Danutė Samienė: mano kabinete buvo Sąjūdžio būstinė

Kovo 11-ąją visa Lietuva iškilmingai minėjo Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Šią iškilmingą datą visi stengėsi pažymėti įspūdingai. Prisiminimais apie Nepriklausomybės kūrimo pradžią šventės išvakarėse sutiko pasidalinti aktyviai už laisvą  Lietuvą kovoję žmonės –  Jurbarko Sąjūdžio veikėja, Konstantino Glinskio teatro vadovė Danutė Samienė ir Laima Andrikienė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja, signatarė, 2004–2014 m. Europos Parlamento narė, socialinių mokslų daktarė, pirma jurbarkiečių išrinkta į LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamąjį Seimą. 

Danutė Samienė į Sąjūdžio gretas Jurbarke atėjo nuo pirmųjų jo kūrimosi dienų. Jos darbo kabinete kultūros centre vyko ir Sąjūdžio susirinkimai. Tas laikotarpis, Danutės teigimu, buvo vienas įsimintiniausių ir įdomiausių gyvenime.

– Kada Jūs atėjote į Sąjūdį ir kodėl? Ar nebuvo baisu, kai Sąjūdžio susirinkimuose nuolat sėdėdavo KP stebėtojai?

– Įsijungiau nuo pat pradžių. Pirmą kartą susirinkome šiauriniame flygelyje. Nebepamenu, kas pakvietė gal, Alvydas Stalgys? Nes tik jį tuomet pažinojau. Sėdėjau prie O. Makūnienės. Aš jau buvau atvykus į Jurbarką ir stebima. Mes, studentai Klaipėdos fakultetuose, „apsišvietėm“ atidarydami Agluonėnų klojimo teatrą, V. Kudirkos himną užgiedojom.  Atvykus į Jurbarką, nereikėjo skaityti eilių per Gegužės 1-osios paradus, nes manim jau nepasitikėjo. Bijot nebijojau. Man tos idėjos buvo gražios, daug pasakodavo mama, dainuodavo senas dainas. Nors mano šeima ištremta nebuvo, didelę įtaką padarė uošvis ir  kurso vadovas P. Bielskis – abu politiniai kaliniai. Baimė yra susijusi su tolerancija blogiui. Aš tiesiog vertinau tautiškumą. Mano pirmas darbas Jurbarke buvo spektaklis „Kelionė į Tilžę“. Tai irgi lietuvininkų kova su vokiečiais.

Man patinka tauta, turinti savigarbą. Anuomet, kai sąjūdžio iniciatoriai rinkdavosi flygelyje, mus išbarė, vienas partietis išvadino atmatomis. Paskui jis atsiprašė. Viešai. Kitą kartą mes rinkomės pas dailininkę J. Baranauskienę, tačiau mums susirinkus, kažkas atsitiko – ji atsiprašė mūsų ir paprašė išeiti. Mes nuėjome į kultūros centrą, į mano kabinetą. Kad ten renkamės, aš su niekuo nederinau. Bent centro vadovybė man nieko nesakė. Tada ir kultūros skyrius buvo tame pastate. Vedėja buvo L. Frejienė. Dėl to, kad mano kabinete įsikūrė Sąjūdžio būstinė, pastabų negavau. Direktorė A. Baublienė irgi sąjunginiškai tylėjo. Paskui sužinojau, kad ji – tremtinė. Po kurio laiko vedėja liepė padalinti kabinetą į dvi dalis, kad aš su savo teatru ir sąjūdiečiais netrukdyčiau rež. A. Pauliukaičiui.

– Kokie pirmieji Sąjūdžio renginiai tuo metu, prieš 25-erius metus, vyko Jurbarke?

