Jolita Štrimienė: „Eilėraštis – tarytum įspūdžio ar troškimo grynuolis“

Birželio 29 d. smalininkietė Jolita Štrimienė pristatė savo antrąją knygą „Nusirengsiu pasaulį“. Tuo metu, eidama į knygos pristatymą, nors jos asmeniškai nepažinojau, atrodo, apie šią moterį žinojau nemažai: kad ji yra mama, kad jos šeimoje auga globotiniai, kad ji mokytoja, skautė, visuomenininkė, žinoma stalo tenisininkė, žaidžianti veteranų varžybose, kad 2023-ųjų pabaigoje išrinkta Pilietiškiausia smalininkiete. Prisipažinsiu, perskaičiusi kvietimą į knygos pristatymą socialiniuose tinkluose netgi pasvarsčiau, apie ką galėtų būti knyga, galbūt apie keliones... Kad Jolita rašo eilėraščius, tuomet net mintis į galvą neatėjo...

Tačiau tą šeštadienį Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre Smalininkuose Jolitos Štrimienės eilėraščiai buvo tikri ir gyvi, skambėjo įtikinamai ir asmeniškai. Ir ne tik pačios autorės, bet ir jos draugų, pažįstamų lūpose. Be pačios Jolitos jos eilėraščius skaitė vakaro vedėja Inesa Kazikaitienė, smalininketė Raimonda Karvelienė, jaunoji aktorė Kamilė Ivanaitytė, išsirinkusios būtent tuos, kurie labiausiai joms pačioms rezonavo. „Atrodo, lyg būtų parašyta apie mane“, – prieš skaitydama eilėraštį pastebėjo viešviliškė Irena Julija Foktienė, pati keletą knygų išleidusi kūrėja. Prisipažinsiu, toks eilėraščių priėmimas mane įtikino. Tuo labiau, kad autorės vyras Arūnas, kuriam ir dedikuota antroji knyga, juokavo, kad Jolitos eilės yra magiškos – tai, kas jose rašoma, dažnai išsipildo, nors ir po daugelio metų.

Pirmoji knyga – prieš 12 metų

Pasirodo, kad pirmoji Jolitos knyga „Paviliojau vėją“ buvo išleista dar 2012 metais, o jos „tėvu“ pati autorė įvardijo viešviliškį, dviejų dalių monografijos „Viešvilė“ sumanytoją, rengėją ir leidėją Algirdą Sinkevičių. Būtent Algirdas, prieš daugiau kaip 10 metų ieškodamas monografijai vietinių kūrėjų ir sužinojęs, kad Jolita rašo eiles, ne tik įtraukė jas į spaudai rengiamą leidinį, bet ir įkalbėjo ją išleisti knygą. Knygos viršelį tuomet nupiešė kitas viešviliškis, menininkas Juozas Budzinauskas.

Jolita pripažino, kad tik po pirmosios knygos išleidimo, sulaukusi gerų atsiliepimų, išdrąsėjo, ėmė savo eilėraščius skaityti artimųjų rate ir pagaliau pasiryžo išleisti antrąją knygą. Į ją sugulė 100 eilėraščių, padalintų į keturis skyrius: „Stovėdama nuoga, myliu tave tik nuogą“, „Kasdieniai marškiniai“, „Mokytojos dienynas“ ir „Ant Tėvelio kelių“, apimančius tikriausiai visas gyvenimo sritis. Eilėraščiai knygoje sukurti per laikotarpį, praėjusį nuo pirmosios knygos išleidimo, tačiau, žinoma, ne visi, nes autorė į savo kūrybą žvelgia gan kritiškai. Tačiau „rašymo procesas tęsiasi“, kartais kuriam laikui sustodamas, kartais vėl atsinaujindamas.

