Dr. Izidorius Tamošaitis – kunigas ir filosofas iš Antkalniškių kaimo (nuotraukos)

Žmogaus atmintis trumpa. Vis besikeičiančiame faktų, samprotavimų ir informacijos sraute bemaž akimirksniu paskęsta, atrodo, visai neseniai pergyventi įvykiai, sutikti žmonės. Tuo labiau nenuostabu, kad visiškai pamirštame tuos, kurie gyveno anksčiau – prieš trisdešimt, penkiasdešimt, šimtą metų, nors ir kokie jie savo amžininkams būtų atrodę svarbūs ir įsimintini. Viena iš tokių istorijos verpetuose beveik pradingusių asmenybių – mūsų kraštietis kunigas, filosofas, žurnalistas, visuomenininkas Izidorius Tamošaitis, kurio 135-ąsias gimimo metines minime šiemet.

Izidorius Tamošaitis gimė 1889 m. rugpjūčio 24 d. Antkalniškių k. netoli Skirsnemunės. Baigęs Skirsnemunės pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Raseiniuose. 1912 metais jis baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune (į kunigus įšventintas 1914-aisiais). Mokslus tęsė Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurią baigęs 1916 metais išvyko į Šveicariją, Fribūro universitetą studijuoti filosofijos. Šveicarijoje I. Tamošaitis, beje, mokėsi kartu su Stasiu Šalkauskiu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Ignu Česaičiu ir kitais.1920-aisiais jis apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Vladimiro Solovjovo kriteriologiją (pažinimo teoriją).

Filosofas

1920 metais grįžęs į Lietuvą I. Tamošaitis pakviečiamas į savo Alma Mater, Žemaičių kunigų seminariją Kaune, dėstyti filosofiją. 1922 metais jis tampa ir Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros docentu, o nuo 1930 m. – profesoriumi. Universitete jis dėstė filosofijos įvado, bendrosios psichologijos kursus, vėliau dar logiką, etiką, metafiziką, religijos filosofiją, parengė spec. kursus apie Maxo Schelerio sociologiją ir etiką, Tomo Akviniečio sociologiją. Vadovavo Bendrosios ir eksperimentinės psichologijos, vėliau – Filosofijos sistemos katedroms. 1927–1929 m. buvo Lietuvos universiteto sekretorius.

Žurnalistas ir publicistas

Prof. I. Tamošaitis aktyviai dalyvavo Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime, buvo veiklus spaudos darbuotojas. Savo straipsnius skelbė žurnaluose „Logos“, „Humanitarinių mokslų fakulteto darbai“, „Židinys“. 1929–1938 m. redagavo žurnalą „Vairas“, kuris kartu su „Židiniu“ ir „Kultūra“ buvo vienas didžiausių to laikotarpio Lietuvos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą atspindinčių leidinių. 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas pradėjo leisti prof. I. Tamošaičio redaguojamą žurnalą „Eranus“, kuriame buvo skelbiami universiteto dėstytojų moksliniai straipsniai. Iki 1938-ųjų išleisti keturi šio leidinio tomai.

1934–1939 m. Izidorius Tamošaitis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Sąjunga leido leidinį „Žurnalistų sąjungos metraštis“, kurio išėjo trys numeriai. Jame savo straipsnius skelbė ir I. Tamošaitis. 

Atskirų knygų I. Tamošaitis neišleido, išskyrus studentų mokymosi reikalams išspausdintus logikos, filosofijos įvado, psichologijos paskaitų kursus, bet įvairiuose leidiniuose paskelbė gausybę studijų ir straipsnių: apie filosofiją apskritai, jos metodą, idėjas („Religijos filosofija“, 1930); apie vertybių filosofiją („Vertybių filosofija“, „Žmogus ir vertybių pasaulis“, 1933); apie žymias asmenybes (Platoną, Goethę, Hegelį,  Jakštą, Maironį, Vaižgantą, Masaryką, Schelerį ir kt.); apie politinės bei socialinės filosofijos klausimus (tautą, vyraujančias ideologijas: „Tautininkų ideologijos gairės“, „Komunizmas ir krikščionybė“, 1937); asmens ir visuomeninio veikimo bei ugdymo kelius („Mūsų gyvenamasai laikas ir auklėjimo uždaviniai“, 1931–1933). Tik palyginti neseniai, 2010 m., Lietuvos kultūros tyrimų institutas išleido I. Tamošaičio „Rinktinius filosofinius raštus“ (sudarytoja Gražina Pranckietytė), kuriuose paskelbti reikšmingiausi mąstytojo straipsniai.

Visuomenininkas

I. Tamošaitis nuo pat jaunystės buvo aktyvus visuomenininkas ir veiklus organizatorius. Jau Peterburge jis vadovavo vietinei lietuvių studentų draugijai, buvo Fribūre veikusios „Lithuania“ draugijos pirmininkas. Laikomas vienu iš ateitininkų sąjūdžio pradininkų bei vienu iš artimiausių pagrindinio  šio judėjimo ideologo Prano Dovydaičio bendradarbių. Lietuvoje vadovavo Šv. Vincento draugijai, Žurnalistų sąjungai (nuo 1937 m.). Kartu su kitais įsteigė Lietuvių kalbos draugiją (1925), Lietuvių mokytojų tautininkų sąjungą (1927), Socialinių ir politinių mokslų institutą (1930) ir kitas organizacijas. Dalyvavo tarptautiniuose filosofų kongresuose Prahoje (1934 m.; ten buvo išrinktas Tarptautinio filosofų komiteto nariu) ir Paryžiuje (1937). 1924 m. dalyvavo Imanuelio Kanto gimimo 200 m. sukakties minėjime Karaliaučiaus universitete (kur vyko kartu su universiteto docentu Antanu Smetona, dėsčiusiu etiką ir senovės filosofiją).

1940 m. birželio 15-ąją Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai I. Tamošaitis grįžo į tėviškę, Antkalniškius, kur parsivežė ir savo didžiulę biblioteką. Tačiau aktyviam nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjui nuo „naujosios tvarkos“ sergėtojų akių pasislėpti nepavyko – po metų, 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo didieji Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą ir vienas iš pirmųjų į Krasnojarsko kraštą buvo išvežtas prof. I. Tamošaitis.

Plačiau apie šį išskirtinį mūsų krašto sūnų, dramatišką jo paties ir jo sukauptos, vienos didžiausių Lietuvoje, bibliotekos likimą skaitykite rugsėjo 6 d. laikrašyje „Mūsų laikas“.