Iš okupacijos pabėgusiai ukrainietei išgyventi karą padeda Jurbarko tyla ir ramybė

Nežinau, ar visiems, bet kartais nutinka taip, kad atrodo kone gyvybiškai svarbu su konkrečiu žmogumi susėsti ir nuoširdžiai pasikalbėti. Tiesiog išgirsti, kaip ir kuo tas žmogus gyvena, ką jam teko patirti, kas jį džiugina, o dėl ko jis kenčia... Išgirsti, suprasti ir nuoširdžiai, jautriai jums visiems papasakoti, nes ir jums reikia žinoti. Tokios neįprastos įžangos prireikė norint papasakoti apie susitikimą su ukrainiete Tatjana Majornikova, su kuria jau senokai norėjau pasikalbėti. Rugpjūčio 1 dieną bus du metai, kaip ji su dešimtmete dukra Darja gyvena Jurbarke. Tatjana yra viena iš nedaugelio ukrainiečių karo pabėgėlių, kurios liko gyventi Jurbarke – dalis persikėlė gyventi į didesnius Lietuvos miestus, o dalis pasirinko apskritai kitą šalį. Pati Tatjana tikina, kad jos kita stotelė po Jurbarko bus tik jos mylimas miestas Chersonas, į kurį tuoj pat grįš, kai tik bus saugu ir ramu gyventi. Ten jos namai, kurių taip ilgisi ir ji pati, ir jos dukra. Vis dėlto, kol kas dar negalinčios sugrįžti – miestas, nors ir išlaisvintas iš okupacijos, kasdien rusų kariuomenės yra apšaudomas viskuo, kas skrenda ir gali naikinti. Dieną naktį kaukia sirenos, kasdien žūsta žmonės... Tatjanai širdį skauda žiūrint, kaip griaunamas naikinamas jos mylimas gražuolis Chersonas, kaip jis pavirto vaiduokliu: tuščias, apžėlęs griuvėsių miestas...

Po metų pertraukos – namuose

Ji pasakoja tai, ką pati matė ir jaučia. Taip sutapo, kad Tatjaną kalbinau netrukus po to, kai ji buvo grįžusi iš Chersono, kur lankėsi birželio pradžioje. Labai norėjo pamatyti 22 metų sūnų Sergejų, kuris likęs Chersone, dirba paramediku, aplankyti savo namus, susitikti su savo broliu... Ne viskam buvo lemta. Džiaugiasi, kad pavyko pamatyti sūnų, kuris sveikas gyvas ir tai yra svarbiausia. Su mylimu broliu susitikti nebuvo lemta. Prisimena pranašišką sapną, kurį sapnavo prieš važiuodama į Ukrainą: sapnavusi, kad labai nori nusifotografuoti su broliu, bet niekaip nepavyksta. Brolis neseniai pradėjo tarnybą ginkluotose Ukrainos pajėgose (ZSU), tad susitikti tąkart nepavyko. Abu ryšį palaiko tik trumposiomis žinutėmis. Neramu dabar ir dėl jo. Moteris savo išsiilgtus namus aplankė. Sako, tikras stebuklas, kad jie išlikę sveiki, nenukentėję, mat yra netoli karinių veiksmų zonos. Yra palei Dnepro upę, kuri skiria išlaisvintą Chersono miestą nuo vis dar okupacijoje esančios Chersono srities. Dešinėje Dnepro pusėje išlaisvintas Chersonas, kur Tatjanos namai, o kairėje – rusų okupuota Ukrainos teritorija, iš kurios ir skrieja į miestą visa, kas gali naikinti ir žudyti.

