Juozas Banaitis. Kelionė į kalną?

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Prisiminti ir rašyti apie Juozą Banaitį šiomis dienomis atrodo taip pat nepatogu, kaip ir apie jo paties taip mėgtą poetę Salomėją Nėrį. Bet, vis dėlto, jis yra mūsų krašto sūnus, savo laiku daug pasiekęs, garsus ir žinomas, todėl minint jo 115-ąsias gimimo metines norisi papasakoti apie jį taip, kaip jis pats rašė apie save ir kaip jį prisiminė jo amžininkai.

Taigi, Juozas Banaitis – Lietuvos muzikos pedagogas, chorvedys, kultūros veikėjas, spaudos, radijo darbuotojas, ilgametis sovietinės Lietuvos kultūros ministras.

Jurbarko krašte 

1908 m. kovo 1 d. Eržvilke batsiuvio Augustino Banaičio šeimoje gimė ketvirtas vaikas, pagaliau – berniukas. Kaimynė Bronė Simonavičienė pasakojo, kad per Juzuko krikštynas motina prikepė visą bliūdą kepučiukų iš miltų ir bulvių tešlos, o miestelio vaikai eilėmis sutūpę valgė.
Pats J. Banaitis savo atsiminimuose rašė: „Giliausią dangaus skliautą, žydriausią žvaigždyną, tobuliausią gotikos kūrinį – medinę bažnytėlę išvydau šiame miestelyje. Ir ar galėjo visa tai išblėsinti Flamarino plunksna, Kaprio žydrynė, Kelno ar Milano gotikos stebuklai – ne, jie tik pagilino Eržvilko padangės ilgesį iš jo išsidanginusių, jie pagilino samprotavimus ir supratimą apie Eržvilko bažnyčios skliautų ir bokštų proporcijų darnumą“.
Iš tėvo, ne tik batsiuvio, bet ir kaimo muzikanto, Juozas paveldėjo nepasotinamą muzikos troškimą – dar tebeidamas į pradžios mokyklą, ėmė groti tėvo armonika, vėliau buvo priimtas į tėvo vadovaujamą miestelio orkestrą, žavėjosi Eržvilko bažnyčios vargonininko improvizatoriaus Stanislovo Batoro menu. Vis dėlto, tikrasis muzikos mokslas prasidėjo, kai Eržvilke kurį laiką vargonininkavo „nemenkas palaidūnas, bet gabus muzikantas“ Feliksas Dirsė. Iš jo J. Banaitis ir gavo muzikos pradmenis.
1920–1928 m. Juozas mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. Atrodo, mokėsi gerai, mėgo sportą, ypač gimnastiką, krepšinį, futbolą. Sportininku netapo, bet pomėgį, aistringą „sirgaliaus“ pasiutimą jis išsaugojo visą gyvenimą.
Būdamas trečioje klasėje, ėmė groti gimnazijos orkestre, vėliau grojo miesto pučiamųjų orkestre, dainavo gimnazijos chore, su kuriuo dalyvavo 1924 m. pirmojoje Lietuvos Dainų dienoje. Besimokydamas aukštesnėse klasėse, vadovavo styginių orkestrui, dalyvavo mokinių įkurto „Kultūros būrelio“ dramos sekcijoje.

Platesni vandenys

Baigęs gimnaziją, sesers Petronėlės, visada meiliai vadintos Petrike, paremtas, Juozas išvyko į Kauną.1928–1932 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Šioje mokslo įstaigoje išklausė aštuonis semestrus, susirinko įskaitas, egzaminus, tiesa, ne visus laikydavo, bet buvo keliamas iš kurso į kursą ir, vis dėlto, universiteto nebaigė – gal trauka muzikai pasirodė stipresnė?
1929 m. J. Banaitis ėmė mokytis chorvedybos pas Nikodemą Martinonį Kauno muzikos mokykloje, kurią baigė 1932 m. Beje, kartu su juo chorvedybą studijavo ir gimnazijos laikų draugas Benediktas Vasiliauskas. 1936 m. baigė Kauno konservatorijos violončelės klasę pas prof. Povilą Berkavičių, dar studijuodamas grojo Kauno Karo muziejaus invalidų orkestre.
1933 m. pradėjo dėstyti muziką ir dainavimą Kauno 3-ojoje gimnazijoje. Čia subūrė moksleivių chorą, kuris 1936 m. Kauno miesto pirmosios apygardos chorų varžybose laimėjo pirmąją vietą, o 1938 m. Lietuvos vidurinių mokyklų chorų varžybose – trečiąją.

