Išlikusios Pagulbinių kaimo burmistro sodybos šeimininkė (ATNAUJINTA)

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

59 metų Ona Olišauskienė savo sodyboje Pagulbinių kaime, Viešvilės seniūnijoje, dabar jaučiasi saugi ir rami. Nei ginkluotų rusų kareivių, kurie prieš 30 metų po kaimą kaip po savo kiemą vaikščiodavo. Nei kontrabandininkų, ichtiandrų, plukdančių cigaretes Nemunu. Nei jaunimo orgijų panemunėje. Viskas jau seniai nurimę. Ona šypsosi, kad dabar į jos sodybą dažnai užklysta tik paklydę grybautojai. Juokiasi, kad ateina visi didelėmis iš baimės akimis. Onai kiekvieną kartą tenka išsitraukti žemėlapį ir jiems pirštu parodo, kur jie atsidūrė. O atsidūrė Pagulbinių kaime, kurio pavadinimo, užrašyto ant lentelės, tikrai nerasite kaimo prieigose. Visai kitaip, nei prieš karą, kuomet čia ir sodyba prie sodybos stovėjo, ir Lietuvos vokiečiai gyveno.

 

 

Kieme - kaip kareivinėse

Bet apie viską iš pradžių. Kitais metais 60-metį švesianti Ona gyvena vienoje iš keturių Pagulbinio kaimo sodybų. Pasirodo, tik tiek gyvenamų sodybų telikę – prieš Antrąjį pasaulinį karą čia jų stovėjo per 300 ir gyveno čia Lietuvos vokiečių šeimos, kurioms teko bėgti karui baigiantis. Moteris šypsosi, kad nors gyvena Pagulbinių kaime, jaučiasi tarsi gyvendama vienkiemyje. Kiekviena sodyba – kaip atskiras vienkiemis. Iki artimiausių kaimynų – apie kilometrą iš vienos ir kitos pusės.

Maždaug tokį kaimą rado atsikrausčiusi kartu su vyru Pranu prieš 32 metus. Iki tol čia gyveno Onos anyta su antruoju vyru. Šiam mirus, anytai pasidarė vienai sunku gyventi, todėl Ona su vyru ir apsigyveno. Moteris pasakoja, kad tada abu su Pranu gyveno Girdžių miesteliko centre, ir butą turėjo, ir gerus darbus. Buvo gaila palikti. „O čia kai parėjau, amen buvo visa ta žodžio prasme“, - šypsosi Ona, prisiminusi, kaip ji bijojo išeiti į kiemą iš šulinio vandens pasemti. „Kareiviai čia vaikšto. Išeiti reikia, o aš dar tokia fyfa. Atsistojusi tarpdury. Sakau, nesimato tų kareivių. Einu iki šulinio. Nueinu, semiu. Žiūriu. Per lauką eina kareivis. Aš greit stubon. Ir šaukiu „Mama. Dabar viskas bus. Kareiviai vaikšto ir vaikšto. Neina nei vandens pasemti“, - emocingai, tarsi aktorė tų metų prisinimus atgaivina Ona. Patikina, kad tie kareiviai – vaikštantys, kur nori ir kada nori, ir dar su automatais ant pečių, jai baimės įvarydavo. Pasirodo, visai šalia Olišauskų sodybos, kone už tvoros, prasideda miškas, kuriame buvo įsikūrusios sovietinės kareivinės ir raketinė bazė. Sako, nėra nė puskilometrio iki jos. Pasakoja, kad 1984-1986 metais tie kareiviai dar buvo labiau prispausti, mažiau išeidavo, o paskui ir su automatais ateidavo, ir tų kareivių vis daugyn būdavo. „Čia budi, pavaikšto ir eina kur blūdydami. Tai į sodą obuolį, tai dar ko nors pažebrevoti. Tai indą kokį iš savo valgyklos pavogęs ar paklodę neša parduoti. Ir čia ateidavo, ir į Ridikalius, ir į Viešvilę. Tai samagoną nusiperka, tai dar kokį, atsiprašant, gėralą. Ir valkiojosi“, - pasakojo Ona. Ateidavo ir jų sodą. Braudavosi ir į sodybą. Sako, vakarais baladodavosi. Ateidavo, kad ir dienos metu. Prašydavo, kad ką persiųstų kažką į namus.

