Juozas Kriaučiūnas savąjį gyvenimą skiria Jurbarkui

 

Gimė Juozas Klišių kaime, muzikalumu išsiskiriančioje šeimoje. ,,Tėtelis griežė smuiku, grojo orkestre, o mama buvo puiki giesmininkė, - paklausus apie potraukį menui prisiminė J. Kriaučiūnas. – Broliai taip pat muzikavo. Ir aš kartą parsinešiau smuiką, tik tėtis, paklausęs mano grojimo, patarė smuiką grąžinti mokytojai“. Tačiau meninė prigimtis lėmė, jog Juozas, dar besimokydamas Jurbarko gimnazijoje, susidomėjo skulptūra ir baigęs septynias gimnazijos klases, įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklą, vėliau studijas tęsė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, studijavo dekoratyvinę skulptūrą.

Į V. Grybo dirbtuves persikėlė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas
Tai įvyko 1944–aisiais metais, jau beveik baigiantis karui, kuomet Kaune aukštosios mokyklos buvo uždarytos. Tuomet į skulptoriaus V. Grybo įrengtą studiją Jurbarke iš Kauno persikėlė visas kursas ir studijos buvo tęsiamos toliau. Katedrai vadovavo skulptoriai Vytautas Kašūba, Jonas Mikėnas, dažnai lankydavosi instituto direktorius Vytautas Kazimieras Jonynas, o artėjant rusų frontui tiek dėstytojai, tiek studentai buvo nutarę trauktis į Vakarus. Tą dieną, kai atplaukė valtelė, su kuria žemyn Nemunu nuplukdė Juozo bendraminčius į Vokietijai dar priklausiančią teritoriją, netrukus virtusią Amerikos ir kitų sąjunginių valstybių zonomis, Juozas buvo išėjęs. ,,Taip likimas lėmė, jog likau Jurbarke. Tėvų namuose pradėjau dirbti, kurti skulptūras“, - prisiminė J.Kriaučiūnas.

Kur slypi žmogaus esmė
Esminė žmonių veiklos vertybė  Juozui Kriaučiūnui visada buvo  dora, žinios, dvasingumas ir pagarba žmogui. Išgyvenimai, patirti okupacijos metais, kuomet buvo sušaudytas skulptorius V. Grybas, neišblėso iki šiol. Su širdgėla menininkas prisimena didžio skulptoriaus netektį ir svarsto, kas verčia žmones tapti ,,vilkžmogiais“. Gal baimė dėl savo išlikimo, kuomet tamsusis gaivalas apima žmonių širdis ir protus, mano menininkas. Pačiam Juozui Kriaučiūnui, dar jaunuoliui, teko išgyventi nebūties dvelksmą, kuomet vaikiną su kitais pasmerktaisiais pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis suėmė ir nuvežė į ,,septintąjį kilometrą“, - taip jurbarkiečiai vadino žudynių vietą, esančią miške už septynių kilometrų nuo Jurbarko, Smalininkų link. Tik mamos pažįstamo klebono bei komisaro dėka jam pavyko išsigelbėti. Tačiau aktyvios pilietiškos dvasios ir po tragiškų įvykių jaunuolis neprarado. Studijuojant Kaune, užsirišę juodus kaspinus studentai minėjo Vasario 16-ąją,  nors į juos buvo nukreipti kulkosvaidžių vamzdžiai. ,,Mums - tai svarbiausia ir brangiausia šventė, kaip kitaip“, - prisiminė J. Kriaučiūnas, žvelgdamas į tų laikų nuotrauką.

Skulptoriui pavaldus medis, akmuo ir akvarelė
J. Kriaučiūno kūryboje svarbiausią vietą užima skulptūros, nors ir tapybai taip pat skiriama daug dėmesio. Akvarelėse - peizažai, jūra, o skulptūrose dominuoja žmogus. Toks dualizmas vyrauja J. Kriaučiūno kūrybiniame kelyje, kurio bendras bruožas – tikėjimas žmogaus humaniškumu, šviesos ir gėrio pradu. Mažosiosiose skulptūrose įamžinta: Pieta, Rūpintojėlis, Pasaulio pabaiga, V. Grybo sušaudymas, holokaustas. Akmenyje ir medyje sustingęs susikaupimas, skausmas, kančia, esamos būties pajautimas. Dramatinės temos jam artimos, neslepia skulptūrų autorius. Per kūrybinius metus sukurta daugybė skulptūrų, jos puošia ne tik Jurbarko, bet ir kitų miestų erdves. ,,Kūryba teikia nepaprastą malonumą, išgyvenimus. Iš pradžių - tai mintis ir vaizdinys, kurį matai tik tu vienas, po to laukia daugybė eskizų ir prasideda darbas“, - teigia menininkas. Kalbant apie kasdienybę, prasitariu, jog kūrėjas turi būti nepaprastai darbštus, o skulptorius dar ir turėti fizinės jėgos. J. Kriaučiūnas patikino, jog pradėjęs darbus jis viską aplinkui pamiršdavo, o kaip su akmeniu elgtis jam daug žinių buvo davęs akmens meistras Špokas (vardo neprisimena). Gaila, tačiau, menininko sukurtos skulptūros Smalininkuose ar Viešvilėje jau nugriautos. Pionieriaus skulptūros epochų virsmų neatlaikė, tačiau išliko kitos Juozo Kriaučiūno skulptūros, akvarelinė tapyba, išgelbėti paminklosauginiai architektūriniai paminklai...  ir pats žmogaus gyvenimas.

