Egzotiškas susitikimas su Urviniu iš Išlestakių kaimo

Tokias spalvingas asmenybes, kokią balandžio 9 dieną sutikome Raudonės bibliotekoje, paprastai gali tik pamatyti filmuose ar paskaityti apie jas romanuose. Tačiau šis visą pasaulį išmaišęs atsiskyrėlis, gyvenantis taip, kaip nori, ir veikiantis tai, kas jam patinka, yra visai netoli mūsų – gyvena čia pat, Jurbarko rajone, Seredžiaus seniūnijoje, Išlestakių kaime. Tai Erikas Laiconas, keliautojas, gidas, speleologijos (arba urvotyros) Lietuvoje pradininkas, rašytojas, išleidęs jau 17 knygų.

Raudonės bibliotekoje E. Laiconas pristatė savo naujausią knygą „Urvinis. Valkatos gyvenimas“. Keliautojas į Raudonę atsivežė ir daugiau savo kūrinių – ir apie speleologiją, ir apie keliones po egzotiškas šalis.Išlestakiai, kur jis 2018 metais įkūrė Speleologijos centrą ir atidarė pirmąjį Lietuvoje Speleologijos muziejų, yra vieta, į kurią E. Laiconas grįžta po tolimiausių kelionių, išmaišęs giliausius urvus. Tiesa, dėl sveikatos problemų dabar galimybės leistis į urvus jam apribotos, bet vyras tikisi, kad per keletą metų sveikata pagerės.

Geriau pažįsta Balkanus nei Lietuvą

Svečias susirinkusių iš karto paprašė užduoti klausimų, nes, pasak jo, kaip teigia vienos Azijos genties atstovai, protingesnis tas, kuris daugiau klausosi. „Būkime visi protingi“, – šypsojosi keliautojas. Susirinkusiems bibliotekoje klausimų netrūko – rūpėjo sužinoti, ir kiek šalių aplankęs E. Laiconas, ir iš kur lėšų toms kelionėms gauna, ir kaip svečiose šalyse susikalba, kiek kainuoja knygą išleisti, kas toji speleologija, į kokį giliausią urvą yra nusileidęs, kokia gražiausia šalis ir pan. E. Laiconas į vienus klausimus rimtai, į kitus su šypsena atsakinėjo, o jo pasakojimus iliustravo dideliame ekrane viena kitą keičiančios paties darytos nuotraukos – egzotiškų kelionių vaizdai, jose sutikti žmonės. Tiesa, pats keliautojas tikina, kad miestai ir žmonės kelionėse jam mažiausiai rūpintys, o labiausiai patinka urvai, bet, šypsosi, žmonės dažniausiai į kadrą patenka.Paaiškėjo, kad vyras yra aplankęs 76 šalis, iš kurių, jei reikėtų emigruoti iš Lietuvos (ko, tikisi, nebus), rinktųsi Balkanų šalis, kurias, pasak jo, pažįsta geriau nei Lietuvą ar Jurbarko rajoną. Pasirodo, kad toliausias šalis išmaišęs keliautojas Raudonės miestelyje, ant kalno, lankosi pirmą kartą – anksčiau tik pravažiuodavo pro šalį. Gražiausia vieta Lietuvoje jam esantis Margupio valstybinis botaninį draustinis, kurio didžioji dalis yra Laiconams priklausančioje žemėje. Tad kviečia visus atvykti pasivaikščioti po įspūdingą ten augantį kadagyną.

Pensijos keliauti užtenka

Paaiškėjo, kad Erikui netrukus (gegužę), sukaks 75-metai, kaip jis pats sako, įžengęs į trečią jaunystę, tad vis dar jaučiasi jaunas. Keliauja, tiesa, pastaruoju laiku kiek mažiau, tačiau pensijos, pasak jo, kelionėms užtenka – bent vieną kelionę per metus į bet kurią pasaulio šalį jis galintis sau leisti. Šypsosi, kad vaistams jis mažai pinigų išleidžiantis, o ir jo poreikiai kuklūs. Neseniai, tik prieš keletą savaičių, grįžo iš Serbijos, kur susitiko su žmogumi, daug metų gyvenančiu urve. Kitais metais planuoja keliauti į Maroką.

Knygas leisti nebrangu

Pensijos E. Laiconui užtenka ir knygoms leisti. Paaiškėja, kad išėjus į pensiją jam laiko visada trūksta, nes yra labai užsiėmęs: rašo knygas, jas iliustruoja savo darytomis nuotraukomis, pats ir redaguoja, maketuoja – taip įsigudrino knygą išleisti labai pigiai. Paskutinės knygos viso tiražo spausdinimas Lenkijoje, pasak jo, atsiėjo 400 eurų. Nors jau galėtų vadintis rašytoju, paaiškėjo, kad rašyti knygas tikrai nebuvo speleologo svajonė, tad dabar jis darantis tai, ko ne tik nebuvo planavęs, bet kas ir ne itin sekdavosi – mokykloje, sako, už rašinius dažniausiai trejetus (penkiabalėje sistemoje) rinkdavęs: penketu būdavo įvertinta rašinio gramatika, o dvejetu – literatūrinė dalis. „Bet gyvenimas yra gyvenimas“, – šypsosi keliautojas, paaiškinęs, kad tenka išmokti daryti tai, kas nesisekė ar ką daryti bijojai.

24 paros po žeme

Rašyti Erikas tikrai turi apie ką. Vienas giliausių urvų, į kurį jis leidosi, Sniego urvynas Kaukazo kalnuose, Sakartvele – 1320 metrų po žeme. Pasakoja, kad leisdamasis į šį urvą po žeme išbuvo 24 paras – tiek užtruko leistis žemyn ir vėl pakilti į žemės paviršių. Tai esantis ir bene gražiausias jam urvas, žavintis laukinės gamtos grožiu.Pasirodo, yra urvų ir Lietuvoje – giliausias (apie 20 metrų gylio) Žalsvasis šaltinis Pasvalio mieste. Tiesa, į jį savarankiškai leistis nepataria, nes urvas apsemtas.

Domisi genealogija

E. Laiconas knygose rašo ir apie savo kilmę, kurią yra daug ir nuodugniai tyrinėjęs. Šypsosi, kad per gyvenimą jį ne kartą yra ir vokiečiu apšaukę, ir žydu palaikę. Pasak jo, Laiconas yra tikrai ne lietuviška, o suomiška pavardė. „Esu finas“, – sako jis, tikindamas, kad jei bet kuris Lietuvos gyventojas pasidomėtų savo genetika irgi atrastų turintis pačių įvairiausių, galimai ir suomiškų, genų. O savo knygose jis rašo ir apie vaikystę Šančiuose, Kauno priemiestyje, kuris tuo metu jam atrodė pasaulio centru, ir įspūdžius, patirtus visą mėnesį gyvenant tarp Papua Naujosios Gvinėjos čiabuvių (knyga „Žmogienos skonis“). „Jūs tikriausiai paklausite, ar ragavau žmogienos. O aš jūsų paklausiu: ar jūs visada žinote, kuo jus vaišina šeimininkai?“, – su humoru intrigavo jis klausytojus. Visko, ką įdomaus papasakojo E. Laiconas, šiame straipsnyje tikrai neįmanoma aprašyti, tad planuojame ji dar kartą aplankyti namuose, Išlestakių kaime, ir tą susitikimą aprašyti žurnale „Jurbarko laikas“. Tad laukite tęsinio.