 

Kareivių bijojo ne šiaip sau. Sako, kad kai tėvai Alytuje gyveno tuometinėje Tarybinės armijos gatvėje, arti irgi rusų kareivinės buvo. Ona pasakoja, kad tie kareiviai po miestą taip nesivalkiodavo kaip Pagulbinių kaime, tačiau sklido kalbos, kad jie užpuola bendrabučių maudyklose merginas, išprievartauja. Taip kareivių baimė ir atsirado, kai Ona tokių kalbų būdama paauglė prisiklausė.

 

Šypsosi, kad Pagulbinių kaime tik vienintelio ukrainiečio virėjo Vasios nebijojo. Sako, buvo geras žmogus. Jis pats skundėsi, kad jo giminė taip pat nuo sovietų nukentėjusi. Ona prisiminė, kaip jis kartą atėjęs į Olišauskų sodybą keptas bulves ukrainietiškai paruošė. „Tušonkės ant tų bulvių keptų uždėjo, išmakalavo. Nu dabar tai valgome, sako. Toks humoro mėgėjas“, - juokėsi Ona, prisiminusi, kaip jam buvo gėda savo merginai prisipažinti, kad yra virėjas. „Tai kokios problemos buvo“, - juokėsi ji.

Viskas pasikeitė, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. „Nustojo vaikščioti, kai juos ištarabanijo iš Lietuvos“, - sako ji.

 

Gyvena vokiečio burmistro sodyboje

Tarybinių kareivių nebeliko, tačiau ilgainiui sulaukė kitų svečių, kurie atvažiuodavo gana dažnai ir, tiesa, visada buvo brangūs ir laukiami. „Gyvenu kaimo burmistro sodyboje“, - šypsosi Ona. Pasirodo, iki karo šioje sodyboje gyveno kaimo burmistras vokietis Rybat, kuriam priklausė apie 100 hektarų žemės ir dar miško. Kieme stovėjo tvartas, arklidės, daržinės, sklepai daržovėms, vynrūsiai ir kitokie statiniai, iš kurių išlikęs ir vynrūsis, ir tos arklidės, kurias Olišauskai pavertė daržine. Išlikęs ir tas pats vokiečių laikų pastatas, tik jis jau kitaip atrodo. Ir apmūrytas, ir gerokai trumpesnis. Ona pasakoja, kad vieną pastato galą teko nuimti, nes toks buvo supuvęs, kad kumštį galėjo įkišti. Namas neatrodo, kaip vokiečių laikais. „Šiaurinę visą sieną reikėjo imti. Išėmėme rastus, o pats vyras mūrijo“, - pasakojo šeimininkė. Patikina, kad tvarkėsi tik tada, kai uošvienės nebeliko. Kol ji buvo gyva, 10-12 metų, tol ji tvarkytis neleido. Pastato vidus taip pat jau atrodo jau kitaip nei prieš karą – teko apkalti, apmūryti. Geriausiai išlikęs pečius, zelikiu vadinamas.

 

Vieną vasarą Olišauskai sulaukė buvusio sodybos šeimininko artimųjų. Iš Vokietijos atvažiavo buvusio sodybos šeimininko burmistro anūkas Zigfridas Rybat su žmona Dora su vaikais.

Pasakoja, kad Zigfridas tenorėjo tą sodybą pamatyti, kaip dar išsilaikė šitie namai. Jam tik tiek buvo įdomu. „Jis gimęs čia“, - sako Ona.

Prisimena, kaip Zigfridas džiaugėsi ant to pečiaus, zelikio, atsisėdęs. Kai jo tėvai buvo priversti išsikraustyti, Zigfridui tebuvo treji metai, bet jis tikina daug ką atsimenantis. „Šita plytelė jam labai patiko. Ji greičiausiai įšildvo ir vėliausiai atvėsdavo. Jis ir sakydavo, kad čia būdavo jo mėgstamiausia vieta, ir jis ant jos visą laiką sėdėdavo, kol buvo įmanoma sėdėti. Paskui turėdavo pasislinkti tolyn, nes pečius karštyn eidavo“, - pasakojo Ona.

