Japonija jurbarkiečių akimis – nuo įdomiausių objektų iki vestuvių ceremonijos

Siūlome pakeliauti po egzotišką šalį, pajusti tolimosios Japonijos dvelksmą. Mūsų gidu bus ne bet kas, o jurbarkietis Juozas Minikevičius, papasakojęs įspūdžius ne tik iš turistinių miestų, bet ir japonų vestuvių ceremonijos, į kurią buvo su žmona ir dukra pakviestas – mat būtent Japonijoje prieš keletą metų susituokė jo sūnus Simonas.

Jurbarkiečių galima sutikti įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – nuo Islandijos iki Meksikos, nuo Australijos iki Japonijos. Kelius skina drąsus jaunimas, kurdamas gyvenimą naujose šalyse, kurią atranda ir jų vyresni artimieji. Jau minėtas jurbarkietis Simonas su žmona japone Naru gyvena ir dirba Danijoje. Moteris yra medicinos seselė, bet šiuo metu rūpinasi vaikeliu, o Simonas dirba inžinieriumi, stato 4 kilometrų ilgio tiltą tarp dviejų salų. Danijoje jau ilgus metus gyvenanti pora 2019 metais susituokė Japonijoje, apie kurią ir papasakojo Simono tėtis Juozas – įspūdžiai apie šią šalį jam neišblėso ir po kelerių metų. Juozas papasakojo mums įdomią istoriją, prisiminęs, kaip kartu su žmona Audrone ir dukra Greta vyko į Simono vestuves ir kokių įspūdžių patyrė, pažerdamas ir patarimų, tiems, kurie ruošiasi vykti į šią egzotišką šalį.

Pirmas patarimas – nusiteikti ilgam skrydžiui. Šeima į Japoniją, Osaką, skrido iš Amsterdamo, kelionė truko 12 valandų. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad praėjus visas pasienio procedūras reikia išsikeisti ir turėti grynųjų pinigų, nes banko kortelėmis Japonijoje ne visur galima atsiskaityti, o monetos ir banknotai tinka visur. Juozui iš karto krito į akis, kaip pagarbiai japonai elgiasi su pinigais – deda juos ant padėkliukų, o atiduodami grąžą visada maloniai nusilenkia.

Kitas Juozo patarimas, ką reikia padaryti, norint savarankiškai lengviau keliauti Japonijoje – nusipirkti telefonui skirtą belaidžio interneto kortelę, kuri veiktų visoje šalyje. Ir dar būtinai pasirūpinti adapteriu, skirtu įkrauti telefonus ir kitus prietaisus, mat Japonijoje yra kitokio tipo rozetės.

Nuvykę jurbarkiečiai galėjo ir nuolatinių traukinių bilietų įsigyti, bet tąkart šeima jų nusprendė nepirkti, nes pasirodė per brangu. Sutarė, kad keturiese po šalį keliauti automobiliu yra pigiau.

 Japonų kryžių kalnas

Bet prieš tai reikia įveikti Osakos miesto metro labirintus. Būtent toks Juozui pasirodė Osakos metro, kurį iš oro uosto traukiniu pasiekė per 20 minučių. Tokie painūs labirintai, kad ir patyręs neišsivers be interneto ir navigacijos. „Žmonių, metro linijų tiek daug, kad sunku susigaudyti, kur įlipti, išlipti“, – šypsosi Juozas, pridūręs, kad sūnus Simonas padėjo su visais sunkumais susitvarkyti.

Visa šeima, įsikūrusi viešbutyje, dar tą patį vakarą išsiruošė pasivaikščioti po vakarinę Osaką, aplankydami šventyklą, bei apžvelgti miestą iš apžvalgos rato. Osakoje neužsibuvo – marčios Naru ir jos mamos kvietimu, Minikevičiai dienai apsilankė Kiote, kuris iki 1868 metų buvo Japonijos sostinė. Iš Kioto išsivežė atsiminimus apie šventyklas, arbatos gėrimo ceremoniją senoviniame name. Kiote apsilankė vienoje didžiausių Todži šventyklų. Juozas atkreipia dėmesį į paprotį rankas įmerkti į vandenį šulinėliuose, esančiuose prie šventyklų. Apsilankė senoviniame name, kuriame pagal senas tradicijas gėrė arbatą. Juozas paaiškina, kad japonai tokiose vietose geria arba valgo klūpėdami ar sėdėdami ant pagalvėlių, bet jiems, europiečiams, buvo paruoštos kėdutės. Paskanavę arbatos, pameditavę keliavo į pagrindinį šventyklos pastatą, kuriame stūkso Budos statula. Šilta ir labai daug lankytojų. Japonės pasipuošusiais tradiciniais kimono. Dar tą pačią dieną apsilankė ir kitoje šventykloje, kuri Juozui priminė lietuvišką Kryžių kalną, tik kur kas didesnį. Ir ten, vietoj kryžių, begalė jų šventų vartų, vadinamų torii, ir namelių. Vakare, sugrįžus į Osaką, Minikevičių laukė tikras išmėginimas. Vietiniame restorane nusprendė būtinai paragauti nuodingos žuvies fugu, žinodami, kad jei šioji bus blogai išvalyta, tai gali būti paskutinė žuvis tavo gyvenime. Pasak Juozo, ji patiekiama žalia, supjaustyta plonais griežinėliais, gana brangi, nors skonis didelio įspūdžio nepadaro. Skonis jurbarkiečiui pasirodė kaip įprastos žalios žuvies.

