Į gyvenimą – šokio žingsniu

Baigiantis 2022-iesiems, Lietuvos ir Europos jaunimo metams, dar vienas pokalbis su jauna jurbarkiete, šįkart mergina, savo profesija pasirinkusia šokį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros studente Milda Valaityte.

Šokti pradėjo aštuonerių

Su Milda susitikome Jurbarko kultūros centro choreografijos salėje, ilgus metus buvusioje tarytum jos antraisiais namais, nors, prisipažįsta, atnaujintoje salėje repetuoti tekę ne tiek ir daug, daugiau prisiminimų likę iš tų laikų, kai salė dar nebuvusi tokia graži, o ir veidrodžių joje mažiau buvę. Jurbarko kultūros centro šiuolaikinio šokio studiją „Šypsena“, vadovaujamą Jolantos Telišauskienės, Milda pradėjo lankyti būdama aštuonerių metų. Iki šiol sakosi prisimenanti pirmąją repeticiją – iš pradžių buvę labai smagu, patikusi ir vadovė, ir užsiėmimas, tačiau mama, atvežusi dukrą, išvažiavo atgal į darbą, ir pasibaigus repeticijai likusi viena mažoji Milda sėdėjo prie lauko durų liedama ašaras, mat maniusi, kad mama ją paliko. „Šypsenoje“ Milda šoko dvylika metų, ir per tą laiką šokis tapo tokia didele jos gyvenimo dalimi, kad mokydamasi 12-oje klasėje nusprendė susieti su juo savo ateitį, tuo labiau, kad rinktis choreografiją Mildą paskatino ir vadovė. Studijos vadovė Jolanta Telišauskienė sako, kad „Šypsenoje“ buvo tikrai daug gerų šokėjų, iš kurių Milda išsiskyrė ryškiais aktoriniais gebėjimais, labai reikalingais šiuolaikiniame išraiškos šokyje. Milda prisipažįsta svarsčiusi ir kitokias studijų galimybes – traukė psichologija, žavėjo fotografijos galimybės, kiti vizualieji menai. Vis dėlto, sako Milda, šokis nurungė viską: „Kai žiūrėdavau gero šiuolaikinio šokio vaizdo įrašus, viduje rasdavosi toks keistas, intensyvus jausmas, tiesiog „drugeliai pilve“, kaip įsimylėjus, taip norėdavosi ir man sugebėti taip šokti. O tuo pačiu – kildavo baimė, abejojau, ar iš viso galėsiu įgyvendinti tokią didelę svajonę“.

Laisvi metai – galimybė išsigryninti, ko iš tiesų nori

Taip susiklostė aplinkybės, kad baigusi mokyklą Milda turėjo vadinamuosius laisvus metus, ir labai tuo džiaugiasi. Per tą laiką ji turėjo galimybę gerai pasiruošti stojamiesiems choreografijos egzaminams, dar metus nesiskirti su numylėtuoju „Šypsenos“ kolektyvu, o taip pat – patirti naujų įdomių patirčių, sakykim, prisiliesti prie teatro. Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ vadovė Birutė Šneiderienė Mildą pakvietė kurti tuo metu jos statyto spektaklio „Angelas“ choreografiją. Darbas buvo be galo įdomus, sako Milda, ir puikiai pavyko – spektaklį gerai įvertino ne tik žiūrovai, bet ir kiti teatralai – Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ spektaklis „Angelas“ buvo nominuotas būtent už ryškiausią choreografiją ir plastiką. Mildos nuomone, tie metai jai davė ir dar daugiau – galimybę pačiai su savimi išsiaiškinti, suprasti, ko tikrai norinti, galutinai apsispręsti dėl tolimesnio kelio. Ir dėstytojai akademijoje pastebintys, kad vyresni studentai yra labiau motyvuoti, nei tie, kurie į studijas ateina iš karto po mokyklos suolo, tie kartais nori tiesiog „pasibandyti“ specialybę.

Visą straipsnį apie Mildą Valaitytę skaitykite gruodžio 9 dienos numeryje.