Jurbarkas japono akimis: kas sužavėjo ir ko pritrūko

Įdomu į savo šalį pažvelgti užsieniečio turisto akimis, o dar smalsiau – pamatyti, išgirsti, pajusti, kaip svečiams iš užsienio atrodo mūsų gimtasis miestas. Jau rašėme, kokį Jurbarką mato ukrainiečiai, vokiečiai, Izraelio, Naujosios Zelandijos gyventojai. Dabar turime progą į mylimą miestą pažvelgti ir keliautojo iš Japonijos akimis. Ir ne bet kokio, o Lietuvą labai mylinčio ir puikiai lietuviškai mokančio japono Kotaro Hisada, kuris daug keliauja po mūsų šalį, filmuoja ir kuria įdomius filmukus lietuvių kalba bei skelbia juos savo YouTube kanale. Kotaro, ko gero, susipažinęs su Lietuva geriau ir giliau už kai kuriuos lietuvaičius – jis jau svečiavosi Alytuje, Telšiuose, Zervynose, Vilniuje, Pasvalyje, Lazdijuose, Molėtuose, Pavilnyje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Panemunėje, Tauragės krašte ir daugelyje kitų šalies vietų. Mūsų džiaugsmui, Kotaro sudomino ir Smalininkų bei Jurbarko miestai: Smalininkuose jis lankėsi liepos 2 dieną, tada trumpam užsuko ir į Jurbarką, į kurį ilgėlesniam laikui sugrįžo liepos 18-ąją.

Sprendžiant iš įrašų pavadinimų, Smalininkai ir Jurbarkas jam patiko bei maloniai nustebino. „Draugiškas japonui pasienio miestas“ – taip Kotaro apibūdino Smalininkus. „Jūs turite čia atvykti“, „Pranoko mano lūkesčius“. Taip japonas, kuris, beje, lietuvių kalbos mokosi nuo 2013 metų, lietuviškai rašo apie Jurbarką. Gaila, kad Jurbarke su Kotaro prasilenkėme ir gyvai pašnekinti negalėjome, tačiau pasikalbėjome nuotoliu – jis mielai atsakė į mūsų klausimus internetu, po maždaug mėnesio laiko viešnagės Lietuvoje sugrįžęs namo į Japoniją, į gimtąjį Osakos miestą.

Sužavėjo panemunė

Maždaug 16 minučių vaizdo dienoraštyje apie Jurbarką Kotaro fiksavo, kaip jis autobusu iš Kauno važiuoja į Jurbarką ir  mėgaujasi vaizdu pro langą – panemunės kelią jis vadina bene savo mėgstamiausiu. Iš Jurbarko autobusų stoties vaikinas patraukė per miestą pagrindine Dariaus ir Girėno gatve, prieš tai užsukęs apsipirkti į prekybos centrą. Laižydamas ledus japonas apžiūrinėja Dariaus ir Girėno, Kauno gatvių pastatus, paminklus, viešąsias erdves. Žingsniavo neskubėdamas, ilgėliau stabtelėdamas prie jį sudominusių objektų. Japonas mieste atkreipė dėmesį į medžius ir gatvę – jam patiko Dariaus ir Girėno gatvės žaluma, o pati gatvė pasirodė jauki. Kotaro akį patraukė didelis pilkas pastatas, kuriame įsikūręs „Lietuvos paštas“. „Ko gero, sovietmečiu pastatytas“, – garsiai svarstė jis. Atidžiai apžiūrėjo ir senus Kauno gatvės pastatus – čia jautėsi tarsi atsidūręs kaime. Panemunės vaizdas jį pakerėjo. „Labai graži vieta“, – susižavėjęs sako jis, žingsniuodamas pėsčiųjų taku palei Nemuną ir stebėdamasis, kodėl tokioje gražioje vietoje nėra nė vieno žmogaus. Pasak jo, jei gyventų Jurbarke, prie Nemuno kasdien ateitų pailsėti, atsipalaiduoti. Teisybės dėlei pridursime, kad ne darbo dienomis, savaitgaliais ir vakarais panemunėje pilna žmonių, tačiau japonas to, suprantama, nežinojo, juk Nemunu gėrėjosi darbo dieną ir darbo metu, kuomet čia išties būna tuštoka.