 

Svečiai iš Vokietijos

Kai buvo galima į Lietuvą atvažiuoti, tai svečiai iš Vokietijos dažnai ir atvažiuodavo. Iš pradžių su vaikais, paskui ir anūkų atsiveždavo. „Tėviškė traukia“, - taip jis pats Olišauskams sakydavo. Ona pasakoja, svečiai pas juos ir nakvodavo, ir daug bendraudavo, ir po apylinkes apvežiodavo, ir fotografavosi, ir dalindavosi prisiminimais – tėvai ir seneliai jam pačiam yra daug papasakoję. Zigfridas pasakojo, kad vokiečiams buvo duotos išsikraustyti 48 valandos. „Arkliuką pasikinkei į vieną vežimuką, pasakoja, kad susėdome visa šeimyna, susirinkome drabužius, avalynę, dar puodų indų, dar mėsos įsidėjome ir tą pačią pakeliui reikėjo išdalinti“, - jo prisiminimais dalijosi dabar Ona. Pasakojo, kad Zigfridai Vokietijoje pas giminių pasiliko. Kad jiems buvo labai sunku. Pasakojo, kad patys vokiečiai sušaudydavo tokias šeimas, iš Lietuvos parbėgusias. „Gal įtarimai galėjo kilti“, - sakė Ona.

 

Pripažįsta, kad Zigfridas žino kur kas daugiau apie Pagulbinių kaimą. Ir kaimo nuotraukų, sako, visokiausių buvo atvežęs parodyti, ir senų žemėlapių. Ona apgailestauja, kad nesusiprotėjo tų nuotraukų kopijų pasidaryti.

Mačiusi ir tą senąjį žemėlapį, pagal kurį Zigfridas tą gimtąją sodybą, kurioje yra gimęs, ir susirado.

Ona patikina, kad iš to žemėlapio matyti, kad prieš karą kaimas buvo kur kas didesnis, plačiau išsidriekęs, kad stovėjo sodyba prie sodybos.

Sako, ir karčemų buvo, ir sūrių gamykla. Netoliese esančiuose Baltupėnuose veikė paštas. Ir čia karčemos bent kelios veikė. Kai karo pabaigoje vokiečiai traukėsi, viską reikėjo uždaryti. Patikina, kad Baltupėnai didelis kaimas buvo. Dabar keli vienkiemiai likę.

Ona pasakoja, kad vokiečiai, bėgdami iš namų, tikėjosi sugrįžti. Pasakoja, kad kalne ties kaimu buvo užkasti „40 litrų talpos „bankeriai“ su stikliukais, gražiausiomis lėkštutėmis, puodukais. Kai tą kalną arė, pasakoja, viskas buvo sudaužyta.

 

Ona patikina, kad Zigfridas kalba ir rašo lietuviškai, nes močiutė labai puoselėjo lietuvybę. Kol ji buvo gyva, jie kalbėjo lietuviškai. „Mes Lietuvos vokiečiai, nes mes kalbėjome lietuviškai. Močiutė propagavo tą kalbą. Kol ji gyva, ji visa širdimi tikėjo, kad grįš“, - burmistro anūko žodžius perpasakojo Ona. „Jis prisimena, kaip jam močiutė vis sakydavo. „Tu, rupūs miltai, duok šikalinę“ (juokiasi Ona). Dar po šiai dienai jis atsimena. Savo vaikams kartais pasako lietuvišką frazę vieną kitą, tai jie juokiasi“, - pasakojo Ona.

Ona ir Zigfridas palaiko ryšį iki šiol. Sako, susirašinėja. Tik senoviškai. Rašo vienas kitam popierinius laiškus. Šypsosi, kad abiejų vaikai taip pat tarpusavy bendrauja, bet jau moderniau. Kompiuteriu. Per feisbuką.

 

Vandalai kapus išdraskė

Sovietinės raketinės bazės apžiūrėti svečiai iš Vokietijos nė karto nepanoro. „Jiems tokie dalykai neįdomūs“, - sako Ona. Ji pati su jau suaugusiais vaikais ėjusi tos bazės apžiūrėti. Patikina, kad daug kas išgriauta, metalinės konstrukcijos išpjaustinėtos, išrakinėtos, durys išimtos. Yra išlikusių angarų, didelių aikštelių. Nejauku ten.

Burmistro anūkas su šeima aplankydavo vietines Pagulbinio kapinaites, kuriose palaidoti burmistro artimieji. „Vokiečiai čia gyveno ir laidojosi“, - sakė Ona. Beje, apie tas kapinaites. Ona prisiminė, kaip nepriklausomybės atgavimo pradžioje pasklido kaime gandas, kad šioje kapinaitėse vokiečiai lobį paslėpę. „Iš Viešvilės, iš Ridikalių žmonės prie buteliuko užpasakojo, kad turtai čia užkasti buvo. Tai vieni per kitus pasakojo, tai kaip baisiai to lobio ieškojo. Išardė tuos karstus ir išmėtė tuos kaulus“, - pasakojo Ona, prisiminusi, kaip jos kantrybė trūko, kai eidama anksti ryte karvių girdyti pamatė žmogaus kaukolę ant pagalio kaip kokią puodynę pamautą. Pripažįsta, kad tai galėjo tik vietiniai padaryti, nes kiti nežino.