Paklausta, kada pradėjo rašyti eiles, Jolita prisiminė pirmąjį eilėraštį, sukurtą gal dar mokantis pirmoje klasėje. Kas keisčiausia, šis eilėraštis taip pat buvo pranašiškas, nes Kaune gimusi ir augusi Jolita vasaras leisdavo kaime, tad ir pirmąjį eilėraštį parašė apie kaimą ir gamtą, linksmai šviečiančią` saulę, o užbaigė eilute: „užaugusi aš būsiu kaimietė“. „Taigi, šis eilėraštis išsipildė“, – juokiasi ji, Kauną jau prieš daugelį metų iškeitusi į nedidukus Smalininkus.

Refleksija

Baigiantis vasarai su Jolita susitikome dar kartą – po visų vasaros kelionių jaukiuose jos namuose Smalininkuose. Nors Štrimai gyvena daugiabutyje, butu jų namų pavadinti kažkodėl liežuvis neapsiverčia – jaukūs, pritaikyti pagal šeimininkų poreikius, su pačios Jolitos tapytais paveikslais ant sienų, su nediduku balkonėliu, kuriame taip gera gerti kavą ir skanauti šeimininkės iškeptą šviežutėlį, dar šiltą obuolių pyragą... Tikrų tikriausi namai, kur susitikome pasikalbėti apie eilėraščius, o taip pat šiek tiek apie stalo tenisą...

Tikriausiai kiekvienam rašančiam žmogui malonu, kad jo eilėraščius skaito, svarbus grįžtamasis ryšys su skaitytoju?

Pirmiausia tas grįžtamasis ryšys turi būti man pačiai. Jei perskaičius eilėraštį po kelių dienų, jis man dar patinka, tai iš pradžių tokio grįžtamojo ryšio kaip ir užtekdavo. Viešai juos, tuos eilėraščius parodyti išdrįsau ne taip ir seniai.

Tačiau jei rašėte vien tik sau, kodėl tuomet eilėraščiai? Kodėl, sakysim, ne dienoraštis?

Eiles rašiau nuo pat mažumės. Dienoraštį taip pat rašydavau, tačiau dienoraštis jau didesnis darbas. Dienoraštyje – faktai. O eilėraštyje išsigrynini tą jausmą, įspūdį. Jis – tarytum įspūdžio, išgyvenimo, troškimo grynuolis. Žodžių mažiau, tačiau pasakoma daugiau.

Na gerai, išsigryninate įspūdį, jausmą, užrašote. O kas toliau?

Kažkada buvau tokiame seminare, kuriame buvo mokoma, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, įgyti imunitetą skubėjimui, bėgimui. Ir ten buvo kalbama, kad žmogus turi reflektuoti įvykius, o tam reikalingas sustojimas, tyla, ramybė, kad jis galėtų tarytum sugrįžti atgal ir peržvelgti tai, kas buvo. Dvasinėse praktikose tai vadinama „dienos peržvalga“, kai apmąstai, ką padarei gerai, ką blogai... O tie eilėraščiai, pasirodo, yra vienas iš refleksijos būdų.

Anksčiau, atsimenu, kažkas mane pagauna, ateina mintis, tada aš metu darbą, atsisėdu ir užrašau. Dabar pasidariau tokia „disciplinuota“, kad nemetu to darbo, tos veiklos ir mintis pabėga (juokiasi). Negerai, baru pati save, reikia gaudyti tas švystelėjusias mintis, nes jos ne šiaip sau duodamos.

Neužrašyti eilėraščiai išeina negrįžtamai. Kartais dar pabandau prisėsti, atkurti buvusią mintį, bet tai beviltiška.

Ir negali sau pasakyti, kad štai dabar, penktą valandą, sėsiu rašyti eilėraščio. Dienoraštį gali taip rašyti. Tačiau ir prie eilėraščių tenka sugrįžti – juos susisteminti, aptvarkyti. Ir aš tada tam daviau vardą – tai nėra šiaip sau, niekas, bet tai yra, visų pirma, be galo naudinga man pačiai, tarytum refleksijos forma.

O perskaičius savo anksčiau parašytą eilėraštį, ar grįžta tie patys jausmai, mintys, ar galima sugrįžti į tą pačią būseną?

Na, visi eilėraščiai man yra svarbūs ir brangūs. Bet yra tokių, į kurių būseną aš nenoriu grįžti – man ten skauda arba dar kažkas ten yra nepatogaus, tada aš jų nemėgstu, nors patys eilėraščiai dėl to nekalti.