Menininkas negali gyventi užsidaręs savyje
,,Žmogus, turintis daugiau žinių ar užimantis aukštesnį postą, turi žymiai daugiau ir duoti, būti sąžiningesnis, dorai atlikti pareigas“, - įsitikinęs J. Kriaučiūnas.  Šios mintys nėra tik deklaratyvus pastebėjimas, jos įprasmintos menininko darbais paminklosaugos srityje. Tuometinio kultūros ministro P. Listauko pavedimu J. Kriaučiūnui buvo pavesta architektūros ir meninių vertybių išsaugojimo kontrolė Jurbarko rajone. Ponui Juozui teko vadovauti apgriautų Viešvilės pastatų, šiandien vertinamų kaip architektūros paminklų, atstatymui. Jo dėka išsaugota P. Cvirkos etnografinė sodyba, o gelbėjant Panemunės pilį teko konfliktuoti su tuometiniu rajono Vykdomojo komiteto pirmininku ir galima tik pasidžiaugti, jog pergalė buvo J. Kriaučiūno pusėje. ,,Panemunės pilyje jau buvo sunaikintos freskos, iškalti langai. Sukėliau triukšmą, ar galima toleruoti tokį vandalizmą, juk tai nusikaltimas - šitaip sužaloti architektūrinį paminklą. Pirmininkas neteko pareigų, bet padaryta žala nebuvo ištaisyta“, - pasakojo menininkas. Tai ne vieninteliai kultūros paveldo paminklai, prie kurių išsaugojimo jis prisidėjo. Bendradarbiaudamas su Kauno M.K. Čiurlionio muziejaus darbuotojais, jis išgelbėjo ne vieną kūrinį, o vertindamas ir saugodamas skulptoriaus V. Grybo meninį palikimą, kartu su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene ir V. Landsbergiu-Žemkalniu gelbėjo Vytauto skulptūrą, kuri šiandien vėl užimą deramą vietą Kaune. Jurbarke jis buvo vienas iš V. Grybo muziejaus steigėjų.

MENININKUI SVARBIAUSIA - Dvasinės vertybės
,,Svarbiausia daryti gera, kad neįžeistum, neįskaudintum kito, kad nepasinaudotum tuo, kas tau nepriklauso“, - teigia Juozas Kriaučiūnas šiandien. Kita vertus, šiomis gyvenimo nuostatomis jis vadovavosi visą gyvenimą. Gal todėl, stebint būriui žmonių, tik jis vienas išdrįso gelbėti skęstantį vaiką ir prisimena, jog ledinis vanduo ne šaltas buvo, o veikiau karštas. ,, Prie kranto jau buvo užsidėjęs ledukas, o tolėliau – srovė stipresnė, todėl ir įsmuko vaikas. Išgirdau šaukiant ,,vaikas skęsta“, - prisiminė tuos laikus, kai dirbo Viešvilės vaikų namų direktoriumi. – Laimei, man bėgant link kranto, pasitaikė važnyčiotojas, iš jo paėmiau vadžias, jų pagalba pavyko ištraukti vaiką, o tuo pačiu ir gyvybę“.
Sakoma, žmogui duodama atlikti tiek, kiek jis sugeba. J. Kriaučiūno gyvenime ir šiandien dar likę  kūrybinių minčių eskizai, kuriuos perkelti į akmenį, skulptoriaus teigimu, jau pritrūksta jėgų. Dėl šito galima ir neliūdėti, nes kūrybinių minčių realizuota tikrai daug. Šiandien galime pasidžiaugti didžiausia vertybe, žmogaus menininko vidinės misijos suvokimu – perduoti kitiems tai, ką turi geriausio, dalintis dvasiniais turtais, - tai visu savo gyvenimu liudija Juozas Kriaučiūnas.