Edita Rudzianskaitė: jei nebalsuosime – vėliau nesiskųskime ir nekritikuokime
Jurbarkietė Edita Rudzianskaitė, baigusi Jurbarko Naujamiesčio vidurinę mokyklą (tada ji vadinosi Jurbarko antrąja vidurine mokykla), Vilniaus universitete įgijusi matematikės specialybę ir jau vėliau, dirbdama mokykloje, baigusi anglų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, jurbarkiečiams yra gerai žinoma kaip aktyvus švietimo sistemos žmogus. Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje dirbdama daugiau nei dešimt metų ji aktyviai įsitraukė ne tik į šios mokymo įstaigos, bet ir viso rajono mokyklų pertvarką, dalyvavo rengiant įvairius projektus, buvo gimnazijos tarybos pirmininke, dirbo mokytoja.
Edita Rudzianskaitė.
Greitai bus metai, kaip šios energingos pedagogės Jurbarke nematyti. Pasirodo, ji dirba Belgijoje, Briuselyje įsikūrusioje Europos Komisijoje Mokslinių tyrimų ir inovacijų direktorate (DG Research and Innovation) juristų grupės asistente–padėjėja. Mintimis apie metus, praleistus dirbant Jurbarko gimnazijoje, mūsų švietimo sistemos privalumus ir trūkumus, darbą bei gyvenimą Briuselyje, Edita sutiko pasidalinti su mūsų laikraščio skaitytojais.
- Dirbote Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje. Priklausėte mokyklos tarybai. Kas jums labiausiai įsiminė iš šio periodo?
- Gimnazijoje dirbau šiek tiek daugiau nei 10 metų. Čia iš paprastos mokytojos tapau mokytoja-metodininke. Paskutiniuosius ketverius metus buvau gimnazijos tarybos pirmininke, pedagogų atestacijos komisijos nare. Kaip gimnazijos atstovė dalyvavau rajono mokyklų tinklo pertvarkymo darbo grupės darbe. Su gimnazija susiję mano patys šilčiausi ir maloniausi prisiminimai. Gimnazija darosi dinamiškesnė, įvairesnė, ieškoma įvairesnių mokymosi formų, vis labiau siekiama suaktualinti ugdymo turinį. Čia dirba profesionalūs, kūrybiški ir atsidavę pedagogai ir apskritai visi gimnazijos darbuotojai yra nuoširdus ir nuostabūs žmonės.
- Kokie, Jūsų nuomone, mūsų švietimo sistemos privalumai ir trūkumai? Ar ne pernelyg daug mūsų moksleiviams tenka mokytis mintinai?
- Kaip minėjau, viskas gimnazijoje keičiasi taip greitai, o aš jau beveik metai kaip joje nedirbu, tačiau iš to, ką prisimenu, nenorėčiau sutikti, kad mūsų moksleiviai per daug mokosi mintinai. Žinoma, tam, kad mokiniai galėtų ugdyti savo įgūdžius ir kompetencijas, galėtų diskutuoti, jie privalo turėti tam tikrų žinių pagrindus, kurie kartais iš tiesų įgyjami mokantis mintinai. Aš čia matyčiau kitą problemą. Niekam ne paslaptis, kad mes kiekvienas turime skirtingas fizines ir psichines galimybes išmokti tam tikrus dalykus, kad mūsų intelektas ir galimybės mokytis yra labai nevienodi, kad vieni gali išmokti greitai ir savarankiškai, kiti lėtai, padedant mokytojui, dar kitiems ir korepetitoriai padėti negali. Kadangi Lietuvoje yra kilusi aukštojo mokslo psichozė ir visiems jaunuoliams žūtbūt reikia įstoti į universitetus (o tai padaryti jie gali tik gavę maksimalius balus mokykloje), todėl, užuot ieškoję būdų kaip plėtoti įgimtus gebėjimus, vaikai yra genami pas korepetitorius mokytis tų dalykų, kurių žinias tobulindami jie galbūt ir baigs universitetą, ir įgys specialybę, pagal kurią niekada vėliau nedirbs.
- Jūsų nuomone, ko labiau reikia šiandieninėje mokykloje – drausmės ir paklusnumo, tam tikros diktatūros, ar liberalesnių ugdymo metodų, kai mokytojai tarsi tampa mokinių draugais? Kaip šis klausimas sprendžiamas Vakarų valstybių mokyklose?
- Nenorėčiau sutikti dėl „diktatūros” mokykloje. Mano manymu, kartais demokratija asocijuojasi su palaida bala, chaosu, įtampa ir amžinu karu tarp jaunų ir senų bei suprantama tiesiogiai – ką noriu, tą darau. Jei nori, kad mokykloje būtų gera, privalai pats įnešti savo indėlį į mokyklos gyvenimą, o nelaukti, kol kažkas viską sutvarkys. Pareigos čia ne mažiau svarbios nei teisės, o laisvė yra prasminga ir efektyvi tik nubrėžus tam tikras ribas ir laikantis įstatymų, kurie ne suvaržo, bet priešingai – išlaisvina.
Negaliu nieko daug pasakyti apie užsienio mokyklas, nes teko pabuvoti tik Vokietijos, Belgijos ir Italijos mokyklose. Bet iš tų kelių kelionių ir pokalbių su tų šalių mokytojais supratau, kad ten demokratija suprantama kaip laisvė nepažeisti kitų žmonių laisvės, kad demokratija – tai ne mokytojo autoriteto nuvertinimas, paneigimas, vien tiktai moksleivių teisių gynimas, o vidinės žmonių nuostatos, neleidžiančios užgauti, pažeminti kito žmogaus – moksleivio, mokytojo ar kito mokyklos bendruomenės nario. Santykiai jose grindžiami abipuse pagarba, bet tuo pačiu ir taisyklių (įstatymų) rinkiniu, kurio privalu visiems laikytis.