Kaune J. Banaitis ėmė reikštis ir kaip literatas. Bendradarbiavo almanache „Granitas“, laikraštyje „Lietuvos studentas“, žurnaluose „Aurora“, „Naujoji Romuva“, „Literatūra“, „Antifašistas“ ir kt.

J. Banaitis daug prisidėjo prie muzikos mokytojų kvalifikacijos kėlimo ir jaunimo muzikinio auklėjimo gerinimo. Nuo 1938 m. buvo Lietuvos muzikų draugijos valdybos narys ir Muzikos mokytojų sekcijos pirmininkas, 1938–1940 m. žurnalo „Muzikos barai“ redakcinės kolegijos narys.1939 m. lankėsi Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Italijoje, kur susipažino su muzikos pedagogikos padėtimi, klausėsi koncertų Liucernos festivalyje. Kartu su Jonu Švedu parašė vadovėlį „Muzika vidurinei mokyklai“, buvo 1940 m. Kaune surengtos mokyklų chorų šventės dirigentas.

 Aktyvus sovietinis veikėjas

Neabejotina, kad Juozą nuo jaunystės patraukė ir sužavėjo klasių kovos bei visuotinės lygybės ir brolybės idėjos, sklidusios iš rytų kaimyno. Jaunystės draugas, operos solistas ir chorvedys Vladas Baltrušaitis, prisimindamas jo paties, Juozo Banaičio ir Benedikto Vasiliausko kelionę į Banaičio tėviškę, rašė: „Trys arkliai, brisdami iki kelių per pusiau sustingusį purvą, vos vilko vežimą, stovinėjo kas dvidešimt metrų, o mes ėjom kalbėdamiesi iki pat Banaičio tėviškės. Iš nuobodumo apkalbėjom viską, kas tik lindo galvon – nuo meilės nuotykių iki politikos, kurios prie Banaičio niekuomet nepavykdavo išvengt. Du geriausi gimnazijos laikų draugai, Vasiliauskas ir Banaitis, dažnai susikibdavo dėl idėjinių nuomonių skirtumo. Banaitis visur ir visada liguistai matė vien skurdą ir vargą, kurį panaikinti, anot jo, galėjo tik komunizmas ir jo įgyvendintoja sovietų Rusija. O Vasiliauskas visada įrodydavo, kad Banaičio įsitikinimai klaidingi. Ginčai baigdavosi tuo, kad, pritrūkęs argumentų, Banaitis pareikšdavo šiuo klausimu su neišmanančiais nekalbąs. Vasiliauskas išvadindavo jį pagrindo neturinčiu užsispyrėliu, stačiai fanatiku; svetimos minties, net ir labai išmintingos, Banaitis niekada neanalizuodavo. <...> Pikčiausia, kad ir ūkininką Banaitis laikė didžiausiu skurdžiumi, kuris skaistesnės dienos, girdi, nematąs, sielojosi, kad per tokį purvą su trimis arkliais šąla ir vargsta. Iš jo kalbos atrodė, kad mūsų santvarkai pasikeitus į komunistinę purvas stebuklingu būdu pasikeistų į meksfaltą ir nuklotų visus Lietuvos kelius bei šunkelius.“ Beje, B. Vasiliausko sūnus Kęstutis prisimena patį Banaitį pasakojus, kad ideologinius nesutarimus su Benediktu jie kartais spręsdavę netgi... lazdomis. Tačiau tuo metu, atrodo, jų draugystei tai netrukdė.

