Gintauta Kievišienė. Iš ilgesio paukšte pakilę žodžiai

Rūta Vasiliauskienė / „Jurbarko laikas“

gegužės 31 d. 07:59 | Žmonės

G. Kievišienė / A. Sinkaus nuotr.

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Jau nebeatmenu, kur ir kada perskaičiau mintį, kad poezija „harmonizuoja pasaulį“ – padaro jį aiškesne, gražesne, taigi, ir labiau priimtina vieta gyventi. Be kita ko, poezija padeda ir pačiam ją kuriančiam ir užrašančiam žmogui – juk būtent naujos minties, naujo žodžio, rimo, ritmo, sąskambio paieškos priverčia pažvelgti į pasaulį, į įprastus daiktus, žmones, reiškinius aplink save tarytum pirmą kartą, lyg naujomis akimis. Taip, kaip į pasaulį žvelgia Gintauta Kievišienė – trijų poezijos knygelių autorė, Jurbarko literatų klubo „Švieselė“ narė. Apie ją ir jos poeziją šiandien ir papasakosime „Jurbarko laiko“ skaitytojams.

Pažymėta netekties ženklu

Iš tamsos tavo veidas išplaukia,
Šiltos akys, lūpos, žodžiui sudėtos,
Nori tart, pasakyt man kažką,
Nesuspėjęs sušildyt miražas
Išsisklaido. Aplink tuštuma.

Gintauta gimė netoli Jurbarko, mažučiame Kriščiaviškės kaimelyje. Netoliese Mituva, aplink miškas. Tais baisiais pokario metais miško kaimynystė galėjo būti pavojinga. Ir buvo. Du mėnesiai iki gimstant Gintautai žuvo jos tėvas. Ji gimė našlaite.

„Mes nesusitikome dėl jo tragiškos žūties... Jo visą gyvenimą trūko“, – prisipažįsta Gintauta.

^{Asmeninio albumo nutraukos.}

Pirmasis eilėraštis – apie nematytą jūrą

Taip kiekvienas mes
Bišpilius savo atrandam,
Palikdami seną,
Atrasdami naują krantą.

Su mama į Jurbarką Gintauta persikėlė, kai buvo vos vienerių metukų, taigi, gali save vadinti tikra jurbarkiete.

Papasakoti savo gyvenimą, atrodo, ilgai netrunka. Juk į visokias „smulkmenas“ veltis nesinori, tad pažvelgus atgal viskas išsidėsto trumpai ir labai greitai: vaikų darželis (be kita ko, pirmasis Jurbarke, kurio pastatas stovėjo (ir dabar tebestovi, nors kiek pasikeitęs) Vasario 16-osios ir K. Donelaičio gatvių kampe), mokykla parko pakraštyje, Šiaulių pedagoginis institutas, kur įgijo specialiosios pedagogės-logopedės specialybę. Darbas Raseiniuose, Gelgaudiškyje. Daugelį metų Gintauta dirbo Jurbarke. Dabar, pasak jos pačios, poilsiauja.

Kurti ji sako pradėjusi dar besimokydama mokykloje, buvo gal penktoje ar šeštoje klasėje. Prisimena, kad pats pirmasis eilėraštis buvo apie jūrą. Jūrą, kurios ji tada dar nebuvo mačiusi. Netrukus išbandė ir prozą. Užsilipusi ant kambaryje stovėjusios krosnies viršaus (prisimena, ten buvęs gal metro-pusantro aukščio tarpas iki lubų) parašė pirmąją savo knygą „Draugystė“, kurios apimtis buvo 12 mokyklinio sąsiuvinio lapų...

Prisimena, kad „rašinėjo ir piešinėjo“ iki pat mokyklos baigimo. Labiausiai sako mėgusi piešti žmonių veidus. Tačiau tuomet buvę ir gerokai įdomesnių dalykų – Gintautos „arkliukas“ buvo lengvoji atletika. Šuoliai į aukštį, tolį. Treniruotės, varžybos...

Pirmasis skrydis

Mes, daug praradę, skubam vytis viltį,
Susigrąžint, kas prarasta. Deja.
Skubėdami daugiau netenkame – pamindami
kas čia, po kojomis, kas čia – šalia.