 Hirosima

Kitą dieną Minikevičiai išsinuomotu automobiliu vyko į Hirosimą, kuri nuo Osakos nutolusi apie 350 km – kelią įveikė per 4–5 valandas. Juozas iš karto perspėja, kad norint išsinuomoti automobilį, tam būtinai reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Dar priduria, kad už greitkelius, kuriuose labai daug tunelių ir tiltų, reikėjo mokėti maždaug 30 eurų už 100 km (tokios kainos buvo 2019 metais, – aut. past.).

Juozui buvo nuostabu, kad išvažiuojant iš greitkelių postuose yra žmogus, kuris priima pinigus ir atiduoda grąžą, nors šią funkciją galima lengvai automatizuoti, robotizuoti.

Priminsime, kad pasaulyje Hirosima labiausiai išgarsėjo kaip pirmasis miestas istorijoje, ant kurio buvo numesta atominė bomba (Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo metu) – 1945 metų vasarą miestas buvo visiškai sugriautas. Išlikęs tik vienas pastatas, buvęs arčiausiai sprogimo vietos, pavadintas „Atominės bombos rūmais“ ir tapo Hirosimos Taikos atminimo parko dalimi. Šeima aplankė ne tik šį objektą – užsuko ir į Hirosimos pilį – samurajų muziejų, apsuptą tvenkinių ir kanalų, kur plaukioja spalvoti karpiai. Šiuos galima maitinti specialiai paruoštais pašarais, įmetus kelias monetas labdarai.

 Atgal į praeitį

Jurbarkiečių laukė ir daugiau egzotiškų patirčių – Minikevičiai turėjo progą įsikurti Kioto senovinių namų kvartale ir būtent tokiu viešbučiu paverstame name, kokiame japonai gyveno prieš 50–80 metų. Juozas pasakoja, kad name baldai ir interjeras toks, koks buvo XX a. pradžioje ar vidury. Priduria, kad vis dėlto šiuolaikinių patogumų neatsisakyta – yra televizorius, internetas, kondicionierius. Įspūdį daro tai, kad čia miegoti reikia antrame aukšte ant grindų – tatamių. Tik įžengus į vidų reikia nusiauti batus. Jurbarkiečiai įsikūrė Kiote, nes būtent šiame mieste susituokė Juozo sūnus Simonas su savo mylimąja Naru.

Kol sūnus ruošėsi vestuvėms, Juozas su žmona ir dukra vestuvių išvakarėse metro nukeliavo į beždžionių parką, kuriame gyvena per šimtą šių primatų. Juos turistams leidžiama maitinti vietoje pirktais žemės riešutais. Pasivaikščioję po bambukų giraitę, grįžo į senovinį viešbutį.

