Gedžių kaimo šviesuolė, arba laimingo žmogaus portretas

„Visko užtenka. Nieko netrūksta. Gal tik sveikatėlės. O tos tik Dievulis duos“, – juokavo Gedžių kaime, Jurbarkų seniūnijoje, gyvenanti guvi, linksma Aldona  Paulaitienė, kuriai spalio 28 dieną sukaks 85 metai. Palaidojusi sūnų Vytautą, vyrą Antaną, tėtį Sabastijoną, mamą Oną, vyriausią brolį Praną, Aldona gyvena nuošaliau gyvenvietės kartu su jaunesniu broliu Antanu ir kaimyninėje sodyboje gyvenančia jaunesne seserimi. Antradienio popietę radome Aldoną lauke, už kiemo vartelių, išėjusią apžiūrėti savo valdų, o Antanas tuo metu snaudė troboje.  „Einam į bakūžę“, – iš karto mus pakvietė vidun. „Ta bakūžė su manimi vienmetė“, – šypsojosi Aldona, kuri gimusi 1931 metais, o dabartinė jos sodyba statyta 1932-aisiais.

Sveikatos nepagailėta

Dievulis sveikatos Aldonai nepagailėjo. Garbaus amžiaus moteris sako, kad pati žemę šake išsidirbo, geležiniu grėbliuku vageles prasirausė ir pati rankomis pasisodino bulvių. Nereikėjo nei traktoriaus, nei arklio. Patikina, kad yra ko paprašyti. Greta ūkininkų gyvena, kurie tikrai padėtų, bet, jos nuomone, geriau ir greičiau nei ji pati, niekas nepadarys. „Tai ką veiksi per dieną. Gulėti negulėsi. Per dieną po tris vagutes pasisodinau. Iš viso 12 vagų. Valandžiukę padirbėjus smagu ir pailsėti. Juk niekas neveja.  Ir valgyti skanu. Kai šilta, neinu dirbti. Kai atvės, eisiu agurkus palieti, cibulius“, – sakė ji, dar pasisodinusi burokų, morkų, kopūstų, pomidorų, braškių, gėlių. Aldona rankų sudėjusi nesėdi. Daržai blizga – švariai išravėti. Sodybos kieme – prisodinta gėlių, išpuošta akmenukais. Į lauką Aldona išeina tik dirbti. Paprašius parodyti mėgstamiausią vietą, kur jai patinka lauke pasėdėti, sako, kad tokios vietos neturi. „Nelabai sėdžiu“, – juokiasi moteris.

Ir karvutės visai neseniai, tik prieš keletą metų, atsisakė. Visas jos ūkis dabar – penkios vištos, šešios katės, šuo ir dar piktas gaidys. „Su gaidžiu reikia pasipešti. Smarkus. Kerta. Turiu duot rykščių. Neinu be rykštės. Koją pramušęs buvo“, – šypteli Aldona. Keliasi ji anksti. Ir penktą, ir šeštą, ir septintą valandą. Sako, gal ir ilgiau pamiegotų, bet brolis anksti keliasi: „Jis ima vaikščioti ir aš keliu.“ Miegoti eina 21 valandą.

Radusi laisvą valandėlę daug mieliau ji sėda troboje vartyti nuotraukų albumus. „Kai neturiu ką veikti, pasižiūriu. Bet kur pagrabai, negerai. Imu raudoti. Negaliu ilgai žiūrėti“, – kalbėjo moteris. Jos nuotraukų albumuose dominuoja arba artimųjų vestuvės, arba šermenys. „Pas mane penki pagrabai buvo. Aname pastato gale buvo šarvojama“, – tuoj pademonstruodama puikią atmintį vardijo, kad 1970 metais mirė vyro Antano teta, 1980-aisiais – jos vienturtis sūnus Vytautas, 1988 metų vasario 23 dieną jos mama Ona ir tuoj po kelių savaičių, kovo 9 dieną, – jos tėtis.Keliuose albumuose daug jos tėvų nuotraukų – ir kai tėvukas jaunas buvo, ir iš auksinių jų vestuvių šventės. Albume ir brolių bei sesers vaikų vestuvių akimirkos. Jos pačios, Aldonos ir vyro Antano, nuotraukų yra tik kelios.

