Jaunos merginos patirtis: susirgus depresija – naujas gyvenimas

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Vis labiau greitėjant gyvenimo tempui, tobulėjant technologijoms ir atsiveriant didesnėms karjeros galimybėms, taip pat sparčiai plinta ir 21-ojo amžiaus maru vadinama klastinga liga – depresija. Dar ir dabar dažnas vyresnės kartos atstovas depresinių susirgimų nelaiko rimtais, tiki, kad tai, apskritai, nėra liga, o ja sergančiuosius dažniau engia dėl tingumo, nenoro imtis bet kokios veiklos, nei stengiasi ieškoti jiems pagalbos. 

Apie gyvenimą su šia liga „Mūsų laiko“ skaitytojams sutiko papasakoti jauna mergina – Austėja (vardas pakeistas). Austėja sako, kad jai labiausiai norisi bent šiek tiek prisidėti prie visuomenėje klestinčių mitų apie šią ligą sustabdymo, bei pabandyti žmonėms papasakoti, ką iš tikrųjų išgyvena depresija sergantis žmogus.

Liga nepastebima net artimiesiems

Austėja pasakoja, kad nei vienas artimas žmogus neįtarė, kokia klastinga liga ją slėgė daugelį metų. „Iš tikrųjų labai sunku ir skaudu prisiminti tą būseną, kurioje buvau daugiau nei 7 metus. Aplinkiniams visada buvau šmaikšti ir linksma mergina, turėjau daugybę draugų. Tačiau tai, kas dėjosi mano viduje, išmokau nuo jų visų nuslėpti. To mane išmokė mama, kuri nuolatos kartodavo, kad jei sunku, tiesiog nesiskųsk, o nusišypsok ir viskas praeis. Deja, tie sunkumai nepraeina taip lengvai, o kaupiasi“, - sako mergina. 

Mokykloje Austėja buvo pirmūnė. Dažnai dalyvaudavo įvairiose olimpiadose ir jose skindavo pergales. Kaip pasakoja mergina, ji ne tik aktyviai dalyvaudavo mokslinėse veiklose, bet taip pat įsiliedavo ir į kultūrinį gyvenimą. Besimokydama mokykloje, papildomai dar lankė ir meno mokyklą, kurioje sekėsi taip pat gerai.

„Šeimoje, kurioje užaugau, materialiai niekada nieko netrūko. Abi su sese visada turėjome ne tik būtiniausius daiktus, bet ir tuos, kuriuos norėdavome panaudoti savo pomėgiams, gražius rūbus, naujus mobiliuosius telefonus gaudavome kone kas du metus. Tačiau labai retai sulaukdavau iš tėvų klausimo – kaip tu jautiesi, kas neramina? Daug dažnesnis ir svarbesnis klausimas būdavo susijęs su mano mokymosi rezultatais, nes jie šeimoje buvo itin svarbūs, o blogas įvertinimas iš testo – baudžiamas“, - pasakoja Austėja. 

Mergina sako, kad bausmės retai kada būdavo fizinės, dažniau psichologinės. Po prastesnio pažymio tekdavo išklausyti skaudinančius žodžius, apie tai, kokia ji „niekam tikusi“, kad „jei toliau gaus žemesnius įvertinimus, niekada nieko nepasieks“ ir panašiai. „Tos kalbos iš artimiausių žmonių, tėvų, labai skaudino ir versdavo jaustis tikrai niekam tikusia. Pamokas ruošdavau verkdama, prieš kontrolinį be proto jaudindavausi, nes žinojau, jeigu gausiu mažiau nei 8, teks vėl iškęsti puolimą“, - sako Austėja.

Pašnekovė sako, kad toks nuolatinis tėvų spaudimas, jų nejautrumas psichologinei dukros būsenai, leido išsikeroti įvairiems kompleksams, nepilnavertiškumo jausmui ir, galiausiai, depresijai, kuri merginai diagnozuota kiek seniau nei prieš pusmetį. Tačiau diagnozavus ligą problemos nesibaigia. Austėja sako, kad dabar jai tenka išmokti gyventi iš naujo.

Pagalbą rado padedama vyro

„Labai gerai prisimenu tą dieną, kai apsilankiau pas savo dabartinį psichoterapeutą. Buvo sausio pradžia“, - prisimena Austėja. Mergina sako, kad jau anksčiau buvo pradėjusi pirmuosius žingsnius savo būsenos supratimo link – kreipėsi  į kelis psichologus, kurie jai nei kiek nepadėjo, o tik dar labiau varė į neviltį. 