 

Namuose laiko 4 raguotės

Paskutinį kartą burmistro anūką į Pagulbinius atvežė sūnus apsilankyti. Tai buvo prieš ketverius metus. Pasakė, kad jau negalės atvažiuoti, nes sveikata nebe ta. Dabar prašė Olišauskus atvažiuoti pas juos, į Vokietiją. „Visai norėčiau. Būtų įdomu aplankyti. Bet kur tas karves palikti“, - šypsosi Ona, laikanti keturias raguotes. Patikina, kad turėjo ir 12, bet kai, jos žodžiais, gydytojai pradėjo baladoti, kai sveikata prie žemės prilipdė, teko karvučių kiekį sumažinti. Patikina, kad nėra taip baisiai sunku, kaip atrodo. „Pagalvokite. Nėra darbo. Vaikai užaugo. Anūkai kai kada ne kada, kai šventė būna. Ką daryti?“, - sako Ona, kadaise dirbusi vaikų darželyje. Patikina, kad ir vaikai mielai pas save priimtų gyventi, bet to ji pati nenorinti. „Jie priimtų, ir jiems labai gerai būtų. Jie išeina į darbą. Mama lieka vaikų daboti, namus sutvarko, valgyti padaro. Ekonomiška kaip būtų. Jie norėtų. Visų charakteriai raguoti, tai man geriau su šitomis raguotėmis. Tos bent nesidarko. Ateini, pamelži/ Jos tyliai ramiai stovi. Spardosi, kai bimbilai puola. Tada ir aš būnu raguota“, -juokėsi Ona, patikindama, kad bimbilų, aklių, erkių ir kitokių parazitų dabar kur kas daugiau nei tarybiniais laikais. Ramesnė ši vasara, nes su lietumi ir bimbilai atsitraukė.

 

Kaip cigaretės Nemunu plaukė

Ona patikina, kad dabar jaučiasi visiškai saugi, nors gyvena sodyboje vienu du su vyru. Abu vaikai ir anūkai gyvena Kaune. Pasieniečiai mato mus. Įvažiavote į kiemą. Pasieniečiai matė jus. Jūsų automobilio numerius. Taip kad šypsokitės“, - juokavo Ona. Ji žino, ką sako. Jos vyras taip pat dirba pasienyje. Saugu ir ramu pasidarė, kai bokštelius pastatė. „Yra kas sėdi, ir žiūri televizoriukus. Mato, kas prie Nemuno, ežero ar kely važiuoja. Prisitraukia, pasižiūri. Prisitraukia pasižiūrėti net kai koks žvejys slieką kabina“, - juokėsi ji. Sako, ir kontrabanda baigėsi, ir jaunimo orgijos panemunėje.

Patikina, kad kontrabandininkų laikus dar ir kaip jautė. „Parlėkė vieną sykį iš Viešvilės vyro draugas. Sako, Pranai. Ar turi kokią guminę valtį! Šitiek cigarečių Nemunu teka! Sovietskas užklimps! Nusitvėrę graibštus vyrai lėkė“, - juokėsi Ona. „Arba tas ichtiandras dugnu plaukia, o tas lynas su maišu virš galvos, bet kad praplyšo ir cigaretės Nemunu plaukia, jis nesuvokia“, - šypsojosi ji. Ir tekdavo vyrui sėsti į valtį ir plaukiančius cigarečių pakelius kaip žuvis iš vandens maišais traukti.

 

Įdomybės

 

Baltupėnų kapinės

Lentelės, su užrašu neturi Pagulbiniai, pastarasis kaimas neturi, užtat turi Baltupėnai, nors iš didelio vokiečių laiko kaimo likę dar mažiau, tik keli vienkiemiai. Kad kaimo būta didelio, rodo didelės kaimo kapinaitės, kuriose gausu metalinių kryžių tiek vokiškais, tiek lietuviškais užrašais. Dauguma kapų apleisti, kryžiai apaugę kiečiais, dilgėlėmis ir kitais žolynais. Tačiau yra kapų, kuriuos prižiūri artimieji. Aptverti tvorele, pasodinta gėlių. Pagulbinių kapinaitės vandalų nuniokotos – neliko nė vieno metalinio kryžiaus. Tik antkapiai, kuriuos nuklojusios samanos ir kurie žolėmis apaugę.