Vis dėlto ir tąkart prie Nemuno jis nebuvo vienas. Vyras iš tolo stebėjo link jo pėsčiųjų taku bidzenantį šuniuką ir dairėsi šeimininko, stebėdamasis, kad šuo vaikštinėja vienas, be jokios priežiūros. Baiminosi, ar šis keturkojis nebus piktas, bet šuo nekreipė į svečią jokio dėmesio ir ramiai nubėgo savais keliais, o Kotaro galėjo lengviau atsikvėpti.

Jam patiko prie Nemuno: pasivaikščiojo bunomis, įmerkė rankas į vandenį, pasak jo, mielai karštą dieną būtų įlipęs į vėsius upės vandenis ir išsimaudęs, bet būdamas vienas neišdrįso. Įamžino ir Šimtmečio tiltą per Nemuną, žinojo ir jo pavadinimą, ir tikslų ilgį.

Kur sustojęs laikas

Nors prie Nemuno japonui norėjosi ilgiau užsibūti, bet, pajuokavo, įrašas būtų per trumpas, tad grįžo į centrinę miesto gatvę, stabteldamas prie viešbučio „Jurbarkas“ pastato, kaip spėjo, irgi pastatyto sovietmečiu. Ilgiau pafilmavo lelijos ženklą, kurio būklė jam sukėlė nerimą – atrodė, kad viena atplyšusi detalė gali nukristi. Dar nufilmavo savivaldybės administracijos pastatą ir fontaną su „paminklu“. Prie Angelo skulptūros nėra jokio užrašo, jokios lentelės su pavadinimu ir aprašymu, tad Kotaro negalėjo sužinoti ir kitiems papasakoti apie Angelą, nešantį gerą žinią Jurbarkui. Vyrui visa ši erdvė su viešbučio bei savivaldybės administracijos pastatu – tarsi kelionė laiku į praeitį. Jis pats garsiai įvardijo: čia tarsi sustojęs laikas nuo sovietmečio. Beje, sovietmečio reliktus jis pastebėjo ir Kauno gatvės prieigose.

Keliaudamas link autobusų stoties, įamžino kultūros centro pastatą, devynaukštį, sodą kitapus gatvės.

Kauno gatvėje ilgėliau stabtelėjo prie Sinagogų aikštės memorialo, kur pasiskaitė apie Jurbarko žydų bendruomenę ir apie mūrinę sinagogą, kuri išlikusi iki šių dienų, tačiau neatpažįstamai atnaujinta ir tarnauja kaip gyvenamasis pastatas. Kadangi neaiškiai parašyta, Kotaro atrodė, kad toji mūrinė sinagoga yra ne priešais memorialą, o šalimais stovintis senas mūrinukas su data fasade.

Svečiui iš Japonijos patiko ir dvaro parkas: seni dvaro pastatai bei iš tolo šviečiančios baltos kolonos. Įspūdį padarė gimnazijos pastatas, kuris jam pasirodė panašus į dvarą. Nepraėjo nepastebėjęs ir priešais gimnaziją esančio seno namo, primenančio kaimo sodybą. Atkreipė dėmesį ir į Vydūno gatvėje parduodamą medinį pastatą (buvusį dragūnų klubą ir vaikų biblioteką) – linksmai prasitarė, kad visai norėtų tokiame gyventi.