Savo vyro padedama, Austėja nusprendė apsilankyti privačioje klinikoje. „Aš nebeturėjau ko prarasti. Kiekviena diena man būdavo kančia, o naktimis beveik nemiegodavau. Ėmiau save žaloti, kuokštais rautis plaukus, pati save mušdavau. Sunku paaiškinti kaip jaučiasi depresija sergantis žmogus. Bet, kad būtų lengviau įsivaizduoti, pasakyčiau, kad tai yra visiškas savo minčių kontroliavimo praradimas. Atrodo, kad mano mintys man nebepriklauso, jos tiesiog keičiasi ir keičiasi, o sustabdyti jų niekaip nepavyksta. Galiausiai imiesi bet ko, kad jas nors kiek nutildytum. Tampa daug lengviau iškęsti fizinį skausmą, nei tai, kas dedasi tavo galvoje“, - apie savo išgyvenimus pasakoja mergina. 

Apsilankymas pas psichoterapeutą Austėjai iš pradžių pasirodė bauginantis. „Sėdėjau patogioje sofoje ir nežinojau kas dabar nutiks. Daktaras tiesiog šiltai šypsojosi kalbėdamas apie savo vaikystę, gražią žiemos dieną ir, tarsi, mane tyrinėjo, o aš tylėjau ir sunkiai tvardžiau ašaras. Tada po kiek laiko, lyg tarp kitko, pasakė, kad sergu depresija. Iš pradžių nesupratau, bandžiau save įtikinti, kad jis klysta“, - prisimena mergina. 

Gydytojas merginai iš karto pranešė, kad gydymas gali užtrukti net kelis metus, kadangi liga buvo užsisenėjusi. Austėjai sutikus, buvo pritaikyti medikamentai ir asmeninė psichoterapija. Gydytojo patarimu merginai kuriam laikui teko atsiriboti nuo bendravimo su tėvais, kadangi šie ir buvo jos ligos šaltinis. „Pradėjus mažiau bendrauti su tėvais iš karto pasijutau laisvesne, manęs neberibojo jų keliami reikalavimai, suvaržymai. Be to, nustojau naudotis socialiniais tinklais, kurie mano sveikatai taip pat nedavė teigiamo poveikio ir labai menkino mano savivertę“, - sako Austėja. 

Svarbu artimųjų palaikymas

Daugelyje apie depresijos gydymą pasakojančių straipsnių rašoma, kad sergančiajam labai svarbu jausti ir artimųjų palaikymą. Pasak specialistų artimieji gali išties daug – stebėti sergančiojo būsenas, emociškai palaikyti, suprasti, paraginti gydytis, palydėti pas specialistą. Ypač svarbu suvokti, kad depresija – liga ir ji yra išgydoma. 

Austėjos atveju šio svarbaus palaikymo jai sulaukti nepavyko. „Nuvykau pas tėvus po daugiau mėnesio nuo pradėto gydymo, kadangi jie visgi yra mano artimiausi žmonės. Jaučiausi šiek tiek geriau, todėl nusprendžiau jiems pasakyti, kad šiuo metu nesugebėsiu toliau studijuoti (Austėja susirgo studijuodama ketvirtame bakalauro kurse – aut. past.) ir ketinu išeiti akademinių atostogų. Iš karto kilo didžiulis barnis. Nei tėtis, nei mama nenorėjo girdėti, kad sergu ir man dabar reikalingiausias gydymas. Jie vis kartojo, kad čia tik mano fantazija ir, apskritai, tokia liga neegzistuoja. Žinoma, buvo labai skaudu tai girdėti, tačiau supratau, kad jų įsitikinimų nepakeisiu“, - pasakoja mergina. 

Laimei šalia savęs mergina turi mylimą vyrą, kuris jai ir padėjo iškęsti visus su liga susijusius sunkumus. Austėja sako, kad vienai susitvarkyti būtų žymiai sunkiau. „Mane dar ir dabar kartais aplanko slegiančios nuotaikos, tačiau mano vyras neleidžia toliau į jas grimzti. Esu jam labai už tai dėkinga“, - sako pašnekovė.