Daugiau rašyti Gintauta vėl pradėjo grįžusi į gimtąjį Jurbarką – kurdavo vaizdelius, noveles, kurias mielai spausdindavo rajoninis laikraštis.

Ji pripažįsta pati nežinanti, kas įvyko, kad jos kelias pasuko nuo paprastų eilėraštukų vaikų renginiams mokykloje iki rimtesnės poezijos, sako, kad nelyg nematoma mūza į ausį pakuždėjusi: „o kodėl ne rimčiau?“

Maždaug per dešimtį metų susikaupė pakankamai eilėraščių, kad išleistų pirmąją knygelę „Skrido paukštė“. Ši, iliustruota Gintautos vyro lino raižiniais, išėjo 1997 metais.

Knygos pristatyme, tąkart vykusiame Jurbarko kultūros centre, buvęs Gintautos mokytojas Vytautas Bosas pastebėjo, kad „be poezijos žmogaus siela ubagėja“, tad jam esą labai miela paklajoti po šviesią buvusios mokinės poeziją, kurioje tiek daug gerumo ir romantikos.

Dailininko ranka

O palaiminta tavo ranka!
Tu išplėši saulėtekį.
Tu sustabdai akimirkas:
Jos kambary ant sienos –
Sveikina mano dienas,
Sveikina mano rytus,
Mano džiaugsmus ir kančias.

Jau pirmajame eilėraščių rinkinyje „Skrido paukštė“ yra eilėraštis „Dailininkui“, kurį pati Gintauta tam tikra prasme laiko pranašišku. Eilėraštį įkvėpė apsilankymas Feodosijoje (Kryme) esančiame žymaus dailininko marinisto Ivano Aivazovskio name-muziejuje. Ji sako tąkart pajutusi pagarbą sugebėjimui „sustabdyti akimirkas“, tačiau visiškai nenumaniusi, kad bus „išprovokuota pačios savęs“ susidraugauti su teptuku.

Mintis nutapyti pirmąjį paveikslą gimė pamačius kito dailininko, Archipo Kuindži, paveikslo „Beržynėlis“ reprodukciją, kuri taip sužavėjo, kad Gintauta panoro pati tokį paveikslą nupiešti. Žinoma, dirbti norėjosi tik aliejiniais dažais, tačiau tapybai skirtų dažų tuomet Jurbarke paprasčiausiai nebuvo, tad ji ėmėsi piešti ūkinių prekių parduotuvėje nusipirktais aliejiniais dažais.

Jau vėliau ji tapė tiek nusižiūrėjusi kokį patikusį kūrinį, tiek iš natūros ar vaizduotei padedant. Gintauta yra surengusi tris autorines tapybos parodas – Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Eržvilko bibliotekoje ir Jurbarko krašto muziejuje.

Ir dabar, prisipažįsta Gintauta, dažai ir teptukai jos namuose visada sudėti taip, kad būtų „ranka pasiekiami“, nes laikas nuo laiko ranka taip ir išsitiesia prie jų.

Laiko palytėjimas

Tai laikas
nežymiai lytėdamas
nueina tolyn
jau negrįžtamai.
Tolyn ir tolyn
vos padvelkęs...

Vėliau Gintauta išleido dar du poezijos rinkinius „Laiko dvelksmas“ (2001) ir „Ilgesys“ (2006). Šie abu jau buvo iliustruoti jos pačios piešiniais. Jos eilėraščiai buvo spausdinami ir Jurbarko literatų klubo „Švieselė“ leidžiamose almanachuose „Atsigerk iš versmės“, kuriuos taip pat puošė Gintautos iliustracijos.

Tie almanachai, prisimena Gintauta, kiekvienam juose pasireiškusiam buvo lyg atgaiva širdžiai. Sako, kad jai įstrigo kažkada viename Jurbarko literatų renginyje viešėjusio rašytojo Alvydo Šlepiko pastebėjimas, jog meluoja, kurie sako rašantys „į stalčių“, nes visi nori būti pastebėti ir vertinami...

