Garsus žurnalistas jurbarkietis R.Bružas apie savo naująjį filmą ir apie jo herojus laisvės gynėjus, kurie nesijaučia nei aukomis, nei didvyriais

„Mes gyvename Sausio 13-osios rezultate. Jei nebūtų Sausio 13-osios, jei ji būtų pasibaigusi bet kaip kitaip, - mes nebūtume ten, kur esame šiandien. Ir iš tikrųjų man patinka ten, kur mes esame šiandien. Viskas yra tvarkoje. Ta diena, ta Nepriklausomybė ji nebuvo mums. Ji buvo mūsų vaikams. Kaip vienas herojus sakė, čia kaip alyvmedį pasodinti ir po dviejų metų tikėtis derliaus. Taip nebūna. Jei alyvmedis pradeda duoti vaisius po 20 metų, tai nereikėtų ir iš tos Nepriklausomybės taip tikėtis kažko labai greito. Čia ne genetiškai modifikuotas organizmas. Jis auga taip, kaip auga“, - šypsosi jurbarkietis žurnalistas Rimas Bružas, pasakodamas „Mūsų laikui“ apie savo naujausią dokumentinį filmą „Diena po rytojaus“, pasakojantį būtent apie tos dienos įvykius, nutikusius prieš 25 metus, ir kurio premjera numatyta šiandien, sausio 12 dieną, 21.30 val, per LRT.

Žurnalistas prisimena, kaip jis nustebo, kai iš Lietuvos televizijos gavo pasiūlymą sukurti filmą šia tema. „Ką galima dar pasakyti apie Sausio 13-ąją?“, - prisiminė, kokiomis mintimis jis pasitiko šį pasiūlymą. Tada sekė ilgas apmąstymų laikas, paraleliai vykusios medžiagos paieškos: surinko, peržiūrėjo 60 valandų filmuotos medžiagos. Trys mėnesiai, jo žodžiais, intensyvaus darbo – filmavimas, montavimas ir tik pastarosiomis dienomis baigtas montuoti filmas.

Kaip niekas kitas įsigilinęs į 1991 metų Sausio 13-ąją, R.Bružas patikina, kad informacine prasme sužinoti apie tą dieną ką nors naujo, labai sunku. „Chronologiškai išrašyta sekundėmis ir minutėmis, kas kur kada ir kaip vyko. Arba turi gyventi kitoje šalyje ir visiškai nesidomėti istorija“, - sakė jis.

Bet jis pats buvo nustebintas. „Mane nustebino tie žmonės, kurie gyvena normalų gyvenimą, jų gyvenimai įvykę, atsitikę ir jie, t.y. tie, kurie skaudžiausiai nukentėję, stipriai sužaloti, gyvena su tomis traumomis, tvarkosi savo gyvenimus ir nesiskundžia nei Lietuva, nei valstybe, nei dėmesiu savo asmeniui trūkumu. Tas man yra labai žavu“, - sakė R.Bružas, turėdamas omeny savo filmo herojus – tos dienos įvykių liudininkus, kuriuos jis kalbino - tuometinius aštuoniolikmečius-dvidešimtmečius, tokio paties amžiaus, koks jis pats tuo metu buvo. „Mano idėja buvo pasikalbėti su tais jaunais žmonėmis, kurie buvo ten, kurie nukentėjo, ir pasižiūrėti, kaip jie šiandien žiūri į visą šį dalyką. Kaip jiems tada atrodė laisvė, Nepriklausomybė, ir kaip ji atrodo dabar, po 25 metų. Norėjau pasižiūrėti, kaip į Sausio 13-ąją žiūri aktyvūs visuomenės dalyviai, dabartinis penkiasdešimtmetis, vadinamoji dabartinė karta, kuri įtakoja sprendimus ir juos priima“, - pasakojo žurnalistas apie tai, kuo jo dokumentinis filmas skirsis nuo kitų, ta tema sukurtų.

„Priešingai nei vyresnioji karta, jie žiūri pozityviai. Jie savęs nelaiko nei aukomis, nei aukštų frazių naudoja. Man patiko, kad jie sako, kad „Mes buvome ten, kur buvo visi. Kad atsitiko, kad mes buvome nukentėję, mes lyg tuėtume būti išskirtiniais, bet mes tokie nesijaučiame. Mes tiesiog atlikome savo pareigą – buvome ten, kur buvome. Kur mūsų reikėjo.“ Ir aišku, labai įdomi ta archyvinė medžiaga. Tas žmogaus buitine kamera buvimas pačiuose įvykiuose yra šiek tiek kokybiškai kitoks nei televizijos kameros. Leidžia pajausti tą atmosferą būnant pačioje minioje. Aš pats niekada nebuvau matęs spaudos rūmų šturmo, nufilmuoto iš minios pusės. Kai į juos atsukami automatai, kai į juos šaudoma. Tu gali iš pasakojimų nuspėti, kaip ten buvo, bet žiūrėdamas tokias medžiagas tu gali pajausti“, - pasakojo žurnalistas.

Plačiau - penktadieniniame "Mūsų laike".