Elena Grinaveckienė – geriausia jurbarkiškių šnektos žinovė

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Skirta Elenos Grinaveckienės  95-osioms gimimo metinėms.

Kai ėmiau galvoti, kokiais žodžiais pradėti pasakojimą apie kalbininkę Eleną Grinaveckienę, tai iškart prisiminiau pačią pradžią, nuo kada atkreipiau dėmesį į mokslininkę ir jos ryšį su Jurbarku. Taigi – 1981 metai, dialektologijos (mokslo apie tarmes) seminaras Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Dėstytojas manęs paprašo surašyti visus Jurbarko krašto vietovardžius, turinčius kamiengalį ir galūnę -džiai, -čiai. Tad pradedu rašyti visus man artimiausius ir žinomiausius: Žindaičiai, Girdžiai, Balandžiai, Butkaičiai, Gedžiai, Mikutaičiai, Smukučiai, Užtilčiai..., tada jau tolimesnius: Šimkaičiai, Juodaičiai, Klausučiai... Surašiau gal tris dešimtis ir beskubėdamas dar vieną  pridedu – Eičius – na juk jie visai netoli nuo Vertimų – už netoliese esančio Laukesos durpyno  artimiausias  kaimas. Dėstytojas  kruopščiai peržiūri tą sąrašą. Pasiįdomauja apie Užtilčius ir prisipažįsta, kad nežino (ar neatsimena) tokio prie pat Smalininkų esančio kaimo. O tada ir sako – „Gvilduk, Eičiai tai Jurbarko rajonui nepriklauso“. Išgirdęs taip jurbarkiškių šnekta pasakytą mano pavardę, išdrįsau paklausti, iš kur dėstytojas tai žinąs. Tada Vladas  Grinaveckis nusijuokė ir pasakė, kad jis iš Šiauduvos, Šilalės krašto kilęs, o jo žmona esanti jurbarkiškė Elena. Dar tą patį savaitgalį, sugrįžęs į Jurbarką ir susitikęs savo lietuvių kalbos mokytoją Vytautą Bosą, išsiklausinėjau apie Eleną Grinaveckienę. Atmintyje ir užrašuose pasilikę jo žodžiai, kad „visos keturios Šuopaitikės itin daug pasiekusios, o ypač garsi ir mums svarbi Elenutė“. Tik po studijų sugrįžęs į Jurbarką pirmą kartą susitikau kalbininkę, kuri, sužinojusi, kas aš toks esu, iškart juokdamosi paklausė, ar gerai atsimenąs, kad Eičiai tai Tauragei priklauso. Kalbininkai Elena ir Vladas Grinaveckiai labai gerai suprato vienas kitą, turėjo itin daug bendrų veiklos interesų, todėl nenuostabu, kad ir apie savo studentus pasikalbėdavo. Šilališkiai ir jurbarkiškiai gerai jausdavo tą jų abiejų palankų nusiteikimą kraštiečių atžvilgiu.

Po studijų prasidėjusi mano bendrystė su kalbininke, tarpusavio supratimas ir pasišnekėjimai tęsėsi iki pat jos mirties. Visą laiką jaučiau jos bičiulišką, gal šiek tiek ir globėjišką rūpinimąsi. Kaip ir tuometinė Jurbarko rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Aldona Pauliukaitienė, taip ir aš – abu sulaukdavome jos padrąsinančių žodžių, skatinimo – kiek galima daugiau gero padaryti gimtajai kalbai, o ypač jurbarkiškių šnektai.

Prisiminkime svarbiausius kalbininkės Elenos Grinaveckienės gyvenimo faktus: gimė 1928 m. birželio 10 d. Klišių kaime prie Jurbarko, 1947 m. baigė Jurbarko gimnaziją, o 1952 m. – Vilniaus universitetą; nuo 1955 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Dialektologė, humanitarinių mokslų daktarė, lietuvių kalbos tarmių (o ypač Mituvos upyno), lietuvių ir slavų kalbų ryšių tyrinėtoja, įvairių knygų (chrestomatijos „Lietuvių kalbos tarmės“,  baltarusių tarmių žodyno, „Lietuvių kalbos atlaso“ ir kt.) viena sudarytojų ir redaktorių, leidiniuose „Lietuvių tarmių tekstai“ paskelbtų tarmių tekstų rinkinių rengėja, nemažo skaičiaus straipsnių apie Gudijoje, Latvijoje ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių tarmes autorė. Parašiusi daugybę įvairių straipsnių apie kalbos ir tarmių reikalus, kalbininkus. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ minima, kad E. Grinaveckienė „Lietuvių kalbos žodynui“ užrašė apie 35 000 žodžių! 1994 metais apdovanota Lietuvos nacionaline (mokslo) premija. Žemiškąją kelionę baigė 1999 m. rugsėjo 29 d. ir palaidota senosiose Jurbarko kapinėse šalia artimųjų. Bet be visų tų oficialių datų ir darbų daugelio atmintyje labiausiai išlieka (ir išliks) prisiminimai apie mūsų kraštietės nuoširdumą ir atjautą, energingumą ir išmintį, užsispyrimą ir tvirtybę, dosnumą ir darbštumą. Visa tai tikriausiai joje susiformavo dar vaikystėje, kai teko gyventi su pamote, kai reikėjo rūpintis ir būti tarsi mama trims jaunesnėms sesėms.Pasakojama, kad ji iš paskutiniųjų sušelpdavo ir neturtingesnius bendrakursius, stengdavosi padėti į sovietų nemalonę pakliuvusiems jaunuoliams. Ir dar labai įsimintina – jos išskirtinė meilė Jurbarko kraštui ir jurbarkiškių šnektai...    

