Dvi Loretos Ševelienės mylimos šeimos (papildyta)

Loreta Ševelienė – Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos direktorė ir muzikos mokytoja. Jos vyras Artūras – Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorius. Loreta – pelėda, mieliau darbus ir kūrybines idėjas nustumianti į nakties pusę, Artūras – vyturys, nemėgstantis ilgai naktinėti. Ji – mėgstanti viešumą ir draugų susibūrimus, jis – besirenkantis ramų buvimą namuose. Moteris, gimusi vandens stichijoje  skorpiono ženkle , vyras – ugninio avino ženkle. Menininkė ir gaisrininkas – ar gali tokie skirtingi žmonės puikiai sugyventi net 31-erius metus? Pasirodo, taip. Loreta ir Artūras Ševeliai – skirtingos asmenybės, išmokusios svarbiausią bendro gyvenimo pamoką – reikia pasitikėti vienas kitu, netrukdyti sutuoktinio pomėgiams ir nesikabinėti, jei pasaulį matai kitaip.

Smalininkuose prabėgusi jaunystė

Loreta, gimusi Tauragėje, visą savo vaikystę ir jaunystę praleido Smalininkuose. Šį miestelį ji vadina tikraisiais savo namais, gimtine. Pasakoja, kad pirmasis jų šeimos būstas buvo senajame geležinkelio stoties pastate. „Tą vietą, kaip visiems sakau, prisimenu kvapais. Iš ten atsimenu labai skanų žolės kvapą, sklidusį nuo geležinkelio stoties rytinėje pusėje – nieko panašaus daugiau gyvenime neužuodžiau“, – pasakoja Loreta. Tada ji buvo dar visai mažytė. Į tuometinio žemės ūkio technikumo butą Bronislavos ir Alfonso Liaugaudų šeima įsikėlė, kai jai buvo kokie 6-eri metai. Visa vaikystė ir jaunystė ten ir prabėgo. Mama  Bronislava technikume chemijos dėstytoja pradėjo dirbti nuo 1965 metų. Be šio darbo ji buvo paskirta vadovauti mokyklos saviveiklininkams ir pati šoko, vaidino, grojo, buvoaktyvi bendruomenės narė. Kaip pasakoja Loreta, meilę muzikai ji, greičiausiai, paveldėjo iš abiejų tėvų, nes tėtis taip pat buvo menininkas, Jurbarke vadovavo ne vienam meno kolektyvui, grojo įvairiais muzikos instrumentais, buvo naujai pastatyto kultūros centro direktorius.

Kelias į muziką

Baigusi 8 klases Smalininkų vidurinėje ir septynerius metus lankiusi ir baigusi fortepijono klasę Jurbarko muzikos mokykloje, tėvų paraginta Loreta išvyko mokytis muzikos į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar konservatorija, aut.). Pasirinkta specialybė – chorinis dirigavimas. „Galvojau, kad niekada nevažiuosiu iš namų. Nenorėjau. Man buvo tik 14 metų. Nuvažiavau viena, tvirtai įsitikinusi, kad neįstosiu ir grįšiu namo. Konkursas tuomet buvo labai didelis, ne taip kaip dabar. Bet įstojau ir sėkmingai baigiau. Matyt, buvau pakankamai drąsi. Tik ką baigusi mokslus pradėjau dirbti. Paskyrimą gavau į Šakių muzikos mokyklą. Man labai pasisekė, nes muzikos mokykloje įsidarbinti buvo sunku, o darbovietė buvo netoli gimtųjų namų“, – prisimena Loreta. Po trejų metų gavo darbą Jurbarko muzikos mokykloje, dar šiek tiek dirbo ir Smalininkų technikume meno vadove. Taigi šios muzikos mokytojos darbo stažas – jau 36 metai. Jurbarke moteris daugiausia turėjo pianino ir solfedžio pamokų. „Solfedis – labai mielas darbas.Mano mėgstamiausias. Labai patiko dėstyti ir man pačiai tai buvo pati lengviausia pamoka. Prisimenu, Kaune dvi paskaitos būdavo iš eilės, bet man užtekdavo vienos, greitai viską atlikdavau ir būdavau laisva.  Matyt, pašaukimas. Dirigavimą mokytis irgi labai patiko, bet su chorais dirbti nenorėčiau. Gal nelaikau savęs labai balsinga. Dainavau „Barkūno“ chore, bet kad diriguotum, reikia rodyti pavyzdį. Matyt, neturiu tam pašaukimo“, – svarsto Loreta. Ji pasakoja, kad jaunesnė sesuo Rasa irgi lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti smuiku Kęstučio Vasiliausko klasėje, tačiau  susilaužė raktikaulį ir kelis stuburo slankstelius –praleido ilgus mėnesius ligoninėje, todėl nebegalėjo mokytis. Nors dar sanatorijoje po ligoninės grojo kapeloje smuikeliu, bet kai po vieno renginio pavogė smuiką, su muzika atsisveikino.

