Ilgo ir sudėtingo gyvenimo Tamulių šeima nemėgsta afišuoti

Jaukiame Pušų gatvės name Miškų ūkio gyvenvietėje Jurbarke gyvena Bronė ir Vytautas Tamuliai. Gražiai sutvarkytoje sodyboje, už kurios priežiūrą jie praėjusiais metais buvo apdovanoti atminimo prizu, ši miela šeima leidžia jau 45 metus.

Ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią nukeliavo Tamuliai – jų neaplenkė Sibiro tremtis, sunkus pokaris, ilgas ir varginantis darbas sovietinėse įmonėse. Abu garbaus amžiaus sulaukę jurbarkiečiai nelinkę dejuoti – tai itin kuklūs ir santūrūs žmonės. Už juos kalba jų nuveikti darbai, gražiai prižiūrėti namai, trys gerai išauklėti vaikai ir tik teigiamai apie senjorus atsiliepiantys kaimynai. Kiekvienam savo gyvenimas, bet Bronės ir Vytauto - gali būti gražiu pavyzdžiu mums visiems. 

Abu sutuoktiniai gimė tame pačiame Vilniškių kaime Jurbarko rajone. Pažinojo vienas kitą nuo jaunystės. Kaip sako moteris, jų sodybas skyrė vos vienas namas. Abu prieš Antrąjį pasaulinį karą kartu ganė karves net nenutuokdami, kad likimas juos suves į itin glaudžią sąjungą – šeimą. Taip susiklostė, kad Vytautas Tamulis anksti liko našlaičiu – jo tėvas, dirbęs eiguliu, anksti mirė nuo taip vadinamo nuomario – epilepsijos. Anapilin iškeliavo ir mama. Jo brolis išėjo į mišką pas partizanus. Dar tėvui gyvam esant Tamuliai namo kieme buvo įsirengę bunkerį partizanams pasislėpti. Dar visai jaunas, 12-13 metų paaugliu būdamas, Vytautas tapo partizanų ryšininku. Pirkdavo jiems maisto produktus, cigaretes, spaudą, pranešdavo reikalingą informaciją. Vyras prisimena, kaip kartą besiartindamas prie bunkerio, kuriame tuo metu slėpėsi partizanai, išvydo netoliese besisukiojančius stribus. Įbėgęs į vidų pranešė apie tai miško broliams. Šie, iš pradžių pamanę, kad vaikinas nori juos išduoti, juo nepatikėjo. Kartu tuo metu besislapstęs garsus partizanų vada Žemaitis suprato, kad jaunuolis sako tiesą ir išdalinęs ginklus liepė kantriai ir tyliai laukti. Priartėję stribai apsupo sodybą, o vienas iš jų atėjo ir į bunkerį. Pamatęs, kad gali būti čia pat vietoje gerai ginkluotų vyrų nušautas, liepė visiems tylėti. „Tyšie“ (tyliai), pasakęs partizanams, išėjo į lauką ir saviškiams pasakė nieko neradęs. Tąkart tiek Vytautui Tamuliui, tiek ir kitiems pasisekė – stribai išsinešdino. Vėliau jaunuolį išdavė netoliese gyvenęs žmogus, tik jo pavardės iki šiol Vytautas nenori atskleisti. Kai jį suėmė ir kankino, jis neišdavė nė vieno vardo, nė vienos susibūrimo vietos. Greičiausiai todėl, jam grįžus į gimtąjį kaimą po ilgų lageriuose praleistų metų, kaimynai negalėjo sulaikyti dėkingumo ašarų. Kaip pasakoja Vytautas Tamulis, per visą savo gyvenimą jis nė karto nieko neišdavė. Kai sugavo ir uždarė į kalėjimą, ilgai kankino, kad pasakytų kitų partizanų pavardes. „Tris paras laikė surištą tokioje spintoje – negalėjau nei atsigulti, nei atsisėsti – nė krust. Uždarė duris ir paleido vandenį - kad ant galvos kapsėtų po lašiuką. Iš pradžių dar buvo įmanoma iškentėti, bet į trečią parą atrodė, kad ant galvos krenta ne lašas vandens, bet tarsi kūju kažkas duoda – toks baisus buvo skausmas“, - pasakoja vyras. O juk jam tada buvo tik 15 metų. Net tuo metu buvo gana retas reiškinys, kad į kalėjimą sodintų tokius jaunus žmones. Po teismo Vytautas gavo žinią – nuteistas kaip politinis kalinys 10-čiai metų. „Jeigu būčiau pilnametis, būtų nuteisę 25-eriems. Beveik visą paskirtą bausmę išbuvau – apie devynerius metus. 1949 metais išvežė į Sibirą. Į pačią glūdumą, Taišetą, kur tris mėnesius būna diena, o visus kitus – naktis. Buvo ir tokių epizodų – naktį būrį jaunų vyrų išmetė viduryje laukų ant sniego beveik plikus ir liepė susirasti patiems būstą. Norit išgyventi – jūsų pačių reikalas.  Kalėjime sėdėjom kartu su kriminaliniais nusikaltėliais rusais, vadinamais žulikais. Šie buvo labai žiaurūs ir baisūs tinginiai; kai eidavom pasiimti maisto davinio, tai tik visa politinių kalinių brigada, kitaip viską atimdavo. Visą laiką dirbom - be darbo nė dienos nepraleidom. Viską dirbom – statybose, slaptus bunkerius po kalnais Urale kasdavom. O žemė ten tokia kieta, kaip betonas. Kalėjo kartu ir kinai, japonai, prancūzai“, - sunkias jaunystės dienas prisimena jurbarkietis. Kai prabėgo paskirtas bausmės laikas, iš Karagandos išvyko į Omską, ten statė grūdų sandėlius. Tada jau turėjo pasus ir su šautuvu už nugaros niekas nebestovėjo, buvo taip vadinami „be sargybiniai“. Statė sandėlius, šalia buvo kolūkiai – ten vieni tremtiniai dirbo - ukrainiečiai, latviai, estai ir lietuviai. „Žydas brigadininkas pasiūlė padirbėti kolūkyje ir algą siūlė kaip kolūkiečiams - pastatėm penkis ar šešis namukus. Tai buvo jau į tremties pabaigą. Aš visada meistru prie medžio buvau. Bestatydamas fermas gavau traumą - ranką užkišau, norėdamas rąstą prilaikyt, brakšt ir sutrupėjo kaulas. Kai išgijo ranka, inžinierius žydelis davė smulkių darbų – butą remontuoti ir kt. Jam patiko mano darbas kur reikia, ten siųsdavo. Pamačiau kaip tenykščiai rusai dirba - suodiną pirtį remontuoja ir niekas „nesigauna“. Sako, kiek darė, niekam neišėjo suremontuoti. Aš supratau, kad suodžius pirmiau reikia nuvalyti. Nuvalėm, po trijų parų jau galėjom remontuot. Vieną žmogų davė skiediniui padaryti“, - apie sovietų statybos ypatumus pasakoja V. Tamulis. Iš Karagandos atvyko atgal į Omską - visi draugai jau paleisti. Su vyrais buvo susitarę kombainų fabrike dirbti. Kai teismas leido grįžti į Lietuvą, lagerio viršininko pavaduotojas norėjo, kad darbštus lietuvis pasiliktų meistru ūkio reikalams, tačiau V. Tamulis nusprendė grįžti į tėvynę.