Nuo Kidulių krašto – į Bendžynę

Aplinkinių kaimynų vietine šio krašto gyventoja vadinama Aldona, pasirodo, kartu su tėvais čia atsikraustė nuo kitos Nemuno pusės. Aldonos tėvai Gaižauskai atsikraustė iš Šakių rajono, netoli Kidulių esančios Zuikinės. „Dar mamos tėviškės stuba tebėra. Stovi tuščia. Tik sutrumpinta. Aplankėme praėjusių metų pavasarį. Mamos tėvai Gelgaudiškyje palaidoti. Tebėra tvartas, daržinė, didelis tvenkinys. Ūkis buvo pačiame pagiriukyje. Aš dar gimusi toje stuboje. Atsimenu, kaip mama sakydavo, kad kaip gerai jai ten būdavo. Puodą užsikaiti ir į miškiuką bėgi prisigrybauti. Trūkdavo kiaulėms kraiko – tai lapų į maišą prisikrauni“, – šypsojosi Aldona. Brolis dar ten gimęs, o Antanas 1941 metais jau gimęs Jurbarko krašte.

Kai Aldonai buvo penkeri, tėvai atsikraustė į Vajotų kaimą, kuris yra Gedžių pašonėje. „Aš čia parėjusi. Mano tėviškė kitoje kelio pusėje. Va čia dar tėvų troba ir klėtis parvilkta“, – pasakojo moteris, parodydama į už tvoros rymantį namelį, kuriame kadaise gyveno jos tėvai Sabastijonas ir Ona Gaižauskai ir ji pati su seserimi bei dviem broliais. Tėvai gyventi pas dukrą atsikraustė kartu su savo troba bei klėtimi. Dabar toji senoji troba Aldonai tarnauja kaip sandėlis. 

Tėvai Gaižauskai atsikraustė gyventi į taip vadinamąją Bendžynę, mat čia buvo tokių Bendžių ūkis. Sodybą statė čia gyvenę Bendžiai, viengungiai brolis ir sesuo. Abu Bendžiai augino jų sesers vaiką iš Kuturių. Paulaitį Antaną, arba Paulatį, kaip sako pati moteris. Už to Paulaičio Antano ji ir ištekėjo. Pati Aldona savo šeimoje buvo vienturtė duktė. „Bet čia prasta žemė. Ir dar nusipirko su duonininkais. Paskui vargo“, – pasakojo moteris, turėdama omeny, kad tėvai namą įsigijo su gyventojais, seneliais, kuriuos įsipareigojo  maitinti. „Sulygo duoti duonos. Išlaikyti juos, bet buvo sunku, kai kolūkio laikais žemes atėmė“, – prisiminė ji.

Apie vargo mokyklą ir pelkę gelbėtoją

Tėvus iš Vajotų kaimo iškėlė kolūkio laikais, kai fermų pristatė ir pradėjo srutas lieti. Dabar toje vietoje nieko nėra. Aldona pasakoja, kad, kai papelkiais, mat jų ūkis ribojosi su pelke, žingsniuodavo 3 kilometrus į mokyklą, tai tame Vajotų kaime sodyba prie sodybos buvo. Vajotų papelkiuose gyveno Steponaičiai, Ambrazaičiai, Brazauskai, mes, Gaižauskai, Laurinaitis, dveji Borkertai.

„Pas Valinčių prie pelkės pradėjau pirmą klasę. Netoli gyveno“, – apie savo mokyklą pasakojo Aldona. Likusias klases baigė Saukų kaime esančioje Plienaičių sodyboje. „Pas Plienatį“, – kaip ji pati sako. Vaikų mokyti pas Plienaičius atvažiuodavo mokytoja iš Vertimų, Vincė Žičkytė, kuri paskui apsivedė už vieno iš Plienaitukų.  Prisiminė, kad kai vanduo patvindavo, tekdavo klumputes nusiauti ir bristi. Nebūsi šlapiomis kojomis.

 Prisiminė, kad į mokyklą susirinkdavo apie 20 vaikų. „Buvo daugokai vaikų. Dvi eilės suolų. Eidavo Petrošaičių trys, dviejų Steponaičių po du, Marcinkų, Bačiulių. Paskui nuo Povilaitynės ateidavo...“, – vardijo moteris.

„Kai ketvirtą klasę baigėme, egzaminų laikyti mus vedėsi į Girdžius“, – šypsojosi ji.

Sako, kad toji Plienaičių sodyba iki šiol tebestovi, ir gyvena ten Plienaitis, tik jau kitas. Aldona pasakoja, kad buvo daug Plienaičių. Įdomiausia, kad trys mergučės – Adelė, Genė ir Kostė ištekėjo už trijų brolių Gervylių.