– Geriausiai prisimenu steigiamąjį Sąjūdžio susirinkimą, nufilmuotą turiu. Skaičiau eiles atidaryme. Vėliau į Vilnių nevažiavau, nes mano vaikai buvo maži, mintyse užleidau šią kelionę vyrams, nes maniau, kad tautos vėliavą turi nešti jie. Prismenu vakarus Vadžgiryje. Juos organizavo klebonas A. Bulota. Ten irgi skaičiau eiles, dainavom. Paskui žiūrėjom filmus apie rusų disidentus. Renginiai vyko ir Šimkaičiuose, Girdžiuose. Atvažiuodavo N. Oželytė, S. Šaltenis, A. Medalinskas ir kt. Aš prisimenu kūrybinius susitikimus. Kartą A. Medalinską iš S. Makūno buto vežė į Kauną J. Bučinskas ir aš su sūnumi kartu važiavau, jam buvo apie 5 metus. Nepamenu, kas tada vyko Vilniuje, gal aš norėjau sūnui parodyti trispalvę ant Gedimino pilies... Tada susipažinau su J. Bučinsku. Jis labai greitai važiavo, nes iš Kauno į traukinį į Vilinių reikėjo suspėti. O mano vaikas Kaune nesišsikrapštė taip greitai, tai stotyje nespėjom. A. Medalinskas, būdamas kultūringas vyras, nenubėgo vienas į traukinį, o laukė manęs – moters su vaiku, ir… pavėlavom. Tad J. Bučinskas vežė mus į autobusų stotį. Važiuojant autobusu mano vaikas pradėjo dainuoti visokias dainas „Pabudome ir kelkimės“, „Komunistai gerai žino“ ir t.t. (kokias močiutė buvo išmokiusi), mačiau, kad viengungiui A. Medalinskui nesmagu. O maniškis niekaip neužtyla, kuo labiau prašau tylos, tuo jis energingiau dainuoja. Jis buvo įpratęs dainuoti, nes kai važiuodavom į Aukštaitiją pas močiutę, abu su sese labai pešdavosi. Tada pasiūlydavau jiems padainuoti, o miestelių autobuso žmonės labai palaikydavo mažuosius patriotus. Sūnus manė, kad ir čia smagu dainuoti, nors buvo jau gana vėlu ir tamsu. A. Medalinskas atsisveikinęs išlipo Vilniuje, Savanorių pr.

– Kas buvo tie pirmieji Sąjūdžio pionieriai Jurbarke? Išvardinkite keletą ryškiausių asmenybių.

– O. ir S. Makūnai – jie buvo lyderiai. Z. Savickienė, N. Paulaitienė-Kiudienė, A. Andriušis, S. Danielius, a.a. J. Kucinas (buvo „greitosios“ vairuotojas), V. Kaučikas, R. Pažereckas, A. Stalgys, A. Danisevičiūtė, L. Benys…

– Kokie didžiausi nesutarimai vyko viduje, kokius kampus labiausiai reikėjo gludinti?

– Daug žmonių ėjo vedami emocijos, o politinę kompetenciją turėjo tik keletas. Buvo periodas, kai labiausiai trukdė kai kurių žmonių asmeninės problemos. Buvo situacijų, kuomet kai kurie pradėjo dėl asmeninio patogumo išdavinėti arba prisitaikyti. Mano kabinete buvo Sąjūdžio būstinė. Kai kas pradėjo domėtis mano veikla, atsirado komentuojančių, man tai nepatiko. Buvo perspėjimų: „Dėl tokių kaip tu, milicijos kameras remontavo“. Tada atrodė juokinga. Sausio 13-ąją susimąsčiau, kad gal ateis išsivežti. Buvau viena su 3 vaikais. Trečioji gimė sausio 4 d.  Žmonės norėjo labai greitai ir aštriai išsiaiškinti buvusį blogį, suvesti sąskaitas. Bet buvo ir protingų žmonių, kurie patarė. Aš dirbau daugiau su kultūrinėmis programomis – Baltijos kelio organizavimas, dalyvavimas akcijose, Nepriklausomybės šventės ir kt.