 Santuokos ceremonija

Galiausiai išaušo vestuvių diena, apie kurią Juozas papasakojo detaliau. Visi dieną keliavo į šventyklą netoli Kioto – būtent čia įvyko santuokos ceremonija. Minikevičiai ten jau rado besifotografuojančius jaunuosius. Specialioje salėje susipažino su jaunosios Naru artimaisiais ir šeima. Jaunieji ir jos tėvai buvo apsirengę šventiniais puošniais japonų kimono, kuriuos prižiūri du samdyti prižiūrėtojai. Salėje jaunieji parepetavo, ką reikės daryti šventykloje, atėjo vedliai. Ceremonijos dalis – šventinė eisena, kurios priekyje yra vedliai, nešini raudonu skėčiu, paskui juos seka jaunieji, už jų – tėvai, t, y. vyrai, tuomet – mamos, o galiausiai – visi kiti giminaičiai. Jaunieji pasodinami šventyklos viduryje. Lietuvaičiai jaunojo tėvai sėdi dešinėje, o jaunosios giminaičiai – kairėje. Šventikas pasakė trumpą kalbą, atėję patarnautojai, grojant japoniškų dūdelių orkestrui, iš specialių aukso spalvos piltuvų į dubenėlius įpylė sakės. Pirmiausiai jauniesiems, o paskui ir kitiems. Visi turi paragauti. Tuomet Simonas japoniškai perskaitė trumpą pasisakymą ir abu jaunieji pasirašė santuokos dokumentus bei užmovė vienas kitam ant pirštų vestuvinius žiedus, prisiekdami amžiną meilę ir ištikimybę. Kaip vėliau paaiškėjo, žiedų ceremonija buvo surengta specialiai dėl jaunojo tėvų, nes pagal japonų papročius taip nedaroma. Vestuvių apeigoms pasibaigus, šventikai tokia pat tvarka išlydėjo visus vesdami per didelį kiemą. Tuomet visi važiavo į nedidelį japonišką restoraną su tradiciniu, mažu japonišku sodu. Svečiai rado dekoruotą šventinį stalą, papuoštą japonų ir Lietuvos vėliavų spalvų puokštėmis. Meniu iš septynių japoniškų patiekalų sudarė jaunosios mama. Juozas priduria, kad alkoholio niekas, išskyrus jį, negėrė.

Paskutinis patiekalas su desertu buvo plakta tiršta žalioji arbata „matcha“. Po fotosesijos fotografas jaunuosius įamžino tame sodelyje, lietuvaičiai įteikė jauniesiems dovanas. Kaip Juozas suprato, Japonijoje neįprasta jauniesiems įteikti dovanų, nes iš kitų svečių jaunieji nieko negavo, o už visas apeigas šventykloje, fotografo paslaugas, drabužių nuomą bei restoraną užmokėjo taip pat patys sutuoktiniai.

 Iššūkiai Tokijuje

Kiote Minikevičiai neužsibuvo. Jau kitą dieną išsinuomotu automobiliu nukeliavo į Japonijos sostinę Tokiją, kuris Juozui asocijuojasi su Fudzijamos, arba Fudži kalnu, kuris yra aukščiausias Honšiu saloje. Anksčiau japonai jį laikė šventu, o dabar jis yra Japonijos simbolis. Juozas prisiminimais grįžo į tą dieną, kai bandė užkopti į šį 3800 metrų aukščio kalną, bet nesėkmingai. Dar spėjo žvilgtelėti į naktinį Tokijų. Juozui krito į akis, kad sostinės gatvėse naktį nedaug žmonių, nes visas veiksmas vyksta požeminėse perėjose, metro stotyse. Dar spėjo įsiamžinti ir prie paminklo ištikimam šuniui Hačiko (Hachito), kuris devynerius metus laukė iš darbo grįžtančio šeimininko, kuris buvo miręs. Didžiausios elektronikos parduotuvės, kurią tėvams norėjo parodyti Simonas, jie taip ir nepamatė. Juozas paaiškina, kad per daug jau buvo pavargę.

Jurbarkiečiai, įsikūrę šiuolaikiniame Kioto viešbutyje, greitai atgavo jėgas. Vakarienei buvo pakviesti į netoliese esančius jaunosios tėvų namus. Lietuvaičius vaišino tradiciniais japonų patiekalais ir gėrimais, gavo dovanų, dukra buvo aprengta dovanotu kimono. Dar po Kiotą pasivažinėję, paskutinę naktį praleidę Osakoje, Minikevičiai, kupini įspūdžių, jau keliavo namo, į Europą, į Lietuvą. Pasaulis mažas. Vieną dieną esi nedideliame Jurbarko mieste, o kitą – pasaulio megapolyje. Ačiū Juozui už nepaprastą kelionę.

Japonija Simono akimis

Japonija labai savita gal dėl to, kad jų senosios tradicijos persipynė su šių laikų technologijomis. Labai moderni šalis, bet tuo pačiu išlaiko labai stiprias tradicijas. Gali būti sename name, su tatami grindimis, kur viskas senoviška, bet tik išeisi pro duris ir atsidursi mieste, kuriame gyvena milijonai žmonių. Gatvėse beveik nėra šiukšliadėžių, bet niekas ir nešiukšlina. Japonai šiukšles parsineša namo.

Aptarnavimo kultūra kito lygio, kokio niekada nepamatysite Vakaruose ar šiaip turbūt niekur kitur. Visi labai mandagūs, bandys padėti, bet nebus įkyrūs. Maistas, paslaugos viskas labai aukštos kokybės. Labai daug visur pardavimo automatų, kuriuose galima nusipirkti gėrimų, užkandžių ir ne tik. Pvz., arbata iš buteliogali būti šilta arba šalta. Taip pat ir kava, jei geriama iš skardinės.