Italas prisijaukino ir gimtąjį žmonos miestą Jurbarką, ir jos kalbą

Lietuviškai kalbančiųjų pasaulyje daugėja. Ir už tai galima padėkoti gražioms lietuvaitėms. Taip norisi linksmai pradėti pasakojimą apie italą Danilo Catalucci, kuris dėl jurbarkietės žmonos Deimantės ir jos artimųjų išmoko lietuvių kalbos. Per dvidešimt bendro gyvenimo metų Danilo taip gerai išmoko lietuviškai, kad gali su visais gana laisvai susikalbėti. Taip „Mūsų laikas“ vyrą ir kalbino – telefonu, lietuviškai, šiam svečiuojantis Jurbarke, gimtuosiuose žmonos namuose, kur ir ruošėsi sutikti šv. Kalėdas. Danilo paprašius, kalbėjomės lėčiau, jo paties žodžiais, kaimiškai, kad suprastų –prisipažįsta nesijaučiantis taip tvirtai, kad lietuvių greitakalbę suprastų.

Į klausimą, kodėl mokėsi šios kalbos, atsako paprastai. „Todėl, kad mano žmona lietuvė“, – teigia italas, kuriam buvo svarbu susikalbėti ir su žmonos artimaisiais. Danilo prisimena, kaip jau pirmaisiais metais svečiuodamasis žmonos gimtuosiuose namuose Jurbarke, negalėdamas susikalbėti su jos močiute Danute, jautė diskomfortą. „Močiutė nemokėjo angliškai, aš – lietuviškai“, – paaiškina jis. Ne tikpasikalbėti, bet ir paprasčiausiai vandens paprašyti negalėjo. Jis ir pradėjo mokytis kalbos, linksmai sutikdamas, kad už lietuvių kalbą jis turi būti dėkingas ir Deimantės močiutei. Žmonos gimtosios kalbos mokėsi klausydamas, kaip ji su abiem dukromis lietuviškai bendrauja – klausydavo ir pats su vaikais lietuviškai kalbėdamas praktikuodavosi. Taip kasmet Danilo lietuvių kalbos žodynas vis turtėjo. Vyrui nebūtų jokių bėdų su žmona ir dukromis pasikalbėti savo gimtąja kalba – visos puikiai kalba itališkai. Danilo patikina, kad žmona daug geriau kalbanti itališkai nei jis lietuviškai. „Kalba kaip italė žmona“, – šypsosi jis. Vis dėlto, vyro nuomone, svarbu mokėti gimtąją žmonos bei jos artimųjų kalbą.

Vienoje iš tarptautinių kompanijų dirbantis ir daug po pasaulį keliaujantis Danilo moka ir daugiau kalbų – anglų, prancūzų, šiek tiek kinų, japonų. Įvaldęs tiek užsienio kalbų pripažįsta, kad būtent lietuvių kalbos jam buvo sunkiausia mokytis, didžiausiu iššūkiu vadindamas žodžius su šnypščiamaisias š, ž.. Danilo kone kasmet svečiuodamasis Jurbarke pastebi, kaip miestas keičiasi. Ir tik į gerąją pusę. Jo žodžiais, nėra ką lyginti, kaip viskas atrodė prieš 20 metų. Miestas išgražėjęs – ir šaligatvių įrengta, ir gatvių nutiesta, ir naujų namų išdygę, ir gražių parkų. „Tik žmonės dar per mažai šypsosi“, – sako Danilo, vis dar pasigendantis šypsenų veiduose. „Nesuprantu, kodėl mažai šypsosi. Gal dėl to, kad šalta“, – linksmai sako jis, visiems jurbarkiečiams lietuviškai linkėdamas gražių šv. Kalėdų, kurias jis su žmona, dukromis ir anyta Laimute sutiks Jurbarke. Iš čia su šeima trumpam keliaus į Italiją – pasidžiaugti Danilo gimine.