Pati Gintauta poete savęs nevadina. Pasak jos, kažkur girdėjusi, kad poetu gali būti laikomas žmogus, parašęs bent septynis gerus eilėraščius. Žinoma, jos kūrybos kraitėje eilėraščių yra nepalyginamai daugiau, bet kas gi gali nuspręsti, kurie tikrai geri.

Vis dėlto vienas iš gražiausių poeto įvertinimų, kai jo sukurtos eilės suskamba daina. Taip suskambo ne vienas Gintautos eilėraštis. „Gimtinės balsas“, „Geros akys“, „Daina“ – tai jos kūriniai, kuriems kapelos „Mituva“ vadovas, šviesios atminties muzikantas Vidmantas Žemliauskas sukūrė melodijas ir pavertė juos dainomis.

Dabar, sako Gintauta, ji daugiausia rašo trumpus eilėraštukus-pastebėjimus, o taip pat – haiku. Šis japoniškas stilius tik iš pažiūros atrodo paprastas ir lengvas, tačiau norint į griežtai apibrėžtą formą sutalpinti netikėtą turinį, originalią mintį, minties šuolį, kartais tenka gerokai pasukti galvą.

Žodžiai apie žodžius

Mes tau žodį akmenį –
sužeis, jei to tikiesi,
lenks prie žemės...
Nusišypsok ir atsitiesk –
Ir žodis liks tiktai žodžiu,
Akmuo – tik akmeniu.

Neabejotina, kad būti pastebėtam ir įvertintam svarbu kiekvienam. Ne veltui Gintauta yra išsaugojusi plunksnos brolių atsiliepimus apie savo kūrybą.

2001-aisiais, perskaitęs antrąją G. Kievišienės eilėraščių knygelę „Laiko dvelksmas“, literatas Vytautas Kutkevičius pastebėjo, kad ją galima vadinti „vasaros poete, nes jos kūryboje apstu žiedų, lig debesų neriančių vyturių, šiltų vėjo gūsių, jautrius nerimo lauknešėlius plukdančių“. Žinoma, jis pastebėjo ir daugiau: gimtinės, gamtos, laiko ir dvasinės tobulybės siekių motyvus, „kaip smėlis tarp pirštų bėgančio laiko temą“.

Vilija Bartusevičienė, aptardama trečiojoje Gintautos knygelėje „Ilgesys“ publikuotus eilėraščius gražiai apibūdino patį jos pasaulį: „Gintautos pasaulis – giedras, gal šiek tiek liūdnas, nes gražiausias akimirkas nuskandina laiko sietuva, buriantis žiedais spalvomis, pavasariais ir žiemomis, kalbantis žmonių artumu ir širdies giedra – paties Gyvenimo balsu“.

Vis dėlto šie pasisakymai, kad ir kokie gražūs, yra tik žodžiai apie žodžius. Tad žurnalo skaitytojų dėmesiui – pačios Gintautos žodžiai. Apie gamtą, žmones, jausmus, įvykius. Apie Gyvenimą.

DAILININKUI

O palaiminta tavo ranka!
Tu išplėši saulėtekį.
Tu sustabdai akimirkas:
Jos kambary ant sienos -
Sveikina mano dienas,
Sveikina mano rytus,
Mano džiaugsmus ir kančias.
Tu save dalini
Su viltim spėdamas –
Gal toli, gal arti,
Tavo rankos sušildytas
Atsities, atsidus,
Žvilgsnį savo giedrėjantį
Į paveikslą įrėmęs
Mirtinai nuvargęs žmogus...

PAVASARIO GLĖBY

Girdi? Įsiklausyk –
diena pritvinkusi gyvybės.
Ant medžių, pievoj
tyliai šiugžda pumpurai.
Atmerk akis plačiai,
išvysi didįjį stebuklą –
laukai, miškai
ištikš margais žiedais.
Pagunda tuoj apims saldi
nugriūt ant žemės,
jausti tvinksinčią gyvybę,
žvilgsniu pakilti virš visų
alsuojant žalumos vynu
apsvaigus suptis suptis
tarp medžių, paukščių,
tarp gegužio debesų!