Direktorės darbas – kūrybingas ir įdomus Loreta Ševelienė A. Sodeikos meno mokyklos direktore dirba jau 7-erius metus. Pasakoja, kad čia kaip ir su muzika – per prievartą. Tuo metu nebuvo ragavusi tokios duonos ir visai nenorėjo. „Bendradarbiai privertė, sakiau, kad tikrai neisiu. Verkiančią Vincas Bakšys nuvežė į skelbtą konkursą. Ten reikėjo motyvuoti, kodėl noriu dirbti, o aš tokia pasimetusi, nė žodžio ištarti negaliu. Tačiau šis darbas man patinka, nes veikla labai įvairi ir įdomi. Net nesitikėjau, kad galima padaryti tokį posūkį gyvenime ir darbe. Čia dirbdama daug ką galiu suorganizuoti, sugalvoti, sukurti. Ir ūkinė veikla patinka, tik smukdo biurokratiniai reikalai, o jų vis daugėja. Va nuo šito jau pavargau. Tai juodoji darbo pusė, suprantu, kad reikia. Bet pirmiausia reikia matyti žmogų, o ne popierius“, – svarsto moteris. Jai labai smagus ir  darbas su vaikais. Pasakoja, kad kai užėmė naujas pareigas, reikėjo kai kurių klasių, kurioms dėstė solfedį, atsisakyti. Buvo labai sunku atiduoti vaikus, nes jai blogų vaikų nėra. Juos, net ir pritinginčius, direktorė labai supranta. Net burtų keliu bandė spręsti, kurias klases palikti. Sugalvojo ir pliusų bei minusų sistemą. Prašė vaikų ant popieriaus lapo užrašyti pliusą arbą minusą pagal tai, kaip jie jaučiasi pamokose. Daugiausia, žinoma, buvo pliusų. Tik vienoje klasėje buvo visi pliusai ir vienas riebus minusas – net su šauktuku. Loreta prisimena,kad tai ją labai prajuokino, net ketino tą lapelį įsirėminti. „Galvoju, ką reikėjo per vieną mėnesį padaryti, nes tik tiek laiko buvo prabėgę nuo mokslo metų pradžios,  kad štai toks minusas. Na, visiems mielas nebūsi niekada. Bet buvo be galo skaudu, kad vaikai atsidūrė jau ne pas mane. Kai turėjau baigiančiųjų grupę, patys pasiprašė, kad nepalikčiau. Tarp mokinių, buvusių ir esamų, yra draugų, kurie bet kuriuo metu gali paskambinti. Mokytojos darbu esu labai patenkinta, nes tai – mano pašaukimas“, – džiaugiasi L. Ševelienė.

Apie Loretą direktorę gali daug gero pasakyti ne vienas meno mokyklos mokytojas. Štai chorvedės Danutės Lapienės teigimu, direktorė – išmoninga, kupina idėjų, tikras jų generatorius. Ji įtraukia į darbą visą kolektyvą. „Loreta – iš prigimties vadovė. Ne kiekvienas turi tokių  savybių. Mūsų kolektyvas nedidelis,bet labai darnus.  Ir mokinių nėra daug, palyginus su didelėmis mokyklomis,  todėl pasiekti gerų rezultatų sunkiau, mokytojai turi įdėti maksimumą  darbo. Direktorė juos sutelkia, bet spaudimo, lipimo ant galvos ir kvėpavimo į nugarą nėra. Pasitaria, išklauso, jei žmogus nesugeba ar negali ko atlikti, niekada neverčia. Nepriekaištauja. Labai gera ir kūrybinga mūsų vadė“, –  džiaugiasi D. Lapienė.  

