petraitytė

Fotografė Akvilė Petraitytė. Galimybė sustabdyti akimirką ir išgyventi ją dar kartą  0

A. Griškus

Muziejaus direktoriaus tikslas – sudominti turistus iš viso pasaulio  3

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: „Pats gyvenimas yra prasmė“  0

Lina Lukošienė

Lina Lukošienė – tiesiog mama, kuri nenustygsta vietoje  0

Socialinių mokslų doktorantė A. Lolat į 320 km žygį su ramentais išsirengė norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų bendruomenę.

Ajana Lolat-Pažarauskienė: „Norime parodyti, kad mūsų nereikia uždaryti“  0

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei  0

Mūsų partneriai