Prieš keletą metų su grupele gimnazijos mokinių teko viešėti Belgijos Mol gimnazijoje. Grįžus namo keletas jų vienam iš Jurbarko laikraščių pareiškė, kad jie nenorėtų mokytis toje gimnazijoje, nes jautėsi kaip kalėjime. Ir viskas buvo tik todėl, kad ten negalima naudotis mobiliuoju telefonu per pamokas (tokios taisyklės ir visi jų laikosi, net ir svečiai). Mūsų mokiniai buvo tik įspėti, kai tuo tarpu vietiniai būtų turėję po pamokų tvarkyti mokyklos teritoriją…
- Kaip patekote į Europos Komisiją? Kokios Jūsų pareigos, darbo specifika?
- Yra tokia EPSO (Europos personalo atrankos tarnyba), kuri organizuoja konkursus. Konkursai vyksta keliais etapais. Jeigu užsiregistravęs atitinki reikalavimus, tai pirmas etapas paprastai vyksta Vilniuje (gali pasirinkti ir kitur) internetu. Antras etapas jau būna Briuselyje. Jei išlaikai antrojo etapo testus ir surenki reikiamą balų skaičių, tai esi įtraukiamas į rezervo sąrašus, iš kurių gali būti pasirinktas pokalbiui (interviu). Jei interviu sėkmingas, tai esi pakviestas bandomajam laikotarpiui (kontraktas vieneriems metams). Jei bandomasis laikotarpis sėkmingas, tai kontraktas gali būti pratęsiamas…
Aš dirbu Mokslinių tyrimų ir inovacijų direktorate (DG Research and Innovation) juristų grupės asistente–padėjėja. Mūsų direktoratas remia mokslinius tyrimus ir inovacijas per Europos bendrąsias programas, koordinuoja ir remia nacionalinių ir regioninių mokslinių tyrimų ir inovacijų programas, prisideda prie Europos mokslinių tyrimų erdvės kūrimo, vystydamas sąlygas mokslininkams ir žinioms laisvai judėti ir remia Europos organizacijų ir mokslininkų bendradarbiavimą tarptautiniu lygiu.
- Papasakokite šiek tiek apie pačius belgus ir gyvenimą Briuselyje.
- Negaliu daug papaskoti nei apie belgus, nei apie gyvenimą Briuselyje, nes ten gyvenu tik pirmus metus. Belgijos karalystė yra viena iš Europos Sąjungos steigėjų ir joje yra Europos Sąjungos bei kitų svarbių tarptautinių organizacijų, tarp jų ir NATO, būstinės.
Belgija – kosmopolitiška šalis. Bent jau toks įspūdis susidaro atvykus į šalies sostinę Briuselį. Briuselio metropoliniame regione gyvena per 2 mln. gyventojų. Lietuviškas posakis „ramus kaip belgas“ ne visai atspindi tiesą. Jie iš tiesų gali ilgai ir kantriai laukti parduotuvės eilėje, tačiau taip pat gali signalizuodami skubinti važiuojančius automobiliu. Briuselis – ne tik skirtingų tautų, bet ir kalbų katilas. Oficialiai Briuselio regionas sudarytas iš 19 komunų, yra dvikalbis – flamandų ir prancūzų, bet jame taip pat yra ir labai didelė musulmonų bendruomenė. Be to, čia gyvena namažai italų, ispanų, lenkų.
Neatsiejama Briuselio įvaizdžio dalis – gatvėse pardavinėjami vafliai. Be to, Belgija yra žinoma kaip šokolado šalis. Belgijoje kasmet pagaminama apie 172 tūkstančiai tonų šokolado, o visoje palyginti nedidelėje šalyje yra per 2 000 šokolado parduotuvėlių.
Dar vienas Belgijos simbolis – alus. Čia jo gaminama apie 500 rūšių ir kiekviena rūšis turi specialią kolekcinę stiklinę.
- Šiemet gegužės mėnesį vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Pasidalinkite savo nuomone, kodėl žmonės aktyviau turėtų juose dalyvauti.
- Šios institucijos įtaka Lietuvos gyvenime yra neabejotinai svarbi. EP dalyvauja rengiant kiekvienam Lietuvos piliečiui svarbių teisės aktų projektus: aplinkos ir vartotojų teisių apsaugos, lygių galimybių, transporto, laisvų darbuotojų, kapitalo, paslaugų ir prekių judėjimo klausimais. Parlamentas kartu su Taryba sprendžia klausimus dėl ES metinio biudžeto.
Lietuva yra ES narė ir ji, kaip ir kitos narės, nori dalyvauti, sprendžiant ES klausimus. Niekas kitas ir nekuria ES politikos, tik visų valstybių narių atstovai. Jei balsuojame EP rinkimuose – renkamės, nuo ko priklausys mūsų europiečių kasdienis gyvenimas ir ateitis. Jei neskirsime tam dėmesio, tai padarys kas nors kitas ir už mus nuspręs, kas atstovaus mums vienintelėje tiesiogiai renkamoje Europos asamblėjoje ir ateinančius penkerius metus kurs Europos ateitį. O jei nebalsuosime – vėliau nesiskųskime ir nekritikuokime.
Mūsų kalbinta Edita Rudzianskaitė - puikus pavyzdys, įrodantis, kad keisti savo gyvenimą niekada ne per vėlu. Visos durys atviros, tik reikia nebijoti jas praverti.
Rekomenduojami video:
Prodáváme nejrůznější druhy léků. V nabídce mám Hypnogen, Stilnox, Zolpidem a další. E-mail: medspha...
Ruošiamasi tradicinei Jurbarko krašto šventei