Bronė Tamulienė pasakoja, kas jai Sibiro kančių neteko patirti. Apie pokarį ji prisimena, kad mamytė darydavo partizanams valgyti ir vaikams to bunkerio, apie kurį pasakoja Vytautas, nerodė. „Sunkus labai buvo laikas. Man Sibiro neteko ragauti. Aš jauna buvau. Toks partizanas Aleksaitis slapstėsi pas mus ant tvarto. Mano tėtis yra mane smarkiai mušęs ir liepęs kažkokią paslaptį  pasakyti, bet aš tylėjau kaip žemė. Vėliau jis sakė - nuo Bronės gali nieko neslėpti, neišduos. Aš labai baugi buvau - šakutė trakšt – aš trūkt. Apskritai nemėgau lįsti į viešumą – nei tada, nei dabar“, – jaunystės dienas prisimena B. Tamulienė. Paklausta, kaip užsimezgė jų draugystė, moteris prisimena: „Nuo vaikystės jis karves ganė ir aš ganiau. Kai parėjo iš kalėjimo, draugės tėvai ir jo teta gyveno tame pačiame name. Aš atėjau pas draugę, pabuvau, jau ruošiausi eit miegoti. Žiūriu - ateina trys jaunikaičiai. Kai jis tą vakarą atėjo, išleidžiant pro duris iš vidaus išgirdau tarsi kokį pasakymą - tas tavo. Ir po šiai dienai neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Tarsi balsas iš aukščiau  pranešė apie man skirtą žmogų. Pradėjom susitikinėti, visus 4 metus taip išdraugavom. Mano mama jau buvo mirus, bijojau tų vyrų, buvau atsargi ir visur eidavau su broliu. Bet su Vytautu buvo kitaip – pasitikėjau juo“. Tuo metu ji dirbo kolūkyje, vėliau išėjo mokytis į miestą pas siuvėją. Mokėsi amato, bet siuvėja taip ir netapo, nes būdavo gėda imti pinigus už darbą. Tiesiog kuklumas neleisdavo pasakyti, kiek klientė yra skolinga. Kai apsivedė, vyras patarė išvis nebesiūti, jeigu negali už tai imti pinigų. Bronei jų vestuvių dieną buvo 25-eri, Vytautui - 29-eri metai.