Taigi, nenuostabu, kad sovietams okupavus Lietuvą, J. Banaitis aktyviai įsitraukė į naujosios santvarkos kūrėjų gretas. 1940–1941 m. jis dirbo Lietuvos SSR radijo komiteto pirmininku. Buvo vadinamojo Liaudies Seimo, nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. – LSSR AT deputatas.

Atėjus vokiečiams jis drauge su bėgančia sovietine kariuomene pasitraukė į Rusiją ir dirbo Radijo komitete Maskvoje lietuviškų laidų atsakinguoju redaktoriumi. 1943–1944 m. organizavo Rusijoje LSSR valstybinius meno ansamblius, buvo jų meno vadovas.

Grįžęs į Vilnių 1944–1953 m. J. Banaitis dirbo Meno reikalų valdybos prie LSSR MT viršininku, 1954 m. gavo LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardą ir sparčiai kopė sovietinės nomenklatūros laiptais – iki pat kultūros ministro (1958–1967).

Jis buvo Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos vyriausiosios redakcijos narys, literatūros ir kultūros skyriaus meno sektoriaus vadovas, meno ir muzikos klausimais daug rašė spaudoje.

J. Banaitis parašė nemažai publicistinių straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, daugiausia apsakymų. Geriausiais laikyti rašiniai sudėti pomirtiniame rinkinyje „Kelias į kalną“, kuriam įžanginį straipsnį „Žodis apie mokytoją“ parašė jo buvęs mokinys poetas Eduardas Mieželaitis: „Buvo jis neramus, ieškantis, audringas žmogus. Neramų jo būdą, jo kampuotą charakterį skaitytojas galės atsekti iš šioje knygoje spausdinamų kūrinių temų pasirinkimo, kunkuliuojančios potekstės tėkmės, stiliaus kardiogramos.“ Žinoma kūriniai, „savo patosu nukreipti prieš buržuazinę santvarką“, „kovos noro ir politinės veiklos imperatyvo padiktuoti“ vargu, ar galėtų ką nors sudominti dabar.

Prisiminimai ir atsiliepimai

Jeigu Juozas Banaitis būtų buvęs eilinis partinis funkcionierius, kūręs „naują žmogų“, gniaužęs kūrybinę mintį ir vertęs sovietmečio Lietuvos menininkus „socrealizmo“ būdu vaizduoti „sovietinę tikrovę“, vargu ar būtų prasmės publikuoti tokį straipsnį. Vis dėlto, jis netgi sovietiniais laikais buvo kur kas spalvingesnė bei įvairiapusiškesnė asmenybė.

Vikipedijoje minima, kad būdamas ministru J. Banaitis daug prisidėjo prie Vilniaus konservatorijos ir muzikos mokyklų steigimo bei muzikinės kultūros ugdymo Lietuvoje, 1946–1967 m. jis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos respublikinių dainų švenčių rengėjų, 1958 m. jo iniciatyva Filharmonijoje įkurtas Lietuvos estradinis orkestras „LEO“ (vadovas Juozas Tiškus), nuo 1966 m. – „Estradinės melodijos“.

Jis labai mėgo gabius teatralus, ypač R. Juknevičių, J. Grybauską, J. Miltinį, asmeniškai daug su jais bendravo. Maestro Juozas Miltinis apie J. Banaitį atsiliepė taip: „Banaitis man, mūsų teatrui buvo, galima sakyti, ne draugas, o didelis viršininkas. Bet šalia to jis buvo didelis žmogus, labai jautrus žmogus, nepaprastai jautrios širdies ir labai gilaus, šalto proto, atsakingai visada tardavo kiekvieną žodį <...> Banaitis atvažiuodavo <...> kartu su Kazimiera į kiekvieną premjerą. Ir aš pajutau, kad jis ne tiktai rūpinasi mumis kaip viršininkas, kaip oficialus aukštas asmuo, bet ir kaip draugas <...> Sužinoję, kad jo mylimiausia daina yra jo krašto „Pjaun broliukai žalioj lankoj“, visada susiorganizuodavom ir jį pamatę uždainuodavom šią dainą. Jam labai patikdavo. <...> Mes kartais visą naktį praleisdavom bediskutuodami visokiais filosofiniais klausimais, ypač apie meno filosofiją.“