– Kovo 11-osios reikšmė Lietuvai – išskirtinė. Kaip, Jūsų nuomone, mes ją minime, ar pakankamai jaunimas įvertina šventės reikšmę?

– Manau, su jaunimu viskas gerai. Bent jau mano pažįstamas jaunimas yra puikus – patriotiškas, kūrybingas. Svarbiausia, kad jie gerbia vyresniųjų nuomonę ir dažnai patys daro įtaką atsargesniems, bet vyresniems savo broliams. Ypač išsilavinęs jaunimas šaunus, o dėl kelių bailiukų pavasaris ateis….

– Daug politinių veikėjų, atėję į valdžią, pakeičia savo ideologines, politines ir kt. nuostatas. Ko mums trūksta? Tai lemia tautos charakteris ar 50 metų trukusi okupacija?

– Žinoma, pirmiausia turi ateiti nauja karta. Aš kai kada galvoju, ar kada nors kai kuriems bus gana? Labiausiai nemėgstu nesąžiningų ir melagių. O politikų yra įvairių. Tikrai nesakau, kad visi egoistai ar panašiai. Dėl nesąžiningumo turėtų aktyviau veikti teisinės institucijos. O 50 metų okupacijos turi didelę negatyvią patirtį. Vogti juk buvo galima, „kombinuoti“,  karjerą daryti per protekcijas taip pat. Gal dar ne vienos kartos reikės, kad pasikeistų žmonių mąstymas? Žmogaus moralė ir sąžiningumas turėtų būti aukščiau visko. 

– Kokie įdomiausi, keisčiausi, spalvingiausi įvykiai lydėjo prieš tuos 25-erius metus?

– Didelis bendrumo jausmas buvo nuostabus. Jautėme, kad darome kažką neįtikėtino. Vilnius labai gerbė rajono iniciatorius. Buvo tokia piliečių chartija, tikrai labai maloni ir kūrybiškai bendraujanti institucija. 1989 m. Vasario 16-osios minėjimas Jurbarke. Režisavau, darydavom po 3 repeticijas. Dalyvavo D. Lapienės vyrų choras. Jau himną dainavom. Aš juos stabdžiau, prašiau dainuoti iš naujo, nes buvo tokia mizanscena, kai mergaitė nusimeta „vatinką“ ir lieka su balta suknele, ilgais geltonais plaukais, o choras dainuoja. Vienas choristas pradėjo ant manęs isteriškai šaukti: „Mes tau ne marionetės“, bet visi kiti tylėjo, jaučiau palaikymą. Tas vyras (rėkęs choristas) buvo rusiška pavarde, man atrodo, jis išėjo ir nebedainavo. Renginio metu, kai mergaitė išėjo su „vatinka“, visi pradėjo šnibždėti: „Nusirek, kaip či eini“. Paskui, kai dainos metu ji numetė tą drabužį ir liko nuostabiai graži  – kaip Lietuva (vaidino Andžela Paulauskaitė) – visi suprato, ką norėjau pasakyti. Ir spektaklių metu buvo panašių scenų, kai artistai arba žiūrovai sumaišydavo realybę su vaidyba. Kartą renginio metu pradėjau skaityti rusiškai. Sėdi priekyje tremtiniai, galvojau, pradės replikuoti, bet skaičiau A. Achmatovos eilėraštį sūnui, kuris buvo suimtas čekistų. Ir auditorija tylėjo, klausė, pasirodo, suprato, ką noriu pasakyti. Labai džiaugiausi.  

Manau, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis – viskas bus gerai. Tik išsaugokim galimybę savo Lietuvoje patys tvarkytis ir susitvarkysim – anksčiau ar vėliau, pamažu. Ukrainai šiandien sunkiau, o mes laimingi, nes tai posovietinėje Europoje padarėme pirmi, prieš 25-erius metus.