Labai retai skaitau savo eilėraščius, kurie yra dešimties, dvidešimties metų senumo. Man patinka tie, kurie parašyti maždaug metų eigoje – tuomet esu panašioje būsenoje ir eilėraščiai mane geriau reflektuoja.

Beje, radau užrašų knygutę, kurioje rašiau būdama maždaug dvidešimties metų, ir paskaičiau, ką tada rašiau. Buvau visai užmiršusi, kaip tuomet jaučiausi. Tada buvo maži vaikai, viskas kitaip... tačiau tuos eilėraščius radau kur panaudoti. Sakykim, suaugęs sūnus švenčia gimtadienį, o aš jam paskaitau eilėraštį iš tų laikų, kai jis buvo mažas.

Taigi tie eilėraščiai buvo tikras lobis, perlas, leidęs pažvelgti atgal, į tai, kaip aš kažkada jaučiausi, ką galvojau... Pasirodė, kad šis užsiėmimas turi „svorį“, tai lyg ir istorija, parodanti mano, kaip asmenybės, formavimosi procesą.

Tačiau tų senesnių eilėraščių Jūsų išleistose knygose nėra?

Ne. Ten nėra ir tokių eilėraščių, kurie labai asmeniški, ar skirti konkrečiam asmeniui. Tiesa, galvoju, kad ir juos gal bus galima panaudoti kaip nors kitaip. Daug dar yra eilėraščių nepublikuotų.

Tai galima tikėtis ir trečiosios knygos?

Manau, kad taip.

Apie stalo tenisą ir pasaulio čempionatą...

Nors į Smalininkus vykau pasiryžusi su Jolita Štrimiene kalbėti TIK apie poeziją, vieno jos gyvenimo aspekto niekaip nesinorėjo apeiti. Mat per laiką, praėjusį nuo antrosios poezijos knygos pristatymo Smalininkuose iki mūsų susitikimo, ji buvo spėjusi laimėti bronzos medalį... Pasaulio veteranų stalo teniso čempionate „ITTF World Master championships Rome 2024“. Liepos 7–14 d. Italijoje, Romoje, vykusiame čempionate Jolita, žaidusi poroje su panevėžiete Ligita Sakavičiene, sukūrė teniso pasaulio sensaciją – 55–59 m. amžiaus kategorijoje dvejetų varžybose iškovojo pirmąjį pasaulio čempionato medalį per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Vis dėlto, tokios pergalės niekada nebūna atsitiktinumas, o Jolita į ją ėjo, atrodo, visą gyvenimą, nes stalo tenisą žaidė nuo pat mažumės.

„Stalo tenisą žaidė mano abu tėvai, senelis, tai buvo tiesiog šeimos paveldas. Visus kitus būrelius galėjau rinktis, tačiau stalo tenisas buvo privalomas – dešimt metų, penkis kartus per savaitę. Mečiau jį, būdama septyniolikos metų, kai jau buvau pakankamai tvirta „atstovėti“ savo poziciją. Tuomet galvojau, kiek laiko man „suėda“ tas stalo tenisas. Tik po daugelio metų supratau, kiek daug jis man davė: ir discipliną, ir sveikatą, ir visas prevencijas, kokios tik gali būti, ir turiningą laisvalaikį – išvykos, varžybos... Stalo tenisas mane lydėjo visą laiką: universitete žaidžiau už universiteto rinktinę, šičia (Smalininkuose – aut. past.) – už mokyklą, už rajoną... Per tenisą su savo vyru susipažinau,“– pasakojo Jolita.

Jolitos ir jos vyro Arūno pasiekimai vos telpa jų pusiau juokais, pusiau rimtai vadinamame „šlovės koridoriuje“ ir dar gretimame kambaryje, kur ant užuolaidų karnizo sukabinta daugybė medalių. Beje, 2024-aisiais Jolita tapo ir Lietuvos veteranų čempione savo amžiaus grupėje. Pasak jos pačios, veteranų čempionatuose ji dalyvauja gal dešimt metų ir visada laimi prizines vietas.