Unikali vieta – pasienis

Jei Jurbarko vaizdo dienoraštis užėmė apie 16 minučių, Kotaro pasakojimas apie Smalininkus buvo gerokai ilgesnis, nors juose jis svečiavosi ne itin palankiu oru – kai buvo vėsoka ir pylė lietus. Paaiškėjo, kad Smalininkai japonui labiausiai įdomūs kaip pasienio miestas – egzotiška vieta, kur akį traukia valstybės sieną ženklinantys riboženkliai. Kotaro prisipažįsta, kad lankantis pasienyje jį apima neįprastas jausmas, mat Japonijoje nėra sausumos pasienio miestų. „Mes negalime būti pasienyje, o lietuviai gali būti ir matyti kitos šalies žemę“, – paaiškino jis, stovėdamas ant Smalininkų pylimo ir bandydamas įžiūrėti kas yra kitapus Nemuno, Rusijos pusėje. Atkreipė dėmesį į žemėlapį telefone, rodantį, kad priešais Smalininkus, kitame Nemuno krante, menkai gyvenama.

Kotaro neblogai susipažinęs ir su šio krašto istorija. Jo akį patraukė vokiški užrašai ant senojo geležinkelio stoties pastato. Žino jis ir apie Tilžės–Pagėgių–Smalininkų siauruką, veikusį iki II pasaulinio karo pabaigos.

Vaikštinėdamas pagrindine Nemuno gatve ir apie dailininkę Lidiją Meškaitytę spėjo papasakoti, ir apie evangelikų liuteronų bažnyčią kelis faktus pažerti. Netgi užsuko į Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą – improvizuotą ekskursiją surengė jį pakvietęs šio centro atstovas, kuris buvo vienas nedaugelio tą dieną Smalininkuose sutiktų žmonių. Kotaro pasidžiaugė draugiškais vietiniais. Ypač buvo sužavėtas vienos jį gatvėje pakalbinusios moters – ši ne tik patarė, ką aplankyti, bet ir, jo nuostabai, žinojo apie jį patį, ir sekė jo keliones po Lietuvą YouTube kanale. Ne vien mes, jurbarkiečiai, Kotaro vaizdo dienoraščius žiūrime ir džiaugiamės. „Japono Kotaro dėka, mes, lietuviai, pamatome nematytas tėviškes vietas. Puiku“, – džiaugėsi ir dėkojo komentuodami Kotaro įrašus lietuvaičiai.

Pranoko lūkesčius

Šių eilučių autorei, peržiūrėjus įdomius Kotaro įrašus, kirbėjo keli neatsakyti klausimai: ko gi jis tikėjosi Jurbarke, su kokiais lūkesčiais į šį miestą važiavo; ką mano apie tuos sovietmečio pastatus: griauti juos ar kitaip su jais pasielgti? Galiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kokį vietinių neišnaudojamą potencialą turi Jurbarkas? Visus šiuos klausimus surašėme internetu, ir Kotaro, mūsų džiaugsmui, gražia lietuvių kalba atsakė.

Kotaro paaiškino, kad jis tikėjęs, jog Jurbarko miestas nesiskirs nuo kitų Lietuvos miestų, ir kad jis čia ilgai neužsibus. Bet radus keletą gražių vietų, jam mūsų krašte norėjosi pabūti ilgiau. Ypač patiko prie Nemuno. „Ten buvo tikrai gražu ir jauku“, – patikino, pridūręs, kad norėtų šioje erdvėje praleisti daugiau laiko. Kotaro patiko ir dvaro parkas: ir graži gamta, ir gražūs dvaro pastatai. Pasirodo, patiko ir savivaldybės aikštės erdvė, netgi sovietmečio laikus menantis viešbučio pastatas.

