Dalios Liutkevičienės aukso medaliai – jos vaikai

Motinos dienos išvakarėse svečiavomės Žindaičiuose, kuriuos galima vadinti tikra kovotojų kalve. Kaip kitaip, jei čia gimė ir užaugo Lietuvos kovinio sporto žvaigždė, pelniusi ir tarptautinį pripažinimą – daugkartinė Lietuvos ir Baltijos šalių MMA bei graplingo čempionė, dukart Europos MMA vicečempionė, praėjusiais metais iškovojusi ir pasaulio pankrationo (bokso ir imtynių mišinys) čempionės vardą, Lijana Lipinskaitė.

Tik prieš šešetą metų treniruotis Jurbarko sporto klube „Pantera“ pradėjusi ir įspūdingų rezultatų pasiekusi Lijana šiuo metu gyvena Kaune ir dirba... ugniagese gelbėtoja. Šis darbas, pasak mamos, jai labai patinka ir puikiai sekasi. Buvo labai smalsu ne tik susitikti su Lijana (tą dar padarysime), bet ir pamatyti bei pakalbinti jos mamą Dalią Liutkevičienę, užauginusią tokią šaunią kovotoją, tad įsiprašėme į svečius. Paaiškėjo, kad atsitiktinai susitikimui pasirinkome ypatingą dieną – balandžio 29-ąją Dalia šventė savo gimtadienį.

Kovotoja mama

Apie Lijanos mamą Dalią, vykdamos į Žindaičius, žinojome nedaug. Kad ji gyvena Vilties gatvėje (paaiškėjo, kad šis pavadinimas jai pačiai labai prasmingas), kad yra ūkininkė, kad draugiška, nuoširdi ir darbšti moteris, užauginusi dvi dukras ir sūnų. Taip apie ją atsiliepė Žindaičių bendruomenės nariai.

Pasikalbėjusios supratome dar daugiau: ši moteris – kovotoja, kuriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų, bet ji savo naštą nešė oriai, išdidžiai, niekam nesiskųsdama. Sutuoktiniui labiau rūpėjo alkoholis nei šeima, tad viskas gulė ant Dalios pečių: trys vaikai, 20 ha žemės, karvės, kiaulės, paukščiai... Apie vargus ne šiaip sau būtuoju laiku rašome – tamsieji laikai Dalios gyvenime jau praeityje, ko gero, pastarąjį dešimtmetį ji pagaliau įžengė į šviesųjį ruožą. Išsiskyrė su pirmuoju vyru, prieš porą metų sukūrė naują šeimą. Vestuvės su antruoju vyru Audriumi buvusios labai smagios ir gražios: jose dalyvavo ir Dalios laime džiaugėsi visi vaikai – vyriausioji dukra Kristina, iš Norvegijos atvykęs sūnus Mantas, jaunėlė Lijana, vaikų draugai, Dalios sesuo Danutė su šeima. Moteris tikisi, kad ir kitais metais jos jubiliejaus švęsti suvažiuos visi vaikai, kad bus taip pat didelė šventė.

Ūkininko sodyba

Reikia pasakyti, kad Dalios sodybą Žindaičiuose radome gana greitai – gatvėje pakalbinti vietiniai gyventojai iš karto suprato, kad mes vykstame būtent pas Dalią. Sodyba įsikūrusi atokiau nuo pagrindinės gatvės, šalia jos ganosi karvės, ožka. Beje, paaiškėja, kad ožką mamai vestuvių proga padovanojo Lijana. „Lyg dar karvių būtų maža“, – juokiasi Dalia, šiuo metu laikanti apie 20 gyvulių, iš kurių 9 karvės, 8 kiaulės (nedaug, sako Dalia), kieme vaikštinėja koks 15 vištų. Paaiškina, kad buvo laikas, kai kiemas buvo pilnas naminių paukščių – iki 40 vištų, būrys ančių, žąsų, kalakutų. Dabar tiek nereikia, kai vaikai jau užaugo. Atvažiavusius į kiemą pasitinka kiemsargis šuniukas – dėl tvarkos keletą kartų amtelėjęs, bet nusiteikęs draugiškai, kaip ir pridera pagal šeimininkę. Dalia mūsų jau laukia ir pakviečia į kambarį, „išdekoruotą“ Lijanos iškovotais medaliais ir diržais, kurie sukabinti kone per visą sienos ilgį. Kartu gyvena vyriausioji dukra Kristina, nuotoliu dirbanti Didžioje Britanijoje.