O Pasaulio veteranų čempionate, sako Jolita, ji atsidūrė tiesiog norėdama gerai praleisti laiką. Mat prieš šešetą metų su draugų pora, taip pat žaidžiančia stalo tenisą, sugalvojo išbandyti naują atostogų formatą – nuvykti į Bulgariją ir sudalyvauti tarptautinėse veteranų varžybose. „Tokia atostogų forma mums su Arūnu labai patiko: ir pakeliauji, ir pailsi, ir pasportuoji. Toks „sodrus“, turiningas poilsis“, – šypsosi Jolita, kitais metais nusprendusi vykti į varžybas Vengrijoje, Budapešte. Ir šis miestas juos abu sužavėjo, nors Jolita prisipažino nemėgstanti didelių miestų. O praėjusią vasarą jiedu su vyru ryžosi naujam iššūkiui – jau tik dviese vykti į varžybas Norvegijoje. Pasak Jolitos, tai buvo iššūkis, nes nė vienas iš jų nekalba angliškai, bet viskas puikiai pavyko: nuvažiavo, sudalyvavo ir pradėjo galvoti apie tolimesnes keliones. „Galvojom – kol dar galim ir finansiškai, ir fiziškai, kodėl mums nenuvykti į Romą. Važiavome savo automobiliu. Tai buvo trijų savaičių kelionė per septynias šalis. „Labai likome patenkinti savimi: ir vairavimu, ir orientavimusi. Juk mes iš mažo miestelio, kaimo mokytojai... Taip sakant, pasitvirtinome savo savivertę, kad mes irgi galim“, – juokiasi Jolita, savaitę su vyru praleidusi Romoje. Ir sūnus iš Olandijos lėktuvu atskrido varžybose mamos palaikyti. Kokių dar geresnių atostogų galėtum norėti. „Nuostabus atostogų formatas“, – šypsosi pasaulio veteranų bronzos medalininkė.

Susitikimo vieta

Eilėraščiai lyg vaikai,
Kuriuos išnešiojusi
Pagimdau.

Pradžioj guli suvystyti
Popieriaus lape,
Laike bręsta.

Kol imu ir paleidžiu,
Pasitikėdama –
Geras kad užgimė,

Nešantis savyje
Paguodą ar džiaugsmą
Širdžiai prašnekinti.

Lyg vaikai išnešioti, eilės
Gimsta laiku,
Mane atkartodamos

Jei surinktum visas,
Skaityti norėdamas,
Susitiktume. Turbūt

Dienos toj akimirkoj
Ar gelmėj slėpiningoj,
Kur nešioti abu

Po visatos širdim,
Kur abudu gimdyti
Tiek kartų,

Kiek eilėraščiui
Reikia jėgų
Surimuoti ir duoti vardą.

Troškimas nurengti rūbus

Nepriimu tavęs,
Kai atgręži man nugarą,
Kalbi kai žvelgdamas pro šalį.
Nepriimu,
Kai žodžiai nedera
Su kūno iškalba
Bylodami, kad melas –
Tavo skydas nuo tiesos,|
Sužeisti kuri gali.

Save taip saugai.
Tarsi sarkofage
Ydas ir nuodėmes užbalzamuoji.
Iš praeities dienų
Lipinti sfinksai budi,
Kad tiktai niekas nesikeistų,
Nes tai, ką rankose turi –
Numirę,
Todėl trapu ir dulkėm virsti gali.

Nurengt rūbus,
Kur saugo tavo gėdą,
Aš savo meile noriu.
Nes to, su figmedžio lapu,
Priimti negaliu –
Stovėdama nuoga
Myliu tave tik nuogą.

Kasdienybės rutinos saugumas

Kasdienybė yra gerai!
Tai lyg batai rimtai panešioti,
Ar nueitum toli su naujais?
Imtų trinti ar spausti koją.

O jei nuolat keisti kitais
Žygy ilgam reikėtų –
Su nerimu mintum žingsnius,
Nežinia, ko iš batų tikėtis!