Vytautas, grįžęs iš tremties, iš pradžių norėjo apsigyventi Kaune, draugai jau buvo suradę butą. Bet tuo metu buvo gautas įsakymas politinių kalinių neregistruoti. Jurbarke pažįstamas karinio komisariato viršininkas,  nunešus paleidimo dokumentus, davė leidimą gyventi. Grįžęs į Jurbarką ir sukūręs šeimą V. Tamulis kurį laiką dirbo privačiai - statė namus. Vėliau draugai susirado darbą Kaliningrade, ten pavykdavo žymiai daugiau užsidirbti. Visus darbus mokėjęs vyras kurį laiką ten ir dirbo.

Jurbarke sutuoktiniai iš pradžių nuomavosi kambarį ūkiniame pastate. Kai Vytautas pradėjo dirbti „Namų valdyboje”, gavo pasiūlymą įsirengti buvusiame senosios milicijos pastate butą. „Ten gyveno trys šeimos ir mums kambarėlį su virtuve davė. Ten gimė dukrelė Asta, vėliau dvyniai berniukai Linas ir Saulius. Aš dirbau Skirsnemunėje, „Kaspino“ gamykloje. Asta vis prašydavo sesutės, o kai gimė dvynukai, dukra siūlė kaimynėms vieną parduoti – du broliai jai pasirodė per daug“, - juokaudama pasakoja moteris. Pušų gatvėje jie gavo namą prieš 45 metus. Taip šiame ramiame Jurbarko kampelyje visus šiuos metus ir gyvena – puoselėja aplinką, augina gėles ir daržoves.

„Mūsų vaikai – tikra Dievo palaima, visi labai geri. Visi trys šiuo metu gyvena Vilniuje. Dukra Asta dirba Karšto apsaugos ministerijoje. Sūnus Linas - dailininkas iš prigimties. Nuo jaunų dienų labai mėgo piešti. Jis yra baigęs Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, bet profesionaliu menininku netapo. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Apie jo polinkį tapyti išduoda Tamulių namuose ant sienos kabantys Lino  sukurti paveikslai – daugiausia peizažai, marinistine tematika nutapytos drobės ir mamos portretas, skirtas jos jubiliejiniam gimtadieniui. Sūnus  Saulius baigė Vilniuje Statybos technikumą, šiuo metu su šeima taip pat gyvena ir dirba sostinėje, yra sukūręs privatų verslą.  „Mūsų vaikai -  labai darbštūs. Visi trys turi „po porikę“ – dukra – dvi mergaites, abu sūnūs - pirmas mergaites, antrus berniukus. Anūkai jau beveik visi užaugę, studijuoja ir darbus dirba“, - pasakoja ponia Bronė.

Vaikai Tamulius aplanko gana dažnai – atvažiuoja vienas arba kitas kas dvi savaites. „Kartais kas savaitę. Nuveža į Jurbarko turgų, parduotuves, visko nusiperku arba jie superka ko reikia. Atveža anūkus, kad darbus namuose nudirbtų; ir dabar ketina atvykti vyšnias nuskinti. Man nieko neleidžia dirbti“, - gerais vaikais džiaugiasi moteris.  „Man vienai neleidžia rankų niekur prikišt. Rudenį sulauksiu jau 79-erių, bet prasta sveikata dar nesiskundžiu. O vyras ligotas. Visas gyvenimas mano susijęs su nekokia Vytauto sveikata. Vaikai nuo mažens sakydavo, kad tėtei „popa“. Toks jo likimas – iš pradžių tremtis luošino, tikrai daug sveikatos prarado, vėliau, jau grįžus į Lietuvą jam teko sunkią avariją patirti – važiuojantį motociklu kliudė sunkiasvoris sunkvežimis. Aš tuo metu dirbau fasuotoja parduotuvėje „Žibutė“ (išdirbo ten 25 metus). Paskambino ir pranešė, kad vyras papuolė į avariją. Nuvažiavau į ligoninę ir pamačiau siaubingą vaizdą. Vėliau mano mylimą žmogų ištiko priešinfarktinė būsena, dabar insultas - jau keleri metai. Praeina kuris laikas - ir vėl bėda. Gal tas Sibiras atsiliepė sveikatai?“, - svarsto B. Tamulienė.