Jau minėtoji pelkė buvo kaimo gyventojų maitintoja. Aldona eidavo ir uogauti, ir grybauti. Dabar mažai ten beeina. Sako, buvo nukasta. Yra iškasti kanalai. Nebuvo tokių didelių medžių, kaip kad dabar. Sako, kad ten tik grybų galima rasti. Brolis Antanas eina jų rinkti.

Pasirodo, toji pelkė buvo gera slėptuvė nuo vokiečių. Aldona prisiminė, kad karo metais, kai vokiečiai atvažiuodavo gaudyti vyrų apkasų kasti, tai ji pro langą matydavo, kaip vyrai bėga į pelkę. Slėptis ten bėgdavo ir tėtis Sabastijonas. Sako, vokiečiai vyrų nesivydavo.

Dėl jauno sūnaus mirties ant nieko nepyksta

Aldonos albume – nemažai ir vienturčio a.a. sūnaus Vytauto, arba Vytuko, kaip jį pati švelniai vadina, nuotraukų. Daugiausiai sukaupta iš jo studijų laikų kelionių. Vytautas mirė Jurbarko ligoninėje būdamas 24 metų. Buvo baigęs tris kursus tuometiniame pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas, - aut. past.).  Studijavo istoriją, buvo imtynininkas – sportavo dziudo, dalyvavo varžybose. Sūnus mirė dėl širdies bėdų. Tokia oficiali versija, tačiau sklandė rimtų įtarimų, kad mirė dėl medikų aplaidumo – nuo lėtinio plaučių uždegimo. Aldona detaliai atkūrė tas baisiausias savo gyvenime dienas. Pasakoja, kaip atvažiavusi aplankyti į ligoninę dėl neva bronchito paguldyto sūnaus, jo palatoje nerado ir kaip galų gale sužinojo, kad tos dienos rytą jis mirė.  Apie tai dabar ji pasakoja ramiai, be nuoskaudos, pykčio, neapykantos. Nekeikia ir to gydytojo, dėl kurio kaltės galėjo mirti jos sūnus. „Jis žmogus ir nervinosi. Jis irgi paskui jaunas mirė. Apsirikimas ir viskas“, – sako ji.

Sūnus mokėsi pradinėje Gedžių kaimo mokykloje, už Antvardės. Sako, dar tebestovi toji stuba, tik tuščia. Vidurinę baigė Jurbarko I-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje  gimnazijoje.

Ilgainiui po sūnaus mirties Aldona ėmė globoti vieną 10 metų mergaitę iš vaikų namų. Kartu negyveno. Mergina atvažiuodavo iš mokslų savaitgaliais – Aldona jai padėjo, kuo galėjo. Dabar jos globotinei gerokai per 30 metų. Ji atvažiuoja padėti kokių darbų nudirbti.

Ir apsiperka, ir pasišneka

Apie kaimynystėje gyvenančius moteris negali pasakyti nė vieno blogo žodžio. Sako, kad visi jai geri. Ir į miestą nuveža, ir parveža. Su visais sutinka.  „Daugiau nueinu pas Adomaičius. Ans prie girutės. Jie irgi parėję. Iš Vytėnų. Seniai parėję. Daugiau su jais pabendrauju. Ten atveža trečiadieniais iš pačios Tauragės duonos, batono, pyragų.  Ten einu nusipirkti“, – šypsojosi Aldona, turėdama omeny mobiliąją parduotuvę. Kiaušinių pirkti nereikia, nes deda visos penkios jos vištikės. „Pieno, sūrių atneša parduoti moteris, kuri gyvena už Antvardės. Pocienė. Ji turi karvę. Šiandien atnešė pieno. Mėsikės iš miesto parsivežu. Dabar sesers dukra iš Šilutės privežė visko“, – šypsojosi moteris.

Sako, kad aplinkui visi gyvenantys yra iš kur nors atsikraustę. Vienintelė vietinė, pasak Aldonos, jos kaimynė Paspirgelienė, kuri šiuo metu sunkiai serga.

Aldona puikiai informuota apie kiekvieną savo kaimo ir šalia esančio Lukšių kaimo gyventoją – žino, kaip sekasi, kokiomis ligomis sirgo ar tebeserga, kas, kaip, kada ir nuo mirė, su kuo apsivedė ir pan. Sako, kaimelio naujienas papasakoja sesuo ir susižino telefonu. Turi mobilųjį aparatą.