Kaip gerai, kai iš ryto galiu
Į savo batus įkristi,
Nereikia galvos sau sukti –
Ko laukti, šiandien ar tiks dar?

Bet tik eit įprastai, kaip einama,
Remiantis kojom į žemę.
Kasdienoj numintais takais,
Kur paklysti beveik neįmanoma!

Šeštadienis

Prie stalo valgome, kalbamės.
Šeštadienio popietė.
Bėga debesys dangumi
Barstydami sniegą.
Mums nė motais!
Patogūs namai šiluma glosto,
Atpalaiduoja širdį, liežuvį...

Kambariai prisipildo žodžių,
Lyg smėlio pilių kruopelyčių,
Žarstome saujomis, kaip užsinorime,
Aukštą bokštą ar tunelį tverdami.
Architektai dienų, prasmės, net teisybės –
Apkalbam smiltį kiekvieną.
Galingi, protingi prie stalo susėdę
Širdžių dykumose alumi laistom smėlį.

Tokios trapios laike mūsų pilys
Saulėje virsta į dulkes.
Tik naktis – išeitis.
Jei lieki
Joje su visais savo turtais!

Pakylu nuo stalo išalkusi,
Lėkštes nuterliotas mazgoju,
Vandeniu karštu plaunu
Įspaudus rankų, žodžių –
Babelės bokštai byra,
Atmintį žvyru rėždami...
Gerai, kad diena pasibaigia
Šeštoji,
Kurioje prasidėjome.
Gerai, kai smiltys sugrįžta
Žemėn, kuri pagimdė.

Į vietas viskas vėlei sukrinta
Dieną septintą!

Prisijaukinki

Bijai –
Prisijaukinki baimę.
Liūdi –
Tai liūdesį prisijaukinki.
Ir nerimą, vis urzgiantį
Prie vartų.
Taip, jį prisijaukinki irgi.

Nepavaryk nė vieno jų
Nuo savo durų,
Pienu palakink, keterą paglostyk
Ir jaukų lizdą leiski
Susisukti. 

Savi – ne svetimi –
Taip artimi ir aiškūs
Tie pragarai
rusena saugiai tavo namuose
Ir gęsta.

Gerai, kad buvo prijaukinti,
Gerai, nes prijaukinti – nebekanda!

Nieko rimto

Nustoja tekėję upės.
Uždusę vėjai nurimsta.
Ir miršta nepatikėję,
Kad debesis nešti – rimta.

Vandenuose nuskęsta žuvys,
Sustingę tarytum gintare.
Sliekas jau joks nepažadins,
Nes būt žuvimi – nerimta.

Nesisuka žemės paviršiai,
Nebegręžia veido į saulę.
Nakty pasilieka sustirę
Į kietą ir tvirtą ledą.

Pasaulis nustoja būti
Patekęs į tokią rimtį.
Kai nebesi kuo gimęs,
Kai būt savimi – nerimta.

Apie gerą žmogų

Asmeninio gerumo karūna
Užspaudė smegenis,
Mintis sulaikydama.

Taip jos kaupiasi
Diena iš dienos
Į sutinusius debesis 

Bet nelyja ašarom,
Tik gelia svoriu skaudžiu,
Šviesos nepraleisdamos.

Karūna suleidžia šaknis,
Lyg kempingrybis,
Syvus gerdama

Pavagia laiką,
Džiaugsmą,
Ramybę

Galvą į save sukdama,
Nuolat kad matomas būtų
Gero žmogaus paveikslas.

Trapus toks,
Lyg nedegtas molis,
Tiesa jei palaistai – sutyžta

Puta drumzlina pašokdamas
Stverias karūnos,
Tarsi nuosavo veido.

Įprotis toks stiprus –
Savo stabui aukot
Savo galvą.

Pamąstymas nakties tyloje

Jeigu nieko nėra, kas amžina,
Jei nėra protingos pradžios,
Tik mirksniai sprogimų nevaldomi
Davę gyvastį man netyčiom,
Kad kvėpuočiau ir ėsčiau kaip karvė,
Įsisavinant atomus,
Kad pati sugalvočiau sau vardą,
Kad pati išsigrįsčiau takus.