IMSRĖ

Gaivi vėsa
čiurlenančio
upelio vingy
patraukia, užburia
ir atitraukti
žvilgsnio negaliu
nuo akmenėlių,
vandens srovelės
laižomų,
nuo žaidžiančių
srove smilčių -
vanduo jas neša
lyg dulkes vėjas.
Ir tampa taip
ramu ramu.
Čiurlenanti gaiva,
regėjimą užbūrus,
hipnozėn panardina.
Tik aš ir tu...

LAIKO DVELKSMAS

Kasdien kūdikio juokas
ar verksmas,
jaunystės pasiutęs
šėlsmas,
palaukėse pempių
klyksmas,
žiedo rasoj –
saulės blyksnis,
upelio pakrantėj
putojančių
ievų svaiginančių
siausmas,
gegutės ryto kvatojimas,
lėktuvo nutolstantis gausmas,
tiek visko
kaskart ir kitoniškai.
Tai laikas
nežymiai lytėdamas
nueina tolyn
jau negrįžtamai.
Tolyn ir tolyn
vos padvelkęs...

VASAROS RYTĄ

mažutis deimantukas
rasos laše
sušvito
rytą ankstų
po obelim
apglėbusia
pasaulį mažą
pririšo akį
mirkčioja
ir džiaugsmo
nuojautą
širdy įžiebia –
toks mažas mažas
vasaros stebuklas

VAIKYSTĖS SAPNAS

Vyturėlių balsai
aukštai aukštai
debesėlių
balti kraštai
o už jų
tikrai pajutai –
vietoj rankų
lengvi sparnai
pasispyrus
lengvai lengvai
debesėlį
tu pagavai
liko žemė
žemai žemai
saulę pabučiavai

ILGESYS

Į patalėlį miegas kai ateina
Sapnuojasi žydri sapnai.
Dažnai matau aš tavo veidą
Tik tu tyli ir nieko nesakai.

Tiesiu rankas, mamyte, apkabinki,
Priglausk mane tvirtai tvirtai.
Tu atsidususi rengies išeiti
Ir vėl man nieko nesakai.

O kiek rytų, pagalvę apkabinus,
Tą sapną sugrąžint bandau.
Tiktai sapnai man nepavaldūs –
Seniai seniai tą supratau.

VIZIJA

Vaikystės pieva, sodas,
laumžirgiai virš kūdros.
Močiutės duoną
riekianti ranka.
Vaikaičiai vakarėjant
suklupdyti užu stalo –
jų lūpose ir širdyse
tyli malda:
duok, Dieve, duonos
kasdieninės,
dėkojame už dieną šią.

Įrėminau širdy
paveikslą šitą
ir glūdi nuolatos
jis manyje.

KAI LIŪDNA

Niekas taip nenuramins,
Kaip vakaras sode,
lietaus šnarėjimas
tarp medžių lapų,
paklydusio zyzeklio uodo
įkyrus spengimas.
Ir vėl lietus
lyg nenorom į žemę
beriantis gaivos lašus –
ir švelnią drėgmę
sugeriantis nerimas nurimsta,
o liūdesį nubaido rožių kvapas,
išpraustas rasos...

TANGO

Tarp obelų žiedų
tavasis veidas šviečia.
O akys - akys tavo
aukštyn pakilti kviečia.

Visur, kur tik žvelgiu,
matau akių žydrumą.
Visur, kur tik einu,
vis žvilgsnio to šiltumas.

Klevų liepsnos ugny,
kai veidas veidą liečia,
vėl žvilgsniai susipynę,
o kojos tango kviečia.

Vėl šokio sūkury
regiu akių žydrumą,
o širdys lyg ugny.
O žvilgsnio to gilumas!

Vėl snaigės šokį šoks
ir birs ant tavo lūpų,
o meilė jas tirpins -
pavasaris lyg būtų.

LIG RYTO

Saulėlydis dar vieną dieną
už medžių tyliai slepia.
Jausmai, džiaugsmai ir viltys
ryškumo lyg netekę.

Atvėrus langą tyliai
gegužio naktį šviesią
obels paglostau žiedą
o jis man kužda – myliu.

Ir liksiu taip prie lango
rymodama lig ryto.
Obels svajų klausysiuos.
Aušra nušvis širdy vėl.

Ir liksiu taip prie lango,
rymodama lig ryto...

***