Liga pakeitusi gyvenimą

Susidūrusi su liga mergina pakeitė savo gyvenimo būdą. Anksčiau daug laiko leidusi socialiniuose tinkluose, dabar ji mieliau su savo šunimis keliauja į mišką, skaito knygas ar miega visą dieną, jei to reikalauja jos organizmas. „Išmokau niekur nebeskubėti. Iš pradžių dar galvojau, už ką man tokia sunki patirtis, tačiau šias mintis nuginė labai tinkamu metu perskaityta budistų vienuolio knyga „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Joje radau savo situacijai tinkančią istoriją, kurios pagrindinė mintis ta, kad reikia išmokti džiaugtis kiekvienu mums tekusiu sunkumu, kadangi jie mus išmoko būti dar stipresniais, o patyrę įvairius skaudžius išgyvenimus, mes galėsime padėti tiems, kuriems reikės palaikymo ir supratimo“, - savo mintimis dalijasi mergina. 

Paklausus kas dar pasikeitė jos gyvenime, Austėja nedvejodama atsako, kad dabar ji į viską žiūri daug paprasčiau, jai džiaugsmo ėmė teikti ir labai maži, kitiems net nepastebimi, dalykai. „Supratau, kad niekas kitas nepasidžiaugs tuo, ką turi, nei tu pats. Kartais prieš užmigdama jaučiu, kokia maža esu. Lyg dulkė. Visi mes tokie. Todėl imu nesuprasti, kodėl žmonės taip aršiai vienas su kitu konkuruoja, pasineria į darbus, lieja pyktį, skaudina vienas kitą. Juk verčiau galima pasidžiaugti, kad esi šioje žemėje ir leisti sau pasilepinti, nieko neveikti, kai to norisi, stebėti gamtą, paukščius, atrasti naujų pomėgių...“ - atvirauja mergina. 

Su savo liga susitaikiusi Austėja dabar atsiduoda kūrybai. Kadaise svajojusi tapti dizainere, tačiau artimiesiems tarus, kad tai ne jos profesija, dabar mergina ėmė kurti rūbus. „Tai veikla, kuri mane ramina. Niekada nesu siuvusi, tačiau vos atsisėdau prie siuvamosios mašinos, atrodė, kad tai darau jau seniai. Greičiausiai, galiausiai imu atrasti savo gyvenimo kelią“, - nauju gyvenimu džiaugiasi mergina. 

Visuomenės požiūris turi keistis

„Iš tikrųjų labai norėčiau, kad iš mūsų visuomenės dingtų tas baisus požiūris į depresija sergančiuosius. Mes nesame kažkokie pamišėliai, nuo kurių reikėtų šalintis. Kartais nutinka ir taip, kad sužinoję, jog sergu depresija, žmonės į mane ima žiūrėti kitaip. To visiškai nereikia“, - sako Austėja.

Su šia liga susidūrusiems žmonėms dažnai tenka išgirsti, kad depresija – tinginių liga. Austėja sako, kad toks teiginys yra itin klaidingas ir skaudinantis. „Aš depresiją prilyginčiau vėžiniams susirgimams. Tai jokiu būdu nėra tapatu, tačiau turi panašumų. Sergant vėžiu, kenčia mūsų kūnas, kamuoja skausmai ir sergantis žmogus tiesiog negali normaliai funkcionuoti. Depresija – dvasios vėžys. Lygiai taip pat, depresija sergančius žmones, kamuoja skausmas, tik jis kitoks. Jį jauti galvoje ir krūtinėje. Ir lygiai taip pat žmogus kenčia, o dėl to nenori net keltis iš lovos“, - pasakoja mergina. 

Dabar Austėja sako norinti tikėti, kad viskas, kas blogiausia, jau praeityje, o užklupusią ligą laiko gyvenimo pamoka. „Kartais visai praverčia tas baltas lapas, kuriame galima iš naujo užrašyti savo gyvenimo kelią. Tik dabar jis man bus daug šviesesnis ir kupinas džiaugsmo“, - su šypsena mūsų pokalbį užbaigia pašnekovė. 

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Po tarptautinio akordeonistų konkurso "Ascoltate 2019" su mokiniais Vyteniu Ambrutaičiu  ir Tadu Kulikausku. Šiame konkurse Tadas laimėjo 2 vietą, o Vytenis 3 vietą.

