Juozas Banaitis. Kelionė į kalną?

Prisiminti ir rašyti apie Juozą Banaitį šiomis dienomis atrodo taip pat nepatogu, kaip ir apie jo paties taip mėgtą poetę Salomėją Nėrį. Bet, vis dėlto, jis yra mūsų krašto sūnus, savo laiku daug pasiekęs, garsus ir žinomas, todėl minint jo 115-ąsias gimimo metines norisi papasakoti apie jį taip, kaip jis pats rašė apie save ir kaip jį prisiminė jo amžininkai.

Taigi, Juozas Banaitis – Lietuvos muzikos pedagogas, chorvedys, kultūros veikėjas, spaudos, radijo darbuotojas, ilgametis sovietinės Lietuvos kultūros ministras.

Jurbarko krašte
1908 m. kovo 1 d. Eržvilke batsiuvio Augustino Banaičio šeimoje gimė ketvirtas vaikas, pagaliau – berniukas. Kaimynė Bronė Simonavičienė pasakojo, kad per Juzuko krikštynas motina prikepė visą bliūdą kepučiukų iš miltų ir bulvių tešlos, o miestelio vaikai eilėmis sutūpę valgė.
Pats J. Banaitis savo atsiminimuose rašė: „Giliausią dangaus skliautą, žydriausią žvaigždyną, tobuliausią gotikos kūrinį – medinę bažnytėlę išvydau šiame miestelyje. Ir ar galėjo visa tai išblėsinti Flamarino plunksna, Kaprio žydrynė, Kelno ar Milano gotikos stebuklai – ne, jie tik pagilino Eržvilko padangės ilgesį iš jo išsidanginusių, jie pagilino samprotavimus ir supratimą apie Eržvilko bažnyčios skliautų ir bokštų proporcijų darnumą“.
Iš tėvo, ne tik batsiuvio, bet ir kaimo muzikanto, Juozas paveldėjo nepasotinamą muzikos troškimą – dar tebeidamas į pradžios mokyklą, ėmė groti tėvo armonika, vėliau buvo priimtas į tėvo vadovaujamą miestelio orkestrą, žavėjosi Eržvilko bažnyčios vargonininko improvizatoriaus Stanislovo Batoro menu. Vis dėlto, tikrasis muzikos mokslas prasidėjo, kai Eržvilke kurį laiką vargonininkavo „nemenkas palaidūnas, bet gabus muzikantas“ Feliksas Dirsė. Iš jo J. Banaitis ir gavo muzikos pradmenis.
1920–1928 m. Juozas mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. Atrodo, mokėsi gerai, mėgo sportą, ypač gimnastiką, krepšinį, futbolą. Sportininku netapo, bet pomėgį, aistringą „sirgaliaus“ pasiutimą jis išsaugojo visą gyvenimą.
Būdamas trečioje klasėje, ėmė groti gimnazijos orkestre, vėliau grojo miesto pučiamųjų orkestre, dainavo gimnazijos chore, su kuriuo dalyvavo 1924 m. pirmojoje Lietuvos Dainų dienoje. Besimokydamas aukštesnėse klasėse, vadovavo styginių orkestrui, dalyvavo mokinių įkurto „Kultūros būrelio“ dramos sekcijoje.

Platesni vandenys

Baigęs gimnaziją, sesers Petronėlės, visada meiliai vadintos Petrike, paremtas, Juozas išvyko į Kauną.1928–1932 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Šioje mokslo įstaigoje išklausė aštuonis semestrus, susirinko įskaitas, egzaminus, tiesa, ne visus laikydavo, bet buvo keliamas iš kurso į kursą ir, vis dėlto, universiteto nebaigė – gal trauka muzikai pasirodė stipresnė?
1929 m. J. Banaitis ėmė mokytis chorvedybos pas Nikodemą Martinonį Kauno muzikos mokykloje, kurią baigė 1932 m. Beje, kartu su juo chorvedybą studijavo ir gimnazijos laikų draugas Benediktas Vasiliauskas. 1936 m. baigė Kauno konservatorijos violončelės klasę pas prof. Povilą Berkavičių, dar studijuodamas grojo Kauno Karo muziejaus invalidų orkestre.
1933 m. pradėjo dėstyti muziką ir dainavimą Kauno 3-ojoje gimnazijoje. Čia subūrė moksleivių chorą, kuris 1936 m. Kauno miesto pirmosios apygardos chorų varžybose laimėjo pirmąją vietą, o 1938 m. Lietuvos vidurinių mokyklų chorų varžybose – trečiąją.

Visą straipsnį skaitykite naujajame, devintajame, laikraščio „Mūsų laikas“ numeryje.