Jeigu pasivaikščiodami iš Vydūno gatvės įsuksite į Elenos Grinaveckienės gatvę, tai pasieksite Imsrę, Jurbarko Rotary klubo pasodintą parką, o už jo, kitoje upelio pusėje, prisiglaudusią gražią sodybą. Joje taip trankiai ir baisiai linksmai (ne Jurbarko krašto skaitytojai turėtų perskaityti taip – labai, itin linksmai) jurbarkiškiai su žymiausiais Lietuvos kalbininkais ir nuolatiniais Jurbarko svečiais, lietuvių kalbos mylėtojais Leo ir Marida iš Belgijos Lakdalio 1998 m. sveikino Elenutę jos 70-mečio proga. „Tada jubiliatės rankose pagaliau atsidurs reto gražumo Birutės Bartkutės nupinta kupolė, pievelėje plačiausiai išsiskleis margas dainininkių, muzikantų ir svečių būrys. Visa dabar atrodo tolokai, bet vis taip pat brangu. Laimei, liko tai ir nufilmuotoje juostoje“, – prisimena mūsų kalbininkė Aldona Pauliukaitienė. Čia, prie Imsrės, Elena Grinaveckienė praleido nemažai gyvenimo metų, čia ne kartą rinkosi gimtosios kalbos mylėtojai, čia kalbininkės atmintį dar ir šiandien saugo sesuo Janina ir jurbarkiškio Juozo Videikos išdrožta memorialinė lenta.

Jurbarkiškių atmintyje Elena Grinaveckienė – kraštietė, visada guvi, geros nuotaikos, vis gražių Jurbarko krašto kalbos žodžių paberianti. O kaip įdėmiai ji klausydavosi kitų kalbėjimo, pasakojimų. Tiesiog visas jos dėmesys tuo metu būdavo sutelktas į tą, kuris kalba. Ir, žiūrėk, jau išgirdo iš pasakotojo ar kalbėtojo naują Jurbarko krašto žodį, tada tuoj ima klausinėti, taip šiltai ir nuoširdžiai, kad žmogus dar daugiau tų vietinių žodžių pasako. Taip natūraliai, per pasikalbėjimą „išpešusi“ informaciją kalbininkė negaišdavo – netrukus lapeliuose kruopščiai užrašydavo tuos žodžius su pavyzdžiais ir ištarimo nuorodomis. Ir visa tai keliaudavo į Lietuvių kalbos ir literatūros (nuo 1990 metų – Lietuvių kalbos) institutą, saugantį mūsų kalbos žodžius. Lietuvių kalbos žodynų sudarytojai sako, kad E. Grinaveckienė yra pririnkusi tiek žodžių ir posakių, kad vargu ar į du didžiuosius žodynus besutilptų. Galime net nesuabejoti ir drąsiai pasakyti, kad Elena Grinaveckienė geriausiai iš mūsų visų mokėjo jurbarkiškių šnektą. Jurbarko krašto žmonių kalbos lobius ji labai išsamiai aprašė savo disertacijoje „Mituvos upyno tarmė“. Bet Elenai Grinaveckienei gana nebuvo. Ji žodžiu ir raštu visus ragino rinkti tarmių žodžius. Viename rankraštyje jurbarkiškiams ji rašė – „Mūsų gimtosios kalbos tarmės tai lyg muzika skambanti gyvoji žodžių minčių reiškimo sistema, gaivia srove kasdien trykštanti iš žmonių lūpų – yra ne tik svarbiausia tarpusavio susikalbėjimo ir susižinojimo priemonė, bet didžiai vertinga ir mokslui. Dėl to jų lobiai, dažnai slepiantys ir nemaža filologams dar nežinomų dalykų bei parodantys mūsų kalbos turtingumą, gražumą, išraiškos priemonių įvairovę ir taiklumą, iš seno yra didžiai vertinami ir stropiai renkami, užrašinėjami.“ Ir tuoj pat tame rašte pasidžiaugė, kad į tą darbą noriai įsijungė Jurbarko II vidurinės mokyklos mokytojos Lionė Ročienė ir Vilija Bartusevičienė. Tai jos pasistengusios, kad kalbininkus mokslininkus pasiektų žodžiai pakočiai (ražai, likę nupjovus javus), treškalynė (treškančios medžiagos striukė), šviesuliukas (linksmas, sveikas kūdikis) ir kt. Galiausiai autorė užbaigė priesaku – „taigi, kas galėdami prisidėkime prie didesnio jurbarkiškių kultūros rodymo!“

Kalbininkė visada turėjo savo nuomonę, nebijodavo viešai ją išsakyti ir apginti. Lietuvių kalbos instituto ilgametis Žodynų skyriaus vadovas, habil. dr. Vytautas Vitkauskas yra pasakojęs, kad Vilniaus universitete dirbęs žymus Lietuvos kalbininkas Juozas Balčikonis 1959 metais sulaukė kaltinimų, esą jo paskaitose trūksta sovietinės ideologijos, ir todėl tik po to, kai partinis sekretorius patikrins paskaitų tekstus, profesorius galėtų dirbti su studentais. Savą gimtąją kalbą gerbiantis mokslininkas nesutiko su tokiu reikalavimu ir buvo atleistas iš darbo. Tokiam valdžios sprendimui išdrįso nepritarti vienintelė Elena Grinaveckienė.

Ilgametė Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė ne kartą pasidžiaugdavo, kad  būtent kalbininkų Elenos Grinaveckienės ir Antano Smetonos pagalba Jurbarke susibūrė lietuvių kalbą mylinčių žmonių grupė. Skyriaus garbės narė buvo ir pati Elena Grinaveckienė. Neseniai paprašyta pasidalinti mintimis apie mūsų tarmėtyrininkę, Aldona Pauliukaitienė surašė gražiausius žodžius, paminėdama, kad „Kalbininkei visada labiausiai reikėjo žodžių, jų pateikėjų ugdymo. Kiek tesėjom pažadus? Žodžių aruodų nesupylėm, veikiau bandėm padėti jai šiame darbe, supažindinti su žmonėmis, burti visus draugėn“, kad pirmasis atmintin įstrigęs kalbininkų susitikimas su mokiniais ir mokytojais buvęs Eržvilke, kada Elena „vyniojo dėliojo, per rankas leido savo rusvas žodžių korteles, suraištytas daugiausia naminiais vilnoniais siūleliais. O kad juose itin kvalifikuotai užrašyti tariami žodžiai, retas supratome, net ir tinkamai perskaityti tą įmantrų dialektologo raštą vargiai sugebėjome“. „O namai, sodyba paimsryje – jauki visų prieglauda. Susipažinome su kalbininkės seserimis Janina, Genovaite, Onute. Dar buvo gyvas ir jų slaugomas tėvelis, ąžuolo aukštumo žmogus. Buvęs Lietuvos savanoris. Ne iš karto, bet išsakyti  visi prisiminimai apie vaikystę be anksti pasimirusios mamos. Kaip nelengvai gyventa pokariu ir atkakliai siekta aukštojo mokslo“...

2008 metais Jurbarko krašto muziejuje įvyko graži prisiminimų popietė „Tavo gyvą žodį girdžiu“. Jau be mūsų kalbininkės..., tačiau su jos mielomis seserimis Janina ir Onute, taip pat gražiai kalbėjime išsaugojusias Jurbarko krašto kalbos savastį, kurios neužgožė nemažas skaičius didmiesčiuose praleistų metų. Ir, žinoma, vėl su gausybe mokslininkų, tarp kurių itin nuoširdžiais prisiminimais pasidalino Danguolė Mikulėnienė, Vilija Sakalauskienė, Laima Kalėdienė, Saulius Ambrazas, mūsų kraštietis Vincentas Drotvinas ir kiti.  2011 metais visi Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nariai nusprendė, kad gatvę, vedančią nuo Vydūno gatvės iki Imsrės, reikia pavadinti Elenos Grinaveckienės vardu. 2013 metais į Jurbarką renkasi kalbininkai Antanas Balašaitis, Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė, Arnoldas Piročkinas, Vilija Sakalauskienė, nes jurbarkiškiai prisimena Eleną Grinaveckienę. Po penkerių metų vėl nauji susitikimai, straipsniai spaudoje. 2021 m. gruodžio mėn. Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių tautiečių mėgstamas žurnalas „Pasaulio lietuvis“ išspausdino labai įdomų iš Šakių krašto kilusios, bet ir Jurbarką su jurbarkiškių šnekta pamilusios kalbininkės Vilijos Sakalauskienės straipsnį „Iš gimtosios Elenos Grinaveckienės leksikos aruodų“, kuriame mūsų Elenutė pavadinta itin gražiai – „nepailstanti tarmių perlų rinkėja“. Straipsnyje glaustai aprašyta E. Grinaveckienės veikla, jurbarkiškių šnektos išskirtinumas ir visiems jurbarkiškiams maloni žinia, kad „Žodžius kaip akmenis, išsibarsčiusius po laukus, renki, renki, o paskui po vieną dėlioji, gretini, tinkini, kol jie sugula į darnią sistemą kaip tvirtą mūro sieną. Taigi, atrodo, liko visai nedaug, kad užbaigtume „Jurbarko šnektos žodyną“: kai kur – įdėti pasiklydusį žodį, kai kur – atitinkamomis nuorodomis susieti žodžius tarpusavyje“. Itin smagu, kad didžioji kalbininkės E. Grinaveckienės  svajonė išsipildys – jurbarkiškių šnektos žodžiai suguls į žodyną. O juk tų žodžių mūsų krašte tai ji su pagalbininkais surinko daugybę. Straipsnyje „Jurbarkiškių šnekta“, išspausdintame knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, yra parašiusi, kad jurbarkiškių šnekta kalbama maždaug 45 kaimuose ir Jurbarke. Na kokie gražūs kalbininkės surinkti mūsų šnektos žodžiai: meduks, šonkauliuks, raibiuke, sartuks, drūčiai, Grigaituks, Stankyte... E. Grinaveckienės žodžių kortelių lobyne ilgam bus išsaugoti jau dabar rečiau vartojami žodžiai: iškiuldinti, išgriuzdėti(išeiti, pradingti), iškleginti, išpoškinti, dūliai, aprauktinis, atžagarinis, išsikuisti, brėžti (būti aštraus skonio), makyns (purvynas, dumblynas),  išjodinti ir iškleginti (išvaryti, išvaikyti), šlervioti(negražiai avėti, šleivinti), kerepėkas (nevikrus, gremėzdiškas žmogus), pasiruzgyti(pasijudinti, pasikraipyti), bilsčius (susibėgimas).

„Koks gražus tas žodis „mergučė“, – mėgdavo sakyti kraštietė Elena Grinaveckienė. Tą patį sakydavo mūsiškiai Arnoldas Piročkinas ir Vincentas Drotvinas, tuo pačiu žodžiu ir dabar dar džiaugiasi kalbininkas Antanas Balašaitis. Vienas iš jurbarkiškių tapatybės kodų ir yra žodis „mergučė (mergučia, merguče)“. Taigi, Elena Grinaveckienė buvo, yra ir bus Jurbarko krašto „mergučė“, geriausiai iš mūsų visų mokėjusi, supratusi ir saugojusi antrą – svarbiausią tapatybės kodą – jurbarkiškių šnektą.

I dėl to šiæis (šiaeis) metais  no širdies Lietuviu kalbos institutc i  Lietuviu kalbos draugijæ sumislija Jurbarkè kelt mūsu mergučiæi baisiæi gera bilsčiu. Alæ šic susėjims yr drūčiæi gražæi pavadintc kalbininkes Vilijas Sakalauskienes žodžiæis –„Nepailstanti tarmės perlų rinkėja Elena Grinaveckienė“.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

99-erių Antanas Janušas vis dar smagiai traukia bandoniją

Antanas Janušas grodamas bandonija laukia 100-mečio  0

A. Griškus

Muziejaus direktoriaus tikslas – sudominti turistus iš viso pasaulio  1

Lina Lukošienė

Lina Lukošienė – tiesiog mama, kuri nenustygsta vietoje  0

Socialinių mokslų doktorantė A. Lolat į 320 km žygį su ramentais išsirengė norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų bendruomenę.

Ajana Lolat-Pažarauskienė: „Norime parodyti, kad mūsų nereikia uždaryti“  0

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei  0

Pasirinkimas: ištverti smūgius, įveikti ugnį ir nugalėti sunkumus!

Pasirinkimas: ištverti smūgius, įveikti ugnį ir nugalėti sunkumus!  0

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė  0

Sandra Klimienė

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės planuose – nuoseklus ir sunkus darbas  3

Anastasija, Sergejus ir mažasis Georgas

Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija  0

„Eržvilko spindulys 2024“

„Eržvilko spindulys 2024“  0

„Veliuonos krašto žmogaus 2024“ apdovanojimai

Vasario 16-ąją pagerbti Veliuonos krašto šviesuoliai  0

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei  0

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Vytautas Kutkevičius

Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos  4

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  1

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  1

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  0

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  2

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“  1

Mūsų partneriai