Padėjo vaikai

Pokalbis užsimezga lengvai, nes iš Dalios žodžių traukti nereikia: ir apie sunkius, ir apie gerus momentus ji pasakoja su šypsena. Daliai labiausiai norisi kalbėti apie visus savo vaikus, kuriais labai didžiuojasi, nes visi užaugo labai geros širdies. Pasak jos, vaikai, netgi būdami maži, rūpinosi ne tik vieni kitais, bet ir mama – saugodavo, padėdavo. Ūkyje buvo daugybė darbų, tad vaikams teko ir daržus sodinti, ravėti, ir mėšlą iš tvarto mėžti, ir vandens gyvuliams girdyti iš šulinio prinešti, ir paukščiais pasirūpinti. Su vaikais ir malkauti miške teko. Sūnus anksti išmoko traktorių valdyti, tad padėdavo ir žemės ūkio darbus nudirbti. Dalia šypsosi, kad per tuos metus beveik viską pati išmoko pasidaryti: automobilį vairuoti, spintą surinkti ir net skalbimo mašiną suremontuoti, tik traktoriaus valdyti taip ir neišmoko. Linksmai pasakoja, kaip pati išėmė iš automatinės skalbyklės sugedusį siurbliuką ir gavusi iš meistro naują įstatė. „Trakšt brakšt, ir viskas“, – juokėsi ji, prisiminusi, kaip tąkart nustebino meistrą. Beje, jos suremontuota skalbyklė iki šiol puikiausiai veikia.

Vaikams, pasak jos, niekada maisto netrūko, bet reikėdavo suktis, norint juos aprengti, į mokyklą išleisti, nes buvęs vyras tokiems reikalams pinigų niekada „neturėjo“. Kad ir kaip buvo sunku, niekam nesiskundė, pagalbos ir jokių pašalpų neprašė.

Jei ji pasiligodavo, vaikai ją pasaugodavo – liepdavo atsigulti ir ramindavo, kad viskuo pasirūpins. Ir pasirūpindavo: gyvulius pašerdavo, pagirdydavo, karves pamelždavo. Kad tik mama ramiai pagulėtų, pailsėtų.

 Užsidirbo kelionėms į varžybas

Dalios vaikai nuo mažens stengdavosi ir patys pinigų užsidirbti, padėdavo kitiems ūkininkams – moteris juokiasi, kad kartais daugiau pinigų turėdavę nei ji pati. Papildomai dirbdavo ir Lijana. Kovinio sporto varžybos dažnai vyksta svečiose šalyse, kelionės brangios ir niekas jų nekompensuoja, todėl mergina vasaras leisdavo dirbdama pajūrio kavinėse, kad pati užsidirbtų varžyboms ir kelionėms.

Dalia stebisi, kiek jos jaunėlė turi valios ir užsispyrimo, kurio reikia ir treniruotėse, ir kovos ringe. Sako, tik kartą į dukros varžybas, vykusias Jonavoje, nuvažiavusi, bet ir to užteko, nes niekaip negalėjo ramiai žiūrėti, kaip jos dukrą muša. Ir Lijanai iš karto pasakiusi, kad jos nestabdysianti, nebandysianti nuo šio sporto atkalbėti, bet daugiau į varžybas nevažiuosianti.

Vaikai moko

Moteris sako, kad vaikai ją daug ko išmokė: parodyti meilę, apkabinti, pasakyti, kad myli. Ji pati vaikystėje tokių švelnumų nepatyrė. Jos tėvai, kaip ir dauguma vyresnės kartos žmonių, nebuvo linkę rodyti emocijų: maisto paduota, aprengtas, rodos, to ir užtenka. Atsimena, kaip tėtis jai duodavo pinigų ir uždėdavo ranką ant galvos – tokia sunki toji ranka būdavo, kad net galvą suskausdavo. Toks buvo jo meilės įrodymas. Sako, kad labiausiai apkabinti ir pasakyti, kad myli, ją mokė Lijana. „Jau išmokė“, – juokiasi moteris.