Ilgoko pokalbio metu nei vienas, nei kitas neištaria piktesnio žodžio. Matosi, kad ši šeima tikrai darni. „Nė karto nesam susimušę, rankos pakėlę. Labai daug kentėjau, ypač dėl vyro sveikatos. Ir darbas nelepino - fasavimo ceche teko tiek daug nuodų prisikvėpuoti, kad reikia tik džiaugtis, jog tokia stipri esu. Gyvenimui persiritus į antrąją pusę, nežinai kuris kurį labiau prižiūrėsim. Džiaugiuosi, kad esam kartu, kad dviese smagu pasikalbėti. Apie viską  pasikalbam – ir apie jaunystę, ir apie vaikus, apie dabartį. Mums nereikia jokių „pletkų“. Nors su kaimynais labai gerai sugyvenam, nesam nė su vienu niekada susipykę, bet apkalbų nemėgstam. Dažniausiai tarpusavyje visas bėdas aptariam“, - pasakoja jau virš 50 metų kartu gyvenantys Tamuliai. 

Ši kukli pora – ir įprasta, ir gana netipinė net lietuvišku kuklumu garsėjantiems tautiečiams. Jie nepratę girtis nuopelnais ir išgyvenimais, vyras sunkiai leidžiasi į prisiminimus apie tikrai neeilinį pokario gyvenimą – nepilnamečio vyro tremtį į itin atšiaurias Sibiro platybes, tardymus ir kankinimus, sugebėjimą neišduoti nė vieno žmogaus. Moteris nesiskundžia sunkiu darbu „Kasapino“ fabrike, dirbant fasuotoja parduotuvėje ir begalines vyro ligas. Net fotografuotis sunku ponią Bronę įkalbėti. „Niekada nemėgau, nenoriu būti dėmesio centre“, - sako ji.

Ši simpatiška senjorų pora, gyvenanti Pušų gatvėje, viena iš daugelio, patyrusių pokario negandas ir sovietmečio sunkumus. Kuo ji ypatinga? Nepaprastu kuklumu, darbštumu, pagarba vienas kitam ir prasmingai gyventu gyvenimu.  Net vestuvinių nuotraukų šeimos albume rasti sunku. „Mama buvo jau mirusi, tad pati pasisiuvau „štapelinę” suknelę. Fotografuotis niekada nenorėjau. Niekada niekur nėjau, nesiafišavau. O ir apie Vytautą jokių prisiminimų nėra parašyta. Buvo atvažiavę žmonės iš Genocido aukų centro, kažkiek papasakojom, ką prisiminėm, bet viešai ta partizaninių laikų istorija, kai mano vyro kieme buvo bunkeris, skirtas partizanams ir kad jis buvo jų ryšininku, nėra papasakota. Aš niekada niekam nieko nepasakojau ir nesakiau. Mes garsinėtis nenorim, - sako Bronė Tamulienė. – Geriau, kai paprastas esi. Niekam į akis nekrentam. Pokaryje buvo baisu ir sovietmečiu. Dievui dėkavoju ir meldžiuosi, kad dar šitaip palyginus gerai gyvenam“.  Atgavus nepriklausomybę Vytautas Tamulis, kol leido sveikata, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, važiuodavo į poltinių kalinių ir tremtinių sąskrydžius Ariogaloje, vykdavo į kitus susitikimus. Dabar vyras didesniąją laiko dalį praleidžia namuose, vis išeidamas pasivaikščioti su ištikimiausia gyvenimo palydove - žmona.  

Ši šeima - gražus lietuviškų užgrūdintų charakterių pavyzdys. Šiais visuotinės multimedijos laikais, kai kiekvieną žingsnį keliame į interneto svetaines, galime tik pasidžiaugti, kad dar liko kuklių ir afišuotis nemėgstančių žmonių.