Dailininkės ir pedagogės Michalinos Banaitienės didžiausias palikimas – buvę mokiniai

Tikriausiai kiekvienas žmogus nori po savęs palikti kažką, primenantį pasauliui apie nugyventą gyvenimą: vieni siekia save įamžinti nuveiktais darbais, meno kūriniais, kiti savo ateitį mato ateinančiose kartose.

O esti ir tokių laimingųjų, kurie visa tai sujungia į vieną. Šiandien norėtume prisiminti ir visiems priminti puikią dailininkę ir pedagogę Michaliną Banaitienę, kurios 110-ąsias gimimo metines minime balandžio 1 dieną.

Apie „banaitukus“ ir jų prisiminimus apie Mokytoją patys sau pasižadėjome ir jums pažadame papasakoti vasarą, kai jos buvę mokiniai ketina surengti plenerą ir parodą Mokytojos jubiliejui, o šiandien – apie pačią Michaliną Banaitienę jos dukros Rūtos Rimgailės Johanos Gulbinienės žodžiais:

„Turbūt nedaug kas žino, kad mano mama nebūtų tapus dailininke, jei ne Vincas Grybas. Ji gimė 1913 m. balandžio 1 d. Griovadvaryje, netoli nuo Dusetų (mirė 2004 metais Jurbarke). 1914 m. šeima dėl karo pasitraukė į Rusiją, gyveno Maskvos priemiestyje. 1923 metais iš Rusijos šeima grįžo į Griovadvarį. Grįžus į Lietuvą Michalinai sunkiai sekėsi mokytis, nes jos motina gerai nemokėjo lietuviškai ir negalėjo padėti dukrai. O ir Michalina tuo metu rusiškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Susiklosčius tokioms aplinkybėms mokslus ji tęsė Jurbarke, gyvendama pas seserį Adelę Perevičienę. Šios vyras Povilas Perevičius buvo gydytojas, ėjo ligoninės vedėjo pareigas, todėl namuose lankėsi daug to meto Jurbarko inteligentų. Vienas iš jų, matyt, nulėmęs tolimesnį Michalinos pasirinkimą, buvo skulptorius Vincas Grybas. 1934 m. Michalina sėkmingai įstojo į Kauno meno mokyklą, nors neturėjo jokio išankstinio pasiruošimo. Pirmaisiais metais mokėsi keramikos, po to perėjo į tapybą. Ji pažinojo dailininkus Adomą Varną, Joną Šileiką, Juozą Zikarą, Antaną Žmuidzinavičių.

1939 m. baigusi meno mokyklą ji dirbo Lentvaryje, po to – Tauragės mokytojų seminarijoje. Jurbarke ji susipažino su būsimu vyru Steponu Banaičiu, kai šis vieną vasarą grįžo atostogų iš Vienos. Su Steponu Michalina susituokė paskutinę 1940 metų dieną. Turiu daugiau kaip 150 tėvelio rašytų laiškų mamai – jis rašė, kai būdavo komandiruotėse. Kokie gražūs tie laiškai. M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai laikomi epistolinio žanro viršūne, bet mano tėvelio laiškai nė kiek jiems nenusileidžia savo grožiu.

Karo metais gimė du sūnūs, o po karo – aš. Tuo metu Michalina gyveno savo tėviškėje Griovadvaryje, mokytojavo Dusetų mokykloje. Ji padėjo partizanams, todėl 1947 metais buvo suimta ir kalinama Utenos bei Vilniaus kalėjimuose. Iš Lietuvos trejiