Įdomaus gyvenimo recepto ingredientai – ir judėjimas, ir knygos

Mėgstamiausias jurbarkietės Reginos užsiėmimas – savaitgaliniai pėsčiųjų žygiai, kuriuose ji sparčiu žingsniu pereina 20–30 km ilgio trasas, be to kiekvieną rytą kartu su vyru apeina aplink visą Jurbarką. Atrodytų, lyg ir nieko ypatingo, juk pasidairę savo aplinkoje rastume nemažai sportiškų ir judėjimą mėgstančių žmonių, tačiau Reginą mes kalbinome spalio pradžioje paskelbtos Vyresniųjų žmonių savaitės proga – ji jau atšventė 75-metį. Jos bendraamžė Aldona – ne tokia sportiška, mat prieš daugelį metų jai išoperuotas kelio sąnarys, tačiau ir  ji panemunių bei paimsrio takais Jurbarke kasdien nueina apie 6 km, lanko daugybę koncertų ir paskaitų, ir kasmet dalyvauja bibliotekos skelbiamame „skaitymo iššūkyje“.

Kalbėdami apie vyresnio amžiaus sulaukusius asmenis, paprastai juos siejame su bejėgyste ir ligomis, svarstome apie jiems reikalingą pagalbą, tačiau mūsų pašnekovės –  aktyvios, judrios, smalsios ir mėgstančios iššūkius, o jų jaunatviškumo ir įdomaus gyvenimo receptus, kuriuos sau pritaikyti gali bemaž kiekvienas, šiandien pabandysime atskleisti ir jums.

Pirmasis žygis – 30 km per pelkes

Vaikščioti buvusi ekonomistė Regina Kriščiokaitienė sako mėgusi visada, tačiau anksčiau tai tebuvo tik paprasti pasivaikščiojimai, kartais su šiaurietiškomis lazdomis ir neskaičiuojant kilometrų, kuriuos, beje, ji irgi pradėjo tik išėjusi į pensiją. O iki tol apsiribodavo kelis kartus per savaitę iš savo namų Kęstučio gatvėje pėsčia nuėjusi į vyro tėvų namus Barkūnuose, kur reikėjo prižiūrėti senutę vyro mamą.

Paklausta, kokius žygius labiausiai mėgsta, Regina sako, kad pačius įvairiausius, o didesnė problema jai esanti surasti pakeleivių, galinčių žygiuoti jos tempu. Prisimena, kad pirmąjį kartą organizuotai į gamtą išėjo kokiais 2016 metais – tai buvo Pėsčiųjų žygių asociacijos organizuotas 30 km žygis Eržvilko apylinkėse, užsukant ir į pelkes. Tuomet Regina labai abejojo savimi: eiti norėjosi, tačiau galvojo esanti per sena. Laimė, kad žygį pasiūliusi daug jaunesnė draugė Lilė nesileido į diskusijas ir ją tiesiog užregistravo. Nors prisipažįsta, kad tuomet tikrai daug nevaikščiodavo, sudėtinga trasa Reginos neišgąsdino, o priešingai – taip patiko, kad ji „užsikabino“ ir pradėjo į žygius keliauti nuolat.

Ilgiausias jos per dieną įveiktas atstumas, kaip pati sako, nedidelis – 45 kilometrai, nueiti per maždaug 9–10 val. Šiaulių krašte. Iš pradžių į žygius Regina vykdavo su keletu gerokai jaunesnių bendrakeleivių, o vyras Juozas prisidėjo tikrai ne iš karto. Kurį laiką jis tik nuveždavo žmoną su drauge į žygio vietą ir laukdavo jų sėdėdamas automobilyje arba žvalgydavosi po apylinkes, kol vieną kartą pavyko jį įkalbėti žygiuoti drauge. Nuo tada abu Kriščiokaičiai ne tik kartu vyksta į žygius, bet ir kasdien apeina aplink visą Jurbarką, maždaug 10 km. Tiesa, kai Juozas dirba, Regina aplink miestą žygiuoja viena.

Apvaikščiojo beveik visą Lietuvą

Kiti labai Reginą sužavėję žygiai buvo teminiai – „Partizanų Lietuva“, organizuoti Pėsčiųjų žygių asociacijos ir Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio, pakartoję Jono Žemaičio-Vytauto ir kitų partizanų vadų 1949 metų kelionę per Lietuvą į susitikimą Minaičių kaime. „Buvo geras žygis: su dainomis, sutartinėmis, su bunkerių lankymu, su atsiminimais. Žiemą, vasarą ėjom“, – prisiminė Regina, tuose žygiuose atlikusi partizanų ryšininkės Marytės rolę.

Savaitgaliais žygiuodama po 20–30 km, moteris jau apvaikščiojo beveik visas vaizdingiausias Lietuvos vietoves. Tiesa, dar neaplankyta liko rytų Lietuva – Ignalina, Zarasai, Visaginas, kuriuos ji labai norėtų pamatyti.

Džiugina bendrystė ir gamta

Paklausta, ką jai duoda vaikščiojimas, Regina pirmiausia pamini draugystę, bendrystę. Žygyje, pasak jos, vidutiniškai dalyvauja apie 300 žmonių. Per daugelį metų jie susipažino, pradėjo bendrauti. „Kai nuvažiuoji į žygį, juos susitinki, iš veido pažįsti, apsikabini, persimeti žodžiu kitu – ir to užtenka“, – sako Regina, kuriai džiaugsmą teikia ir buvimas miške, gamtoje, malonumas įveikti save. „Jei pakeliui tenka kirsti upelį, brastos niekuomet neieškome“, – šypsosi ji. Nors yra pasitaikę labai sunkių žygių – kartais visą dieną tekdavo žygiuoti pliaupiant lietui, klampoti per molingą arimą, kai iš žemės sunku netgi koją ištraukti, forsuoti upes – mesti šį užsiėmimą moteriai, sako, mintis nė karto nebuvo atėjusi.

„Eisiu tol, kol galėsiu“, – tvirtina ji.

Judėti ragina ir kitus

Regina nesutinka su teiginiu, kad senjorai nemėgsta vaikščioti. Sako, kad vaikščiojančių yra tikrai nemažai. Ir pati dažnai stengiasi savo bendraamžius ar vyresnius įkalbėti daugiau pajudėti. „Sakau: tu nueik kilometrą, nueik du, ir eik savo tempu“, – ragina ji pažįstamas moteris, kurios neretai ir paklauso. „Turiu pasekėjų“, – šypsosi Regina, papasakojusi apie beveik devyniasdešimtmečio sulaukusią buvusią mokytoją, kuri irgi vaikšto kasdien. Nuolatos vaikščiojančius tuos pačius žmones ji su vyru sutinka savo kasdieniniuose apėjimuose aplink miestą.

„Mudu su vyru abu tokie „priplaukę“, bet juk smagu“, – šypsosi ji, juokais prisipažindama, kad daugiau nieko nemokanti, tik vaikščioti. Palaikydama sveikatą ir sportinę formą Regina kasdien lanko ir įvairias mankštas, kurių mūsų mieste, ypač senjorams, tikrai netrūksta: pilates užsiėmimai Trečiojo amžiaus universitete, Visuomenės sveikatos biuro organizuojamos fizinio aktyvumo veiklos du kartus per savaitę, sportinės jogos užsiėmimai.

Judėjimas, pasak Reginos, ypač vyresniame amžiuje, labai svarbus ir ji džiaugiasi matydama nors ir po truputį bandančius sportuoti senelių globos namų gyventojus, neįgaliuosius, su kuriais susitinka įvairiuose renginiuose.

Visiems renginiams neužtenka laiko

Reginos bendraamžė, beje, irgi buvusi ekonomistė Aldona Vasarevičienė labiausiai mėgsta lankytis įvairiuose renginiuose, kurių, kaip ji pati sako, Jurbarke netrūksta, ir jie dažniausiai nemokami.

Pasikalbėti su ja susitikome po Jurbarko krašto muziejuje vykusios edukacijos, skirtos Vyresnio amžiaus žmonių savaitei, „Daraktorinė ir tarpukario mokykla“, kur su senąja mokykla supažindino Veliuonos krašto istorijos muziejaus muziejininkas Gediminas Klangauskas. Tokius užsiėmimus Aldona ir jos draugės ypač mėgsta.

Išėjusi į vadinamąjį „užtarnautą poilsį“ Aldona pirmiausia užsirašė į Trečiojo amžiaus universitetą, kur Fizinio lavinimo fakultete vaikščiojo su šiaurietiškomis lazdomis, o su Geografijos fakulteto lankytojais keliaudavo po Lietuvą. Pėsčiųjų žygiai Aldonos nevilioja, nes, kaip jau minėjau, išoperuota koja nepakelia ypač didelių krūvių, tačiau moteris sako vis tiek per dieną nueinanti maždaug šešis kilometrus panemunės ir paimsrio pėsčiųjų takais.

Kitu metu ji su draugėmis lankosi įvairiuose koncertuose, paskaitose, kaip pati pastebėjo, dažniausiai vykstančiomis bibliotekoje. „Pripratome prie tos bibliotekos, kol kultūros centras buvo renovuojamas, tai ir dabar lankomės. Ten mus darbuotojos pažįsta, pakviečia į renginius“, – šypsosi Aldona, jau devynerius metus dalyvaujanti ir „skaitymo iššūkyje“, ir bibliotekoje besirenkančiame „Knygių klube“, kur aptariamos perskaitytos knygos, organizuojamos viktorinos, vyksta jaukus bendravimas prie puodelio kavos.

Knygos užima didelę dalį Aldonos gyvenimo, tačiau raustis bibliotekos lentynose ji nemėgsta – gaila laiko. Tiesiog atsiverčia internete portalą knygos.lt ir peržiūri ją dominančias temas, mėgstamus autorius, o sudominusių knygų ieško bibliotekoje. Kartais naujesnės knygos tenka ir palaukti, bet eilė vis tiek ateina. Aldona pastebi, kad visų knygų perkaityti neįmanoma, todėl reikia pasirinkti tai, kas patinka. „Žmogus turi žinoti, ko nori“, – šypsosi patyrusi skaitytoja, neretai sulaukianti prašymų patarti, kokią knygą verta skaityti. „Tuomet klausiu, ką žmogus mėgsta, o jis man atsako nežinantis, nes iki tol nieko neskaitęs. Tada belieka pasiūlyti pradėti nuo pasakų“, – juokiasi ji.

„Jei vyresnio amžiaus žmogus nori veiklos, jos tikrai yra ir netgi per daug“, – sako Aldona, kuriai dalyvauti visuose Jurbarke organizuojamuose renginiuose neužtenka laiko, tad, kaip ir knygas, tenka atsirinkti įdomiausius. Tiesa, moteris pastebi, kad į renginius vaikščioja daugiausiai senjorai ir daugiausiai vis tie patys.

Judėjimas gydo

Aldona irgi sutinka su teiginiu, kad judėjimas vyresniame amžiuje labai svarbus, kad užsisėdėti vietoje negalima, juk beregint sustingsi. Dėl traumuotos kojos ji negali užsiimti mankštomis, tad belieka tik vaikščiojimas. „Kartais pažįstamos sako man „baltai“ pavydinčios vaikščiojimo, o paklaustos, kodėl pačios nevaikšto, nieko negali atsakyti“, – stebisi Aldona.

Pasak jos, svarbiausia „užsikabinti“. „Užsikabinti“ už vaikščiojimo, „užsikabinti“ už knygų skaitymo, tuomet tai tampa jau nebe darbu ar pareiga, o maloniu poreikiu, suteikiančiu gyvenimui skonio.