Du mėnesiai okupacijoje

Tatjana, kaip ir jos dukra, patyrė, ką reiškia gyventi rusų okupacijoje. Suskaičiavo, kad okupacijoje prabuvo du mėnesius: teko kartu su dukra glaustis rūsyje, slėpti savo sūnų nuo okupantų – šie gaudė vyrus vaikinus ir siuntė į karą. Moteriai reikėjo kasdien rūpintis maisto paieškomis, o jo trūko: uždarytas miestas, neleidžiamas produktų įvežimas, visur knibžda rusų karių, visur pristatyta blokpostų, kur okupantai tikrino vairuotojų dokumentus. Tiesiog ore tvyranti baimė, nežinia, pasimetimas... Tuos blokpostus tekdavo įveikti ir jai. Patikina, kad jos rusų kariai nekliudė, neužkabino, netgi kartais dokumentų nė paprašydavo. Sako, greičiausiai dėl žvilgsnio, kuriame ji neslėpė savo neapykantos jiems. „Mano akyse jie turėjo pamatyti tokią neapykantą. Kaip gi kitaip, jei jie sugriovė tiek gyvenimų“, – paaiškina ji. Jos pačios šeimos planai į šipulius subyrėję. Viskas klojosi gerai: sūnus mokėsi universitete, ji pati dirbo mylimą darbą, turėjo gražius namus – patys pasistatė ir neseniai buvo įsikūrę. Ir gražių planų turėjo, bet viskas sugriuvo. „Kažkas nusprendė, kad turi būti kitaip“, – pasakoja Tatjana, besiguodžianti bent tuo, kad visi gyvi. O būna ir kitaip. Jos pačios draugų šeimos akivaizdoje nuo rusų paleistų sprogmenų žuvo mažametis sūnus. Nuo skausmo motiną ištiko infarktas.

 Tatjanos vyras, dar prieš karą išvažiavęs dirbti į Lietuvą, Jurbarką, prasidėjus karui veržėsi grįžti į Ukrainą kariauti, bet jį atkalbėjo žmona: „Jis buvo vienintelis mūsų šeimos maitintojas. Niekas nežinojo, kaip bus toliau“, – paaiškina moteris.

 Šaukė iš džiaugsmo

Tatjana birželį Chersone lankėsi su savo dukra. Sako, gal ir negerai padarė, bet dukra labai norėjusi grįžti. Dvejus metus juose nebuvo – labai pasiilgo namų. Kaip ir Ukrainos. Tatjana niekada nepamirš dukros prašymo, ištarto kirtus Lenkijos–Ukrainos sieną, įvažiavus į Ukrainą, stabtelėjus degalinėje pailsėti. „Ji manęs paklausė, ar galinti šaukti. Toks džiaugsmas ją apėmė į Ukrainą įvažiavus“, – pasakoja Tatjana. Ir dukra šaukė. Iš džiaugsmo. Norėjo dukra ir namuose, Ukrainoje, likti, niekur nevažiuoti, tačiau negalėjo. Nuo kasdien girdimų sirenų ji vėl pradėjo gūžtis, vėl apimdavo baimė... Tatjana negalėjo leisti, kad dukrai nutiktų kaip karo pradžioje, gyvenant okupacijoje, kuomet mergaitė negalėjo miegoti, buvo pasidariusi nervinga, nerami... Vaikui reikia saugios aplinkos. Tatjana tikina, kad iš Chersono daugiausiai išvyko visi, kurie turi mažų vaikų, nes juos reikia auginti saugioje aplinkoje. Tie, kurie vaikus užauginę, toliau gyvena Chersone po apšaudymais, laukdami Ukrainos pergalės.

Svarbiausia, kad vaikams būtų saugu ir patogu. Tai Tatjanai yra svarbiausia. Tas suvokimas jai suteikia stiprybės. Gal dėl to Chersone šį kartą jautė visai kitas emocijas nei praėjusią vasarą, kai lankėsi viena. Jei tada po mylimą miestą vaikščiodama ji jautėsi tarsi kosmose, nusivylusi, nusiminusi, rankas nuleidusi, tarsi apdujusi: tiek nevilties, pasimetimo jautė. Dabar ji namo, į Chersoną, sugrįžo nusiraminusi, atradusi vidinę ramybę, išmokusi tarsi atsiriboti. Svarbiausia, kad visi artimieji gyvi būtų, o sugriautus pastatus galima atstatyti. Pasiruošusi su savo artimaisiais, draugais pulti atstatyti miestą, kai tik galės.

Jau nelaukia stebuklo

Išmoko į viską žiūrėti realiai, nesitikint jokio stebuklo. Prisimena, kaip karo pradžioje gyveno su viltimi, kad įvyks stebuklas ir viskas pasibaigs bei galės grįžti namo. Stebuklo nesulaukė nei po mėnesio, nei po metų. Teko išmokti tiesiog gyventi. Ir susigyventi su ta neapykanta, kurią jaučia rusams, ir apie tai ji kalbanti ramiai, be pykčio, pažadanti niekada neatleisti jiems už tai, ką padarė su jos šalimi, žmonėmis, gyvenimais. Niekada. „To negalima pamiršti ir atleisti“, – patikina ji. Rusiją ji vadina orkostanu, kuriame gyvena temokantys naikinti, žudyti, plėšti padarai. Niekada nepamirš, kaip traukdamiesi rusų kariai iš Chersono išplėšė, išvogė ir išsinešė viską, palikdami keturias sienas. Net knygas iš darželio, net iškamšas iš muziejaus – ir tas išsivežė.

Giminaičiai iki karo ir po jo

O dar prieš karą viskas buvo kitaip. Patikina, kad Chersonas visada buvo rusakalbis miestas, kad apskritai su rusais buvo normalūs santykiai – pati turinti giminaičių Rusijoje: brolio dukra, tikra mamos sesuo. O kur dar šeimos draugai. Beveik su visais nutraukė ryšius, nes nenori bendrauti. Prisimena, kaip bandė giminaičiams paaiškinti, ką rusai Ukrainoje daro, kad karą pradėjo, žmones žudo, o jie netiki. Sako, negali būti, kad viskas gerai, kad juos tuoj išlaisvins. „Nuo ko jie mus išlaisvins? Čia tas pats, kas ateitum į svetimą butą ir sakytum savininkams, kad nuo šiol pusė buto priklauso tau, lai jie atlaisvina patalpas“, – prisimena savo aiškinimus Tatjana. Situaciją adekvačiai supranta, juos palaiko, aišku, tyliai tik viena giminaitė rusė. Nežinia, ką jie galvoja apie pačių rusų paleistą raketą į vaikų ligoninę Kijeve. Tatjanai sunku apie tai kalbėti. Viskas taip jautru, dar rusena skausmas viduje – rusų raketa paleista į onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis sergančių vaikų ligoninę. „Nežinau, koks turi būti žmogus, kad paleistų raketą į vaikų ligoninę: kur gydomi vaikai, kuriems ir taip nepasisekė. Tokių negali vadinti žmonėmis. Ne žmonės. Padarai. Sunku surasti žodžius juos pavadinti“, – sako Tatjana, kurią ta nelaimė labai sukrėtė. Visą dieną buvo sunku atsigauti. Prisiminė, kaip grįždama iš Chersono į Jurbarką Kijeve pro tą ligoninę važiavo. Buvo apie ją girdėję. Nė nenumanė, kas jai gali nutikti.

Ruošia vaikus mokyklai

Tatjana tai pasakoja ramiai, stengdamasi nelieti pykčio. Sako, jai, kaip pedagogui, apskritai negalima pykti, tačiau viskam yra ribos. Ji baigusi pradinių klasių pedagogiką, tačiau dirbo darželyje: kurį laiką tokiai įstaigai vadovavo, o gimus dukrai pasirinko pedagoginį darbą – priešmokyklinukus ruošė mokyklai. Tuo užsiima ir Lietuvoje: nuotoliniu būdu ruošia ukrainiečių darželinukus mokyklai. „Gyvenimas tęsiasi“, – ramiai paaiškina ji. Pasidžiaugia, kad ir dukra irgi puikiai tvarkosi, yra stipri. Jai tenka mokytis dviejose mokyklose: lietuvių ir nuotoliniu būdu ukrainiečių. Dar lanko A. Sodeikos meno mokyklą, groja pianinu. Repetuoja ir vasarą. Groti taip puikiai sekasi, kad dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir laimi prizines vietas. Ir dabar Darja birželį turėjo vykti į konkursą Italijoje, bet pasirinko grįžimą į namus, į Chersoną.