„Žmogus akordeonas“ – mokytojas Audrius Daučianskas  1

Marijampolėje už nepriekaištingą elgesį pagerbti rajono policijos pareigūnai

Marijampolėje už nepriekaištingą elgesį pagerbti rajono policijos pareigūnai  3

„Maximalistėms“ iš Jurbarko Austėjai ir Barborai įteikti apdovanojimai

„Maximalistėms“ iš Jurbarko Austėjai ir Barborai įteikti apdovanojimai  0

Tarybos narys K. Jurevičius

Turtingiausių šalies politikų 50-uke – ir du Jurbarko rajono tarybos nariai  5

Autoįvykis UK vos nesugriovė lietuvaitės gyvenimo

Autoįvykis UK vos nesugriovė lietuvaitės gyvenimo  0

Kinkakudži pagoda (Auksinė šventykla) Kiote. Japonija

Inesa Bosaitė: Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokytoja, kūrybinga menininkė ir NUOLATINĖ KELIAUTOJA  0

Pasaulio keliautojai Jurbarke pas Eugeniją jaučiasi lyg namuose

Pasaulio keliautojai Jurbarke pas Eugeniją jaučiasi lyg namuose  3

Gražiausios kaimo merginos konkurse ir mergina iš Eržvilko

Gražiausios kaimo merginos konkurse ir mergina iš Eržvilko  4

Mirė kraštietis poetas Jonas Juškaitis

Mirė kraštietis poetas Jonas Juškaitis  3

Jurbarko liberalus paliko įtakinga šios partijos narė

Jurbarko liberalus paliko įtakinga šios partijos narė  5

Dainininkas Deividas Bastys: „Kuo daugiau kokybiško laiko praleiskite su savo vaikais“

Dainininkas Deividas Bastys: „Kuo daugiau kokybiško laiko praleiskite su savo vaikais“  4

Jurbarko bibliotekoje - susitikimas su garsiu kineziterapeutu Samueliu Tacu

Jurbarko bibliotekoje - susitikimas su garsiu kineziterapeutu Samueliu Tacu  1

Asociatyvinė

Prezidentė pagerbs daugiavaikę mamą iš Eržvilko krašto  2

In memoriam miškinininkų aukso amžių sukūrusiam Juozui Platūkiui

In memoriam miškinininkų aukso amžių sukūrusiam Juozui Platūkiui  5

Veliuoniškio drožti šaukštai –  vis kitais veidais ir istorijomis

Veliuoniškio drožti šaukštai – vis kitais veidais ir istorijomis  2

Fotosesijai pasiruošę – trys gražuoliai pudeliukai Amiga, Ben 10, Boom bomm Egidijos glėbyje ir šalia įsitaisiusi Čilė.

„Užsispyrusi“ Egidijos meilė šunims – nuo pasienio iki kirpyklos  4

Ryškiausias žygio prisiminimas – nakvynė J. Žemaičio bunkeryje

Ryškiausias žygio prisiminimas – nakvynė J. Žemaičio bunkeryje  2

Vytautas ir Leonarda Sakalai

Vasario 16-os išvakarėse - netikėtas jurbarkiečio prašymas  4

Dešimčiai labiausiai nusipelniusių jurbarkiečių įteiktos pirmosios krištolinės lelijos

Dešimčiai labiausiai nusipelniusių jurbarkiečių įteiktos pirmosios krištolinės lelijos  3

Helei Locaitienei energijos netrūksta. Ji turi daugybę pomėgių – mezga, siuvinėja, dekoruoja.

Tai, ką kiti išmeta, Helės namuose atgyja  3

Kotedžo Vilniuje laimėtojas – Jurbarko rajono gyventojas

Kotedžo Vilniuje laimėtojas – Jurbarko rajono gyventojas  4

Raudonėnus garsina Kalėdų nameliu paversta Bernotų sodyba

Raudonėnus garsina Kalėdų nameliu paversta Bernotų sodyba  3

Pirmasis jurbarkiečio romanas apie tarybinę armiją su N-18 ženklu

Pirmasis jurbarkiečio romanas apie tarybinę armiją su N-18 ženklu  24

A. Juozaičio Lietuva: 2,8 mln laukiančių rūpintojėlių ir milijonas Vakaruose duoneliaujančių vyčių

A. Juozaičio Lietuva: 2,8 mln laukiančių rūpintojėlių ir milijonas Vakaruose duoneliaujančių vyčių  9

Mūsų partneriai