Gyvena tėviškėje

Paaiškėja, kad Dalia gyvena savo tėvų sodyboje, kurioje ir užaugo. Tiesa, jos vaikystėje kaimas kitaip atrodė: nebuvo kelio, o ten, kur dabar sodybos, plytėjo laukai ir ganyklos, kur jų karvės ganėsi. Augo dviese su vyresne seserimi Danute. Ir tada abiem vargo teko patirti, bet išmoko viena kitai padėti – taip gyvena ir dabar. Sesuo gyvena netoliese, tuose pačiuose Žindaičiuose, tad bėdai ištikus abi viena kitai atskuba į pagalbą. Kartu ir bendras šventes švenčia.

Išvykusi tik trumpam

Paaiškėja, kad iš gimtųjų Žindaičių Dalia buvo išvykusi tik labai trumpam – kai Kaišiadorų profesinėje žemės ūkio mokykloje mokėsi paukštininkystės. Metus dirbo Girdžių paukštyne ir porą metų „Drobės“ fabrike Kaune, o sukūrusi šeimą grįžo gyventi į gimtuosius Žindaičius, į tėvų sodybą.

Sako, kad iš Žindaičių išvažiuoti niekur nenorėjo, nes brangino ir namus, ir žemę, ir vietą, kurioje visi savi ir pažįstami. Prisimena, kad jos namuose ir kieme visada buvo pilna vaikų – tiek savų, tiek svetimų. Susirinkdavo žaisti vaikų draugai, kaimo vaikai, o buvo ir tokių, kurie jos namuose po keletą mėnesių gyvendavo, nes ne visų vaikų namuose tvyrojo taika ir ramybė. Dalia sako, kad ji kažkodėl traukdavo tuos vaikus ir nė vieno neatstūmė, priėmė.

Svajonės

Tik ilgainiui Dalia išmoko ir save kiek palepinti. Tiesa, jos džiaugsmai kuklūs –  penktą valandą atsikėlus ir gyvulius pašėrus dar valandą ar pusantros prigulti. Juokiasi, kad tiek pamiegojus ir diena, rodos, būna šviesesnė. Kartais ištrūkdavo į Kauną, į Muzikinį teatrą, į keliones po Lietuvą. Yra ir į Švediją keltu plaukusi. Rudenį vėl planuoja kokią savaitę pakeliauti. Sako, kad norėtų daugiau po Lietuvą pavažinėti – juk čia tiek daug gražių ir dar nematytų vietų.

Turi ji ir kitų svajonių. Kažkada svajojo pasistatyti tvartą – dabar turi tokį, kad gali su šlepetėmis vaikščioti. Dabar norėtųsi namą atnaujinti ir suremontuoti, pavėsinę pastatyti, sodą sutvarkyt. Jau ir medienos pasirūpino, bet vis nepavyksta visko taip greitai padaryti, kaip norėtųsi. Tiesa, neabejoja, kad viską pavyks padaryti – svarbu, kad sveikata dar leidžia darbus dirbti, kad vaikai užauginti ir gali savimi pasirūpinti.

Linki išmokti mylėti save

Dabar Dalia jau gali ramiai į savo ankstesnį gyvenimą žvelgti. Šypsosi, kad kai vaikai jos klausia, kaip reikia gerą gyvenimą susikurti, jiems atsakanti, jog tokios receptų knygos nėra – kiekvienam gyvenimo receptas vis kitoks. „Pati visus tris vienodai auginau, vienodai rūpinausi, o visi skirtingi užaugo“, – pastebi ji ir vaikams tik siūlo nebandyti įgyvendinti mamos svajonių.

„Svarbiausia, tik save mylėti išmokite“, – ir savo vaikams, ir visoms moterims linki Dalia, pridurdama, kad buvo laikas, kai ji apie save negalvojo, gyveno tarsi robotas.

„Dar vieną patarimas – užsiimti darbais, tada kvailos mintys į galvą nelenda“, – sako moteris, kuriai pats geriausias apdovanojimas – užauginti geros širdies vaikai.

Pelnytai gauti aukso medaliai už motinystę, pridursime mes.