Pataria negriauti sovietmečio pastatų

Buvo įdomu sužinoti, kokias emocijas japonui kelia tokie sovietmečio statiniai, ką jis siūlytų su jais daryti, gal būtų geriau nugriauti? Kotaro atsakymas mus nustebino. Nors jis supranta, kad tokie žodžiai gali sukelti neigiamą vietinių reakciją, bet, pasak jo, šie objektai – irgi šalies istorijos dalis. Japonas siūlo į tokius statinius pažvelgti kitu kampu – kai kuriems užsieniečiams, tokiems kaip jis, sovietmečio pastatai atrodo įdomūs. „Yra labai originalūs dėl formos. Man įdomu matyti kiekvieną pastatą. Tokie sovietmečio pastatai irgi gali būti pramoga užsienio turistams. Man didžiausią įspūdį paliko Jurbarko viešbutis ir jo aplinka. Smagu, kad tokia sovietmečio vieta iki šiandien egzistuoja ir galima keliauti laiku“, – pastabėjo jis. Dar daugiau. Pasak Kotaro, būtų faina, jeigu tokiuose pastatuose ar po tokius objektus, erdves būtų organizuojamos ekskursijos užsieniečiams, leidžiant jiems patirti ten buvusį gyvenimą, žinoma, pasakojant apie tuometinę žiaurią Lietuvos istoriją. Japonas tikina suprantantis lietuvius, kurie nori visiškai sunaikinti sovietmečio reliktus, žinant, ką Lietuvai ir lietuviams padarė okupacinis sovietmečio režimas. „Buvo žiaurus, baisus laikas, bet tuometiniai žmonės stengėsi išgyventi ir išsaugoti savo kultūrą. Mums nereikia pamiršti, kaip žmonės stengėsi ir gyveno tuo metu. Jeigu pašalinsime viską apie sovietmečio gyvenimą ir dalykus, tai reiškia, kad mes pašalinsime ir tuometinių žmonių pastangas ir pėdsaką“, – mano jis.

Ko reikėtų Jurbarko sėkmei

Anot Kotaro, Jurbarkui, kaip ir kitiems mažesniems Lietuvos miestams, trūksta lankytinos vietos, galinčios traukti turistus, o tokiu traukos objektu Jurbarke galėtų būti Nemuno upė ir jos prieigos. „Upės krantas yra erdvus, bet buvo tuščia“, – priminė mums. Jo nuomone, vasaros metu čia būtų galima laikinai atidaryti kavines palapinėse arba pastatyti prekystalius. Japonas įsivaizduoja, kaip būtų smagu pievoje prie Nemuno patogiai sėdėti ant minkštos pagalvėlės ar ant kėdės. Be to, prie Nemuno vietiniai galėtų prekiauti upių žuvų patiekalais – prekiauti parduotuvėje arba atidaryti kavines, kuriose turistai galėtų jų paragauti. Kotaro pasigenda ir suvenyrų parduotuvėlės. „Kuomet lankau kažkokį Lietuvos miestą, man visada truputį gaila, kad nėra ką pirkti kaip suvenyrą. Turbūt Lietuvoje nėra tokios tradicijos. Pas mus, Japonijoje, kiekvienas regionas, miestas arba net kaimas turi savo vietinius produktus, kuriuos gali parduoti kaip suvenyrus. Pavyzdžiui, parduoti kopūstus, žuvis, grybus arba rankdarbius ir panašiai, kurie buvo rinkti ar pagaminti vietoje. Būtų smagu, jei Jurbarke būtų galimybė nusipirkti Nemune pagautą žuvį ar paragauti vietinių žuvies produktų. Kiekviename Japonijos regione yra parduotuvė, kuri vadinasi „Mičinoeki”. Tai reiškia „šalikelės stotis”. Tai parduotuvė prie kelio, kur parduodami vietiniai produktai, gaminiai“, – mielai pastebėjimais dalijosi japonas, su meile pasakojantis apie Lietuvą,  padedantis atrasti nematytas mūsų šalies vietas.

Įdomu

Ar žinote, kokie lietuvių kalbos žodžiai japonams skamba labai japoniškai? Kotaro nurodo bent tris. Pirmas toks japoniškai skambantis žodis yra „tokio“ (žodžio toks kilm. linksnis) – skamba kaip Japonijos sostinės Tokijo pavadinimas. „Nieko“ (žodžio niekas kilm. linksnis) skamba kaip japonų kalbos žodis Neko, kas reiškia Katė (tad, nieko tokio japonui skamba labai japoniškai).

Į japonišką panašus ir žodis „retas“, japonų kalba reiškiantis salota.