Didelis buvo jo indėlis įamžinant M. K. Čiurlionio atminimą. V. Jakelaitis knygoje „Juozas Banaitis“ (1986) rašė „Čiurlionio garsas ir garbė augo lėtai. Pokario metais jau skambėjo jo muzikos kūriniai, išėjo keletas natų leidinių. <...> Dar ne iki galo buvo įvertintas Čiurlionio dailės palikimas, jo nepakartojama reikšmė lietuvių kultūrai, ir ne tik jai. Negalėtume tvirtinti, kad niekam nekėlė abejonių toks nepaprastas tapytojo kūrybos originalumas. Dar nemaža žmonių žvelgė į jo darbus pro tiesmukiško, fotografinio realizmo prizmę... Genialaus dailininko palikimui skirta salė Kauno dailės muziejuje ankšta ir prastai apšviesta, vis labiau brendo trapių, nepatvariame, prastos kokybės popieriuje tapytų darbų restauravimo problema. J. Banaitis <...> siūlė vyriausybei kitas M. K. Čiurlionio įamžinimo bei populiarinimo formas ir priemones. Prasidėjo galerijos Kaune projektavimo darbai. Nesisekė. Tada skelbiamas uždaras konkursas. O Čiurlionių namui Druskininkuose, apie kurį nedaug kas tuo metu tenutuokė, net ir pati Druskininkų valdžia, iškilo didelė grėsmė. Dabar tai svarbi relikvija, žiemą vasarą Čiurlionio muziejuje apsilanko tūkstančiai jo gerbėjų iš viso pasaulio.“

Ministras daug dėmesio skyrė ir kitų žymių žmonių atminimo įamžinimui. Vėl žodis V. Jakelaičiui: „Jau buvo įgyvendinamas sumanymas B. Sruogos namą Kaune, Žaliakalnyje, paversti Kauno viešosios bibliotekos filialu su ekspozicija, kai iš JAV atėjo V. Sruogienės laiškas, senos jo bičiulės, <...> vėliau su karo banga pasitraukusios ir toli nuklydusios. Ji prašė ministrą pasirūpinti rašytojo namų apsauga. Vėliau atvykusi Dalia Sruogaitė, E. Mieželaičio lydima, aplankė tėvo namą, o dabar – biblioteką-muziejų ir liko labai patenkinta. Paskui buvo V. Krėvės-Mickevičiaus namas Subartonyse ir dar daug kitų.“

Dažnai lankydavosi gimtinėje ir, kaip prisiminė taip pat eržvilkiškis prof. J. Kubilius: „Banaitis nuolat kartodavo: kas nemyli gimto slenksčio, nemokės mylėti savo krašto ir visos žmonijos“. O V. Jakelaitis rašo: „J. Banaitis nepraleido nė vieno didesnio savo krašto žmonių subuvimo. [Kaimynė] B. Simonavičienė maloniai prisimena tas viešnages, nes ir trumpai būdamas, nėkart nepraėjo pro savo senų draugų namelį, jų pavardė nuolat laiškuose minima, dar Umanto, dar daugelio kitų.“

Sunku pasakyti, ar Juozas Banaitis labai žavėjosi ir džiaugėsi savo jaunystės svajonės išsipildymu – socialistine santvarka Lietuvoje, tačiau, atrodo, gana sėkmingai laviravo tarp ideologinių reikalavimų įgyvendinimo ir savo paties idealų. Filosofas Romualdas Ozolas 1988 m. pasirodžiusiame S. Beržinio filme „...Aš negaliu sugrįžti. Juozas Banaitis“ kalbėjo: „Banaitis buvo politikas ir jis sugebėjo ieškoti to savo idealų įgyvendinimo tokiomis formomis, kurios, jo nuomone, galėjo būti suderintos su esama konjunktūra, bet neprarandant pačių esmingiausių būties pozicijų, t .y. sugebėjimo būti savo žemėje, sugebėjimo būti savo žemės žmogumi, sugebėjimo būti apskritai žmogumi. Šitų siekių jis niekur neafišavo. Bet visa jo veikla, mano supratimu, buvo nukreipta būtent į tai“.