Pažintis autobuse pavirto darnia santuoka

Artūras Ševelys Jurbarko priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje jau daugiau nei dvidešimt metų dirba inspektoriumi. Jis kilęs iš Vilkijos. Baigęs ten vidurinę mokyklą, atvyko tęsti mokslų į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Ši mokymo įstaiga tuo metu buvo labai populiari ir mokslo lygis čia buvo tikrai aukštas. „Studentų nuolat būdavo tūkstantis ar daugiau, moksleivių srautas milžiniškas – viduriniokai (baigę vidurinę), įstoję po aštuonių klasių, neakivaizdininkai ir kt. Aš važiavau autobusu iš Šakių, iš darbo. Kažkoks vyrukas pasisveikino ir paskui visada sveikindavosi Smalininkuose. Draugėms sakydavau – jau šitas tikrai sveikinsis. Vieną vakarą iš šokių palydėjo. Sako, aš žinau, kur tu gyveni, ten, kur morkavos užuolaidos. O tokių tuo metu miestelyje nedaug buvo. Matyt, buvo mane nusižiūrėjęs“, – apie pažintį su būsimu vyru pasakoja Loreta. Kai baigė technikumą, Artūras buvo pakviestas tarnauti sovietinėje armijoje, tad Loreta dvejus metus laukė. Jam grįžus susituokė ir štai jau 31 metai kartu. Pora užaugino dvi dukteris Simoną ir Kamilę. 28-erių Simona yra baigusi Vilniaus universitete klasikinės filologijos studijas, magistrą apsigynusi iš  anglų kalbos vertėjos specializacijos. Stažavosi kaip vertėja Liuksemburge Europos Komisijoje, dabar dirba ir yra vertimo projektų vadovė Europos Parlamento komisijoje. 24-erių Kamilė šiemet Vilniaus universitete baigė medicinos studijas, nuo rudens bus rezidentė. Abi gyvena Vilniuje, pirmenybę, kaip sako mama, teikia Lietuvai ir kol kas niekur išvykti neketina. „Merginos neišlepintos. Simona baigė Naujamiesčio vidurinę (dabar pagrindinė, aut.) mokyklą, Kamilė gimnaziją. Bet abi gavo labai gerą pradžią pradinėse klasėse Naujamiesčio mokykloje pas mokytoją Liolę Kažerskienę. Ji mokė senoviškai, pasitarusi su tėvais rašė pažymius, nes tai vaikus motyvuoja. O gera pradžia – pusė darbo. Visi tėvai tam pritarė, kad vietoje saulučių vaikai gautų tikrus pažymius. Labai stiprios klasės buvo“, – džiaugiasi Loreta. 

Vyras naminis, žmona išeiginė

Daugelis pastebi, kaip pasakoja L. Ševelienė, kad renginiuose ji dažniausiai būna be vyro. „Tokia mano darbo specifika – labai daug renginių, aš turiu visur suspėti. Juokauju, kad jis naminis, o aš išeiginė. Jei Artūras išeina į renginį, jaučiasi gerai – ir šoka, ir dainuoja. Bet kol išsiruošia... Dabar jau nusistovėjo toks susitarimas, kad mane išleidžia ir niekada nepriekaištauja, o jį reikia palikti ramybėje. Abu mano jau a.a. tėvai buvo išeiginiai, o vyro mama kaip ir jis – rami. Matyt, vėlgi viską lemia prigimtis“, – juokauja moteris. Ji pasakoja, kad Artūras – irgi muzikalus, tėčio vadovaujamame orkestre grojo, mokykloje gitara skambino. Turi gražų balsą. Artūro hobis – meistrauti. „Labai nagingas, kai jau imasi, labai gerai ir smulkmeniškai padaro. Smalininkuose yra mūsų garažas, sodas ir dar vienas butas. Ten visi jo darbo įrankiai. Staliaus ir dailidės darbai – vyro mėgstamiausi. Artūras juokauja, kad išvažiuoja namo, į Smalininkus. Ten garaže įrengtose savo dirbtuvėse gali kiauras dienas triūsti. O sode kapstytis jam nėra malonu, greičiau, pareiga. Man – tai tikras džiaugsmas sukišti rankas į žemę ar kapstytis sode, tik dabar labai laiko nėra“, – apie pomėgius pasakoja moteris. Loreta laisvalaikiu rankdarbiais neužsiima, labiau patinka gamta, žemė, o svarbiausia – draugai. Jų namuose dažnai durys neužsidaro. Loreta labai myli savo draugus, jų tikrai daug turi. Jos gyvenime yra tam tikra tvarka  nusistovėjusi – nuolatinis grafikas, su kuria drauge ar kaimyne susitikti ir pabendrauti. Sako, ilgai negalėtų būti viena, tad tarp jos draugų –  ir jurbarkiečiai, ir giminaičiai, ir sesė, su kuria susiskambina vos ne kiekvieną dieną.

