Erikas Laiconas ruošiasi kelionei į Madagaskaro urvus

Susitikimas su Eriku Laiconu, trukęs daugiau nei dvi valandas, nesukėlė žiovulio, tik begalinį susižavėjimą. Jis vyko paskutinę sausio mėnesio savaitę Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

Erikas Laiconas – speleologas, speleologijos iniciatorius Lietuvoje, valstybinio Margupio botaninio draustinio steigėjas Jurbarko rajone, šio draustinio informacijos centro įkūrėjas, kelionių vadovas, gidas, knygų bei metodinių patarimų keliautojams, dviejų filmų autorius, vertėjas, Burbiškių kaimo muziejaus kūrėjas, ekologinio ūkio savininkas, naujos šikšnosparnių rūšies atradėjas. Havajai, Malaizija, Filipinai, Taivanas, Centrinė Amerika... – tai tik dalis šalių, kurių urvuose teko lankytis Erikui.

Speleologas E. Laiconas jau ruošiasi naujai kelionei. Balandžio mėnesį jis išvyksta į Madagaskarą, kaip pats sako, neilgam, tik mėnesiui. Jei neatsiras norinčių vykti su juo kartu, keliaus vienas. Štai tokia ta nenumaldoma urvų trauka.

Šis žmogus – mūsų rajono gyventojas, bet kaip jis pats sakė, yra ne vienintelis toks rajone. Dar viena speleologė – visiems gerai žinoma smalininkietė, Smalininkų seniūno pavaduotoja Akvilė Bialoglovytė.

Įspūdingi kelionių potyriai, pasakojimai apie urvus, jų augmeniją, gyvūniją sužavėjo klausytojus.

Trumpai apie tai, ką patiria Erikas, būdamas požeminėje aplinkoje.

Tamsa. Absoliuti tamsa tokia, kad gali pasikeisti regėjimas. Pabūni beveik mėnesį tamsoje, kad ir su prožektoriumi, po 24 parų iškilęs į paviršių supranti, kad gamta atrodo taip pat, kaip gražiausiuose atvirukuose – jei akmenėlis rudas, tai ant jo nesinori užlipti, spalvos sodrios ir ryškios. Tas pojūtis praeina po 3 parų.

Garsai. Urvuose triukšmo nėra, teka upeliai, kapsi lašai, bet jei nueini į sausą vietą, tada tu kalbi pašnibždomis, nes visi girdi. Išėjus į paviršių, ausys negali priimti daug triukšmo, atrodo, kad nesusikalbi, kad turi rėkti, jeigu nori, kad kitas tave išgirstų.

Drėgmė. Nuolatinė drėgmė, kuri įsiskverbia visur. Per dienas, praleistas urvuose, viskas sudrėksta, net hidrokostiumas. Prakaitas  niekur nedingsta, jis geriasi į drabužius, į miegmaišį. Po kiek laiko organizmas persilaužia ir visą šlapimą šalina per odą. Drėgmė ir smarvė tiesiog užmušanti. Jei nenorėdavome gultis į šlapią miegmaišį, tai įlindę į jį atsiklaupdavome ir užsidegdavome sauso spirito tabletę. Taip truputį vieną blogybę pakeisdavome kita, bet sušildavome.

Temperatūra. Geras dalykas – tai pastovi temperatūra. Yra urvų, į kuriuos galima eiti tik žiemą. Tada prie angos būna -2 laipsniai šalčio. Kai nusileidi daugiau nei kilometrą, būna šilčiau. Tarp viršaus ir apačios temperatūrų skirtumas – 5 laipsniai.

Oras. Oras urvuose geras, sveikas ir šviežias, ventiliacija labai gera. Tekantis vanduo sudaro trauką, todėl urvai puikiai ventiliuojasi. Yra urvų, kur kaupiasi dujos. Sieros vandenilį gali užuosti, jis nepavojingas. Tačiau blogiausia yra metanas. Jį galima patikrinti žvakute. Jei žvakutė ima šviesti stipriau, vadinasi, padaugėjo metano, toliau geriau neiti. Dar pavojingas anglies dvideginis. Išradingi žmonės vesdavosi šunį. Jei šuo bėga, viskas gerai, jei šuniui blogai, jį galima ištraukti...

Baimė. Nuo tekančios požeminės upės kartais susidaro žemo dažnio virpesiai, jie atsimuša į uolas, fokusuojasi. Nuo tų virpesių gali „stogas važiuoti“. Tad kartais atsiranda didžiulė baimė, nerimas ar net panikos jausmas.

Vanduo. Didžiausias pavojus yra vanduo, nes nežinai, kada iš viršaus gali užpilti. Vanduo akimirksniu gali pakilti iki 100 metrų.

Vis dar nori būti speleologu?

Konkursas 1 000-ojo laikraščio numerio išleidimo proga

Prieš keletą metų „Mūsų laiko“ bendradarbiai lankėsi Išlestakių kaime. Ten susitiko su Eriku Laiconu. Tuomet ilgai klaidžiojo, ieškojo iškabos, klausinėjo žmonių, bet šios vietovės nežinojo aplinkiniai, negirdėtas buvo ir pašnekovas...

1 000-ojo laikraščio numerio išleidimo proga buvusi darbuotoja Aušra Savodnikaitė paskelbė konkursą: „Už atsiųstą IŠLESTAKIŲ kaimo iškabos nuotrauką pirmajam atsiuntusiam aš asmeniškai pažadu 1 mėn. MŪSŲ LAIKO prenumeratą“. Šią prenumeratą laimėjo Edita Laiconienė.