Vis dėlto, iliuzijų dėl to, kokiame pasaulyje gyvena, Banaitis neturėjo. Tame pačiame filme prof. Julius Juzeliūnas prisimena, kad neretai ministras besikalbant parodydavo į telefoną, girdi, nekalbėk nieko, nes atitinkamos tarnybos jo telefono klausydavosi, taip, kaip ir visų kultūros darbuotojų.

Juozas nuo jaunystės buvo įsitikinęs ateistas, o vėliau, jau sovietiniais laikais, užimdamas aukštas pareigas, ir negalėjo kitoks būti. Bet vis dėlto... Galbūt iš vaikystės įaugusios tradicijos, motinos ir tėvo gilus tikėjimas paliko jame didesnę žymę, negu pats sau drįso pripažinti. Jo žmona, aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė tame pačiame S. Beržinio filme prisiminė: „Kūčias jis nepaprastai mėgdavo. Tas tylos vakaras, tas žvakelių uždegimas ant eglaitės... Ir tuos pasninkinius maistus, tuos šienus sudėti... Šienus traukti... Ir vieną kartą, kaip tik tą metą, traukėm ir jis ištraukė tokį mažytį šiaudelį. Sakau: „Čia tu klaidingai paėmei“. Ir kitą ilgą, ilgą pradėjo traukti... Pradėjo juoktis labai. Ir iš tikrųjų, tas realusis gyvenimas – va toks... O palikimas, iš tikrųjų, toks – iki vidurio stalo ilga žolė... Ir motiejukas ant galo...“ Prisiminkime, kad šiuo atveju kalbama apie 1966-uosius metus ir aukšto partinio veikėjo gyvenimą.

Jis mirė 1967 m. kovo 27 d. savo namuose Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Iš Juozo Banaičio dienoraščio: „Praeiti gyvenimo kelią nuo biblinio pasaulio sutvėrimo pasakojimų ir dešimties Dievo įsakymų iki dilginančių smegenis problemų, iki paveldėjimo neišvengiamo pasmerktumo, išaugti nuo klapčiuko iki dogmatiko partinio komunisto, tai, kaip trafaretiškai sakoma, prieštaringas kelias. Nuo vaikiško tikėjimo Dievuliu iki egzistencialistinio Nežinia iš kur... Nieko...“

Rekomenduojami video:
Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Ukrainiečiai kepė picas ir mokėsi lietuvių kalbos

Ukrainiečiai kepė picas ir mokėsi lietuvių kalbos  0

99-erių Antanas Janušas vis dar smagiai traukia bandoniją

Antanas Janušas grodamas bandonija laukia 100-mečio  0

A. Griškus

Muziejaus direktoriaus tikslas – sudominti turistus iš viso pasaulio  1

Lina Lukošienė

Lina Lukošienė – tiesiog mama, kuri nenustygsta vietoje  0

Socialinių mokslų doktorantė A. Lolat į 320 km žygį su ramentais išsirengė norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų bendruomenę.

Ajana Lolat-Pažarauskienė: „Norime parodyti, kad mūsų nereikia uždaryti“  0

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei  0

Pasirinkimas: ištverti smūgius, įveikti ugnį ir nugalėti sunkumus!

Pasirinkimas: ištverti smūgius, įveikti ugnį ir nugalėti sunkumus!  0

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė  0

Sandra Klimienė

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės planuose – nuoseklus ir sunkus darbas  3

Anastasija, Sergejus ir mažasis Georgas

Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija  0

„Eržvilko spindulys 2024“

„Eržvilko spindulys 2024“  0

„Veliuonos krašto žmogaus 2024“ apdovanojimai

Vasario 16-ąją pagerbti Veliuonos krašto šviesuoliai  0

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei  0

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Vytautas Kutkevičius

Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos  4

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  1

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  1

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  0

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  2

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mūsų partneriai