Šeimos tradicijos, kaip pasakoja moteris, labiausiai buvo susijusios su mama. Jau 2 metai kaip ji mirusi. „Net kai po insulto mama gulėjo ligoninėje, ir tai per Kūčias susirinkom visi – mano ir sesės šeimos – prie jos lovos ir valgėm šventinę vakarienę. Dabar man reikėtų perimti šventines tradicijas, bet reikia laiko, kad viskas susidėliotų. Anksčiau ir Kalėdos, ir Velykos, ir gimtadieniai – pas mamą. Teks sukurti kažkokį naują abiejų su sese šeimų švenčių modelį. Dukros irgi buvo močiutės įtakoje – visi jų gimtadieniai su žvakėmis, piešiniais, kitais atributais, spektakliai visuomet paruošti. Kūrybinga šeimyna, ypač močiutė“, – pasakoja Loreta. Simona yra baigusi meno mokykloje smuiko klasę, prisimena, kad net verkdavo, jog labai nori groti. Kamilė lankė šokius pas Jolantą Telišauskienę.

Loreta pasakoja, kad šeima kartu keliaudavo dažniausiai į pajūrį, į Vokietiją pas Artūro draugą. Dabar, kai mergaitės jau didelės, jos savarankiškai atostogauja. „Skirtingi žmonės irgi gali sugyventi. Nesipykti niekada irgi yra nenormalu. Kol šūkaujam, dar viskas gerai. Šeimyninės laimės receptas – susidėlioja kiekvienas savo namų modeliukus – arba išeina, arba ne. Matyt, nėra didelių skirtumų tarp mūsų. Nei trečių asmenų, nei alkoholio problemų šeimoje nėra, viskas su saiku ir savo vietoje. Vienas kitam duodam laisvę, o pagrindinis dalykas yra pasitikėjimas vienas kitu“, – teigia abu Ševeliai.

Su kapela „Mituva“ ir su meno mokyklos kolektyvais gal 15 kartų visa Vakarų Europa Loretos apvažiuota. Moteriai tai labai patinka. Ir draugų pilna užsienyje. Užsieniečiai, pasak jos, labai šilti, lengva susidraugauti. O ypač, kai esi toks komunikabilus kaip L. Ševelienė. Draugai sako, kad ji ir Šiaurės ašigalyje draugų susirastų. Ir labai džiaugiasi dėl to, nes jai pačiai labai patinka bendrauti. Savaime taip ir išeina. Vokiškai kalbėti, pačios teigimu, labai gerai nemoka, bet nebijo suklysti, drįsta, tad lengvai susišneka.

Mylimas kolektyvas – tarsi antra šeima

„Mūsų kolektyvo specifika tokia – mes 100 procentų kaip šeima. Vienas kitą žinom kaip nuluptus, su dauguma pažįstami daugybę metų. Su visais išsikalbam. Visas kolektyvas – tiek mokytojai, tiek ir ūkio dalies darbuotojai – kaip kumštis.  Jei ne kolektyvas, nenorėčiau net į darbą  eiti. Nemanau, kad esu griežta vadovė. Žmonės turi ir taip suprasti, juk iš veido matosi, ar viskas gerai, ar viskas padaryta. Nebūtina rėkti. Kiekvienas turi savo trūkumų, bet žinai, kad padės, nepaves. Girčiau ir girčiau. Mano nuomone, kai giri, geriau išeina padaryti savo darbą, nei bari. Stengiuosi taip ir daryti – už kiek darbą atlygis – padėka. Vieno seminaro metu psichologė pasakojo, kad žmones reikia girti. Dabar matau, kad jau laukia to pagyrimo. Per daug  gerų žodžių nebūna. Nėra nė vieno žmogaus, kuriam tai nepatiktų. Ypač, jei tas pagyrimas nuoširdus  – to reikia ir vaikams, ir suaugusiems. Man pačiai pagyrų nereikia, bet vis tik smagu, kai netiesiogiai pagiria, palaiko. Mokytojai turi jausti, kad eina į darbą kaip į šventę, o ne į katorgą. Jei turėčiau kaip žandaras būti, tikrai nedirbčiau“, – apie savo antrąją mylimą šeimą pasakoja L. Ševelienė. Ir tai ne vien žodžiai – mokytojų kambaryje yra įrengta padėkų lenta. Joje padėkos mokytojams ir ūkio dalies darbuotojams už kiekvieną didesnį ar mažesnį darbą: suorganizuotus renginius, koncertus, papuoštą  salę, sutvarkytą aplinką... O šalia direktorės kabineto – atskira padėkų lenta mokiniams – puikuojasi vardas, pavardė ir už ką dėkojama.