 

{{kryziai Baltupėnų kapinės.}}

 

 

Ką reiškia Pagulbiniai

Pagulbinių kaime gyvenanti Ona tikina, kad ir jai būtų įdomu sužinoti, ką tas kaimo pavadinimas reiškia, kuris vokiškai skambėjo „Pagulbinnen“. Prisiminė tik svečio iš Vokietijos, Z.Rybat linksmą pavadinimo versiją. „Zigfridas juokėsi, kad pavasarį daug čia gulbių. Ir šnipštas. Nė vienos neliko. Po gulbių. Nebeliko gulbių. Taip ir gavosi Pagulbinen“, - juokėsi Ona.

 

Vieninteliai senbuviai

Pagulbinių kaime gyvena viena tikra senbuvių šeima. Tai Šventoraičiai, kurie maždaug 100 metų senumo sodyboje gyvena jau kokia penkta karta. Čia kuriasi jauna šeima – seneliai ir tėvai mirę. Kuriasi jų anūko šeima. „Mūsų laiko“ pakalbinta Kristina Šventoraitienė, atitekėjusi paskui vyrą į Pagulbinius, patikino, kad niekur kitur nenorėtų gyventi – tik Pagulbiniuose, kur jaučiasi laisvai ir ramiai. Ji pati dirba Viešvilėje.

 

 

Sveiki atvykę į Rusiją“

Mobiliuoju telefonu kalbėtis Pagulbinių kaimo ar Baltupėnų kaimo prieigose gali būti brangu.

Arti Rusija, todėl vietiniai labai įdėmiai žiūri į aparato ekraną, ar nesikeičia mobiliojo ryšio operatorius. Jei telefone įjungtas automatinis ryšio tinklo rinkimas, telefono šeimininkas trumpąja žinute informuojamas, kad „Sveiki atvykę į Rusiją. Skambučio kaina šalies viduje ir į Lietuvą - 2,03 eurai už minutę, atsiliepti – 1,28 eurai, SMS – 0,25 euro už SMS.“. Tokią žinutę „Mūsų laikas“ taip pat gavo – artėjant prie Baltupėnų.

Ona prisiminė, kaip vieną kartą sūnus, to nežinodamas, su direktoriumi ilgai telefonu namuose kalbėjosi, ir kaip ilgai į telefono sąskaitą apstulbęs žiūrėjo. Pokalbis labai brangiai kainavo.

 


Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Sandra Klimienė

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės planuose – nuoseklus ir sunkus darbas  3

Anastasija, Sergejus ir mažasis Georgas

Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija  0

„Eržvilko spindulys 2024“

„Eržvilko spindulys 2024“  0

„Veliuonos krašto žmogaus 2024“ apdovanojimai

Vasario 16-ąją pagerbti Veliuonos krašto šviesuoliai  0

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei  0

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Vytautas Kutkevičius

Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos  3

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  0

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  1

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  1

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  7

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“  1

Trečiąjį kartą „Lietuvos talentuose“ su savo daina „Indigo vaikas“ dalyvavęs Naglis Mačėnas iš komisijos narių išgirdo tris „Taip“.

„Lietuvos talentų“ scenoje – veliuoniškis Naglis Mačėnas  0

Rugpjūčio gale kartu buvusia darželio-lopšelio „Nykštukas“ direktore Irena Bertuliene. Ši draugystė tęsiasi daugiau nei 22 metus.

Jurbarke lankėsi ilgametis švietimo įstaigų rėmėjas Gunteris Topferis  5

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai  0

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų  4

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje  0

Sportininkas Rokas (dešinėje) su drauge Ieva ir bičiuliu Vladislovu

Lietuvą perbėgęs sportininkas: „Norint kažko pasiekti, reikia ir pakentėti“  0

Viename iš Kęstučio gatvės daugiabučių gyvenanti Aldona Jakaitienė iš sodininkystės semiasi jaunystės ir gyvenimo džiaugsmo.

Jurbarkiškei Aldonai gėlės – raktas į sveiką ir laimingą gyvenimą  0

Mūsų partneriai