Tatjana pasidžiaugia, kad Darjai patinka Jurbarke: puikiai sutaria su klasės draugais, mokytojais. Per metus atsikratė ir baimių: viena nueina ir pareina iš mokyklos, ramiai saugiai jaučiasi. Ir ukrainiečių kalbos mokosi, ir lietuviškai kalba – persijungia greitai: čia kalbėjo ukrainietiškai su mokytoja, paskambino klasiokė, su kuria jau čiauška lietuviškai. Tatjanai svarbu, kad dukra ukrainiečių kalbą mokėtų. Ji pati gimtosios kalbos niekada neapleido, daugiausiai ukrainietiškai kalbėjo. Toli gražu ne visi ukrainiečiai savo gimtosios kalbos mokytis norėjo, bet karas keičia mąstymą. Tie, kuriuos palietė karas, kurie nukentėjo, dauguma jų prie ukrainiečių kalbos perėjo ar jos pradėjo mokytis. Tiesa, ne visi. Ji pati stebėjosi, kiek apie Kijevą, centrinėje dalyje lankydamasi, daug rusiškos kalbos girdėjusi, kas ją užgavo. Sako, jai patinka, kaip lietuviai brangina savo kalbą ir suprantanti mus, sakančius, „koks tu lietuvis, jei savo kalbos nemoki“. Toks suvokimas po truputį ateina ir į ukrainiečių sąmonę.

Gydanti tyla ir ramybė

Tatjanai patinka Jurbarke. Tylus, ramus, jaukus žalias miestelis. Čia taip ramu. Labai ramūs žmonės. „Gal toji tyla ir ramybė ir mane išgydė. Aš pati pasidariau ramesnė“, – sako Tatjana, kuriai tos tylos, ramybės ir neskubėjimo greičiausiai ir reikėjo. Šypsosi, kad išmoko neskubėti – stabtelėti ir neskubant gyventi: iki tol ritmas buvo visai kitoks, Gal dėl to, kad ir Ukrainos masteliai kitokie. Jai įsiminė skaičius, kad Kijeve gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje, tad Jurbarkas atrodo tarsi mažas kaimelis, kurį galima kone vieno pasivaikščiojimo metu apeiti.

Tatjana Jurbarke jaučiasi gerai, bet savo ateities čia neprojektuoja. Jurbarkas jai tarsi laikinas uostas, kurį paliks tuoj pat, kai bus saugu su dukra grįžti į Chersoną, kuris jai buvo pats gražiausias miestas. Jos akys švyti pasakojant, koks grožis atsiverdavo Dnepro upėje, kokios įlankos, kokie vaizdai – tokių niekur kitur pasaulyje nerasi. Tiesa, po Kachovkos užtvankos griūties, viskas nuniokota, užlieta, sunaikinta. Kaip ir jų užmiesčio sodyba prie Dnepro, kurią statė su broliu. Ir sau, ir tėvams – Tatjanos tėtis norėjo prie vandens gyventi... Nieko nelikę nė ženklo.

Pasiilgo ir savo artimųjų. Labai norėtų juos visus prie vieno stalo susodinti. Taip, kaip visada mėgdavo. Ypač būdavo smagu Darjos gimtadienius visiems drauge švęsti. Tokių pasisėdėjimų Tatjana dabar labiausiai ir ilgisi. Moteris stengiasi būti stipri, nors, prisipažįsta, rankos ir jai kartais nusvyra. Sau išmoko padėti. Gelbsti prasminga veikla. Štai kelis kartus per savaitę Jurbarke susitinka su kitomis ukrainietėmis ir neria maskuojančius tinklus, lieja žvakes ir renka kitą paramą, kurią veža Ukrainos kariams. Sako, didžiausias džiaugsmas gauti fotografiją, kur kariai įsiamžinę su jų surinkta parama, dėkingi už pagalbą. Tai jai suteikia jėgų gyventi. Padeda išgyventi karą nieko nesitikint, bet laukiant Ukrainos pergalės. Tos pergalės, žinoma, laukiame ir linkime mes, lietuviai, neturintys teisės prarasti budrumo, netoleruoti bet kokio blogio ir jokiu būdu neleisti sau priprasti prie karo. Slava Ukraini.