Artėja Rugsėjo pirmoji – Loreta Ševelienė jai ruošiasi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Jos laukia, kaip pati sako, mėgstamas darbas, mylimas mokytojų ir vaikų kolektyvas. Ta proga ji visiems  linki, kad šie mokslo metai nebūtų blogesni: „Tikiu, kad taip ir bus, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jei mes pakankamai laiko skirsim  vieni kitiems, būsime draugiški, imlūs, aktyvūs – viskas nušvis ryškesnėmis spalvomis.”  

Artimųjų prisiminimai apie Loretos Ševelienės mamą Bronislavą Liaugaudienę (1929 11 07 - 2013 01 16)

Žmogus – legenda, širdis – vulkanas, kupina meilės ir gerumo visiems, buvusiems šalia. Bronelė – taip ją kviesdavo visi – gerbiama ir mylima bičiulių, draugų, kolegų, kaimynų, pažįstamų. Nuoširdus žmogus šildančiu žvilgsniu.

Bronislava Barčaitė-Liaugaudienė gimė Eržvilko valsčiaus Bacių kaime. Tėvai, įžvelgę savo vaikų muzikalumą, nupirko pianiną, vienintelį anuomet visame kaime, kuriuo broliukas ir sesutė patys išmoko groti ir skambindavo keturiomis rankomis. Muzika, daina, šokis – amžini Bronelės gyvenimo palydovai.

Baigusi Eržvilko gimnaziją ji mokėsi Klaipėdoje, Vilniuje. Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume pradėjo dirbti 1965 m. chemijos dėstytoja. Teko naujakurės dalia, nes mokykla tik kūrėsi dabartiniame pastate. Tai pirmoji dėstytoja, padėjusi pagrindus chemijos kabinetui ir laboratorijai, kuriai anuomet buvo suteikta „Pavyzdinės laboratorijos“ kategorija.

Didžiai gerbiama mokytoja, kurią mokiniai be galo mylėjo už linksmą būdą, neišsenkantį jumoro jausmą, netradicines, originalias, įspūdingas pamokas. Mokytoja dirbo beatodairiai, neskaičiuodama atlygio ir nesiekdama garbės. ... Tuometiniame Smalininkų technikume Bronelė buvo mokinių ir mokytojų saviveiklos įkvėpėja, meno kolektyvų steigėja, puoselėtoja, sukūrusi dramos kolektyvą, agitbrigadą, šokių ratelį, dainų ir etnografinį ansamblius. Koncertai, konkursai, apžiūros ir begalės apdovanojimų suteikti už meno saviveiklos puoselėjimą.

Daugelis prisimena „Lietuvos“ dainų ir šokio ansamblio vadovo žodžius apie apie organizatorės Bronelės svetingumą: „Galėtumėte sutikti ir Anglijos karalienę.“  Bronelė nebuvo rami pensininkė – išėjusi iš mokyklos organizavo Balcių kaimo susitikimus. Padėkos už kaimo tradicijų puoselėjimą – didelių darbų garbingi įvertinimai.

30 metų dirbo Smalininkuose – chemijai mokyti buvo įrengusi net  7 kabinetus: laboratoriją, amfiteatrinę auditoriją, chemijos muziejų ir kt.  Ji ir „Versmės“ choro dalyvė, gegužinių Nemuno lankoje, Užgavėnių organizatorė, savo Barčų giminės istorijos knygelės sudarytoja...