Įauginta tvarkoj begalinėj,
Įausta į grožį gamtos
Be prasmės?
Be tikslo?
Be atsakomybės
Sėdžiu krėsle nakties tyloj?

Jeigu nieko nėra, kas amžina,
Jei nėra protingos pradžios,
Apgailėtinas mano kvėpavimas –
anei pieno,
anei mėsos!

Kareiviui, kuris turi kariauti (Rusija–Ukraina)

Ant kūno, iš meilės nulieto,
Uniforma su antpečiais žiba.
Ties širdim
Kulka užtaisytas
Šautuvas tyli.
Vis budi. Priešas yra.
Kulka skirta jam.
Broliui, iš motinos gimusiam.

Jei šautum gėle
Ir pataikytum,
Nektaru, ne krauju
Žemė kvepėtų.
Juoktumeis širdimi
Su broliu
Uniformas mainydami –
Lai žino visi,
Kam žemė šita priklauso!

Vaiknaminiui, kurio neužauginau

Auginusi, būčiau auginusi,
Įdėjus į Dievo ranką
Žmogų,
Nuplėšta bambagysle,
Verkiantį godžiai meilės.

Pagimdžius, dar būčiau
Pagimdžiusi
Iš naujo, ir gal ne sykį,
Bespalvį kraują dažydama
Pienu krūtinės.

Išverkusi, būčiau išverkusi,
Vystyklus tavo mazgodama
Kasdieną saulėj išskleisčiau,
Težaidžia!
Zuikučiais kvatodami.

Užaugai. Visi užauga,
Kad ir valdiška duona
Po tą gatvę kiti jau bėgioja.
Pagimdyti. Nereikalingieji.

Pilka diena

Gavau pilką šeštadienio dieną!
Kokia laisvė –
Savimi ją nuspalvint galėsiu
Guldant potėpius buvimu,
Į mano rankas sudėtu.

Lengva derint prie fono tylaus,
Kuris priima formą kiekvieną.
Meldžiuos prie molberto savo dienos
Šedevrą sukurti norėdama.

Beprotiškai mylinčiojo artume

Glamonėji mane rankomis savo,
Prigludęs arti prie kūno
Žaizdom ir pūliais apėjusio,
Raupais užrašyto skausmo
Ant odos, ant lūpų, ant plaučių
Lyg knygoj registrų,
Kur tiesa apie nuodėmę bado akis.

Glamonėji, kol puolu ant kelių prašydama:
,,Jeigu nori, padaryk mane švarią!“

Lieti nesibjaurėdamas.
Leidiesi valgomas, geriamas.
Priimi visą mane, savimi sumokėdamas.
Gyventi pilnai kad dabar
Ir po tūkstančio metų galėčiau.

Ką gi daugiau benorėčiau
Daryti šiandienos pilnatvėje –
Tik eiti per kiemus ir šaukti,
Ką Dievas dėl manęs padarė!
Juk netelpa džiaugsmas į saujas,
Viltis tartum jūra neša –
Visiems sužeidimams mūsų
Gydymą Viešpats išrašo.

Kiekvieną mūsų beklūpantį
Apkabina, vainiką uždėdamas,
Kiekvieną mūsų įvaikina,
Jei tik leidžiame Jam
                  Būti Tėvu.

Dabar vardą turiu

Nuo nulio prasidėjau.
Kai dar niekas buvau.
Kai buvau dar neištartas žodis.

Dabar vardą turiu.
Ir paveikslą Dangaus
Prigimty įrašytą nešioju.

Taip graži, taip giedra
Pilna meilės širdim
Ne aš save sugalvojau.

Ką turiu, tą gavau
Kas esu – tai kiti
Mane tokią kantriai dėliojo.

Dėkingumo pilna
Dabar jau pati
Nuo savęs eit į kitą turiu

Išdalint dovanai
Dovanai, ką gavau
Iš Tėvų ir Kūrėjo malonės.