Į miestą ne vien mėsikės važiuoja. „Dažniausiai važiuoju kapelių palieti“, – sako ji. Senosiose Jurbarko kapinėse palaidotas sūnus, vyras, abu tėvai. Yra trys Bendžių kapai, kuriuos ji taip pat prižiūri – gėlių pasodina, jas laisto ir pan.  Į miestą važiuoja kartą ar du per savaitę. „Kai vėsesnės dienos važiuoju. Kai karšta, biškį bijau“, – šypteli ji. Žadėjo tą savaitę sekmadienį į bažnyčią važiuoti. „Sekmadienį Tėvo diena. Veš Tomukas į bažnyčią. Penktadienį reikės važiuoti prie kapų gėlelių pamerkti, palaistyti“, – planais dalijosi Aldona. Ją globoja, kaip ji pati sako, sesers sūnus. „Sesers sūnus atvažiuoja čia,  kai mudviem su seserimi reikia pas daktarų. Susirenka mus abi ir nuveža“, – juokėsi moteris.

Gyventi į miestą jokiais būdais neitų. „Ne ne. Man smagu kaime. Be to, brolis yra. Kas jį prižiūrės. Kas jam valgyti padarys?“, – klausia.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Klausimas, ką reikia daryti, kad tokių gražių metų sulauktum, Aldoną pralinksmina. „Aš nežinau, ką reikia daryti“, – juokiasi ji. Galiausiai surimtėja. „Pasakysiu. Augome vaikai. Tai nebuvo saldumynų daug. Valgėme pačių užaugintas bulves. Kolūkio laikais buvo tik bulvės. Mėsos mažai. Pieno ar sviesto irgi –kada ne kada. Pyragų tik per Velykas, Kalėdas. O dabar aš viską valgau. Nekemšu kažin kiek. Bet ir mėsutės pavalgau, ir lašiniukų. Basa pavaikščioju – kojos atsigauna. Kai biški negerai, vaistukų išgeriu. Abi akis operavo. Į Kauną važiavau“, – pasakojo ji.

Ne tik į Jurbarko bažnytėlę nuvažiuoja. Po Lietuvą pakeliauja, švęsdama giminės šventes. Pasakojo, kad  2015 metų rugpjūčio 29 dieną Kėdainių krašte lankėsi, kai šventė sesers dukros sūnaus vestuves – tuokėsi Dotnuvoje. Švėkšnos bažnyčioje buvo, kai sesers dukra Laimutė iš Šilutės tekėjo. „Aš buvau sesers vyriausiai dukrai podė. Tai visi mane vadina pode – ir jų vaikai, ir anūkai“, – juokėsi ji.

Seserys viena kitą prižiūri. „Jau skambins ir klaus, kas čia pas mane buvo atvažiavę. Mato mašiną kieme“, – šypsojosi Aldona apie savo kaimynę seserį, kuri dažniau nei telefonu skambina, pas ją ateina pasikalbėti.

Prieš tris metus jai sesers vaikai pasiūlė plaukti laivu į Nidą. Aldona atsisakė. „Sakiau, kad lovoj geriau“, – šypsojosi ji.

Aldona tikina, kad niekur nenori toli važiuoti. Jai užtenka ir Jurbarko. „Ten pažįstamų yra. Pasikalbi, pašnekina visi. Smagu. Atsipalaiduoji nuo darbų“, – kalbėjo moteris.

Turi ką papasakoti ir kaimynas iš Lukšių kaimo

Už puikią pašnekovę „Mūsų laiko“ redakcija turi padėkoti Kostui iš Lukšių kaimo, kuris gyvena kiek tolėliau, bet Aldonos kaimynystėje.

Į dabartinę sodybą vyras atsikraustė 1988 metais iš Rukšnių kaimo Jurbarko rajone. Sako, kad jo tėviškės nebelikę. Toje vietoje bujoja eglynas. Gimtasis kaimas ištuštėjo, kai fermas pradėjo statyti. Sako, kaimą iškėlė dėl kiaulių komplekso.

Lukšių kaimas irgi nebe toks, kaip kadaise. Kostas pasakojo, kad buvo laikas, kai vienoje eilėje net septynios sodybos rikiavosi.

Turėtų apie ką papasakoti ir Kostas. Jis apsigyveno pastate, kuris „sulipdytas“ iš tikrų jurbarkietiškų, Molynėje pagamintų, raudonų plytų.

Be to, jo žemės ribojasi su Antano Giedraičio-Giedriaus žeme, nes čia yra šio žymaus jurbarkiečio tėviškė. Žmona kilusi iš Miliūnų, Jurbarko inteligentų, kurie buvo Sodeikų giminaičiai.