Donaldas Masionis 1952 02 21 – 2014 08 30

Rugpjūčio 30-osios lietumi prapliupusį vakarą sustojo plakusi gydytojo Donaldo Masionio širdis.

Likimas atsisveikinimui pasirinko visad ilgesiu dvelkiantį rudenį, kai pati gamta tarsi primena pradžią ir liudija pabaigą.

Pradžia buvo toli nuo Lietuvos. Donaldas Masionis gimė 1952-ųjų vasario 21 d. Krasnojarsko krašte, Kazačinsko rajono Zacharovkos kaime. Tėvų tremties vieta tėvyne niekad netapo, šeima grįžo į gimtinę, o baigęs Kauno medicinos institutą, šiandieninį Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, 1979 m. apylinkės terapeutas D. Masionis atvažiavo į Jurbarką. Šis kraštas čia Jį sustabdė visam gyvenimui, čia kūrė žemiškąją buitį, augino dukras ir čia neatlaikiusi širdis surado Amžinosios ramybės namus – šiandien Kalnėnų kapinėse atsisveikiname su gydytoju, kolega, draugu.

Netektis sukrėtė ne tik Jurbarko medikų bendruomenę. Liūdna žinia skaudžiai beldėsi į daugelio namus. Daktaras D. Masionis gyveno veržlų, kupiną optimizmo, energingo ir bendruomeniško žmogaus gyvenimą, todėl nenuostabu, kad toks platus Jo bičiulių ratas ir kompetencija, nuoširdumu pelnyta pacientų pagarba. Prie kabineto lūkuriuojanti eilutė tik patvirtino, kiek daug žmonių pasitikėjo gydytoju, vertino Jo profesionalią nuomonę ir pagalbą.

Jurbarko poliklinikoje, dabartiniame Jurbarko pirminės sveikatos priežiūros centre, gydytojas D. Masionis dirbo 35-erius metus. Šį pirmadienį atvėrus poliklinikos duris ir į buvusius kolegas, ir į pacientus daktaro D. Masionio akys žvelgė iš gedulo juostele perrištos nuotraukos, o tyliai plevenanti žvakės liepsnelė palydėjo Amžinybės keliu nutolstančius žingsnius. Suvokimas, kad netekome bendradarbio, o pacientai savo gydytojo – skaudus ir sunkus.

Dešimtims, šimtams, o per ilgus darbo metus ir tūkstančiams žmonių Jis ištiesė pagalbos ranką, stengėsi padėti įveikti ligas ir išsaugoti sveikatą. Deja, į savo širdį Jis neįsiklausė.

Lemtingas 62 gyvenimo ruduo įrašė paskutę būties datą. Pradžia ir pabaiga... Atsisveikiname prie smėlio kauburėlio pasilikdami prisiminimą ir medžio šakose vis ošiantį, neatsakytą klausimą –

Kur Tu būsi, kai saulė tekės ir leisis?

Ar matysi, išgirsi, ar pajausi,Kaip vėjas raudomis gaudžia ir ilgesį glėby sūpuoja...

Sudie.Bendradarbiai