Jurbarkiečio Manto istorija: nuo skustagalvio iki prabangaus restorano virtuvės šefo

Belaukdami Verslo apdovanojimų vakaro pagalvojome, kad būtų įdomu tiek patiems susipažinti, tiek jurbarkiečiams pristatyti vieną iš naujų verslų rajone kūrėjų – Panemunės pilyje veikiančio restorano „Kuknia“ virtuvės šefą Mantą Makarą. Intrigavo, kad tai dar vienas panemunės krašto sūnus, sugrįžęs namo – jurbarkietis, išbandęs savo jėgas ir emigracijoje. Tiesa, šventiniame vakare Manto nesutiksite. Užsiminus apie būsimą renginį, jis paaiškino, kad organizatoriai į šventę jį kvietė, tačiau, deja, atvykti negalės. „Penktadienį neišeisiu iš virtuvės. Kapitonas negali palikti savo laivo“, – šypsojosi vyras. Mantą kalbinome pirmadienį Panemunės pilies restorane, kuriame jis triūsia nuo praėjusių metų vasaros. Susėdome pasikalbėti prie vieno iš restorano staliukų – ramiai, neskubėdami, nes pirmadienis visoje pilyje poilsio diena. Man atsisakius pasiūlytos kavos ir paprašius arbatos, Mantas atneša naminių aviečių uogienės arbatos, o sau įsipila vandens, paaiškinęs, kad reikia gerti daugiau vandens, sako, skaitęs, kad lietuviai Europoje labai atsilieka pagal šį rodiklį.

Paties šefo gyvenimiška patirtis, kiek spėju per valandą jį pažinti, neįtelpa į jokius parametrus. Klausantis jo istorijos, sunku įsivaizduoti, kad priešais sėdintis prabangiuose restoranuose dirbęs solidus vyras paauglystėje buvo skustagalvis treninguotas forsas, kaip pats juokauja, tokios išvaizdos, kad geriau artyn nelįsti, „nors viduje – drugelis“.

Viską gyvenime pasiekęs tik savo jėgomis, nebijantis iššūkių, visiškai naujų patirčių, atvirai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, patyręs daug nusivylimų, nuoskaudų ir, žinoma, daug džiaugsmo. Savo darbinę karjerą pradėjęs bene prabangiausiuose tuo metu Kauno restoranuose, ilgokai „valgęs“ ir emigranto duoną Anglijoje, Danijoje. Išbandęs ir statybos darbų vadovo bei prekybos centro vadovo darbus, bet didžiąja dalimi, jo paties žodžiais, „neišėjęs iš virtuvės“, nes šis darbas jam labiausiai patinka. Vyras gali daug pasakoti apie darbo specifiką, maisto gamybą, su pasididžiavimu kalba apie virtuvės šefo profesiją. Tačiau taip buvo ne visada. Apie tai, kad dirba virtuvėje savo artimiesiems ir draugams jis papasakojo tik, ko gero, sugrįžęs iš užsienio.

Teko apsimetinėti

Mantas augo Jurbarke, Naujamiestyje. Buvo Gedimino gatvės vaikis. Jo prisiminimai sugrąžina į, rodos, užmirštus laikus – tarsi „laukinius vakarus“ prieš daugiau nei 30 metų, kai Jurbarko kavinėse kone prie vieno stalo galėjo susitikti policininkai ir nusikaltėliai, kai jaunimas buvo susiskirstęs į skustagalvius forsus, reiverius ir kitokius neformalus. Forsiškas jaunimėlis klausydavo rusiškų dainų apie kalėjimo romantiką ir panašiomis temomis – bandė atrodyti kieti vyrai dar kietesniais kumščiais. Mantas buvo vienas iš forsų, nes nenorėjęs iškristi iš konteksto. Skusta galva, sulaužyta nosis. Jei būsi kitoks, galėjai būti nesuprastas ir stumdomas. Tokie buvo laikai, kai reikėjo apsimesti ne tuo, koks esi – reikėjo „apsauginio veido“. Linksmai prisiminė, kaip su draugais klausydavo jų mėgstamos muzikos, o namie, likęs vienas, klausydavo visai kito stiliaus dainų – susirasdavo grupės „Queen“ įrašų ir klausydavosi mamos juostiniu magnetofonu. Ypač mėgdavo jų dainą apie laisvę, norą ištrūkti. Gal dėl to, kad jis pats, dar paauglys, instinktyviai norėjo ištrūkti iš aplinkos, kuri jam netiko. Juo labiau, kad ir namai nebuvo tuo ramybės uostu, kokių kiekvienam vaikui norėtųsi.

Visą straipsnį rasite antrame 2025 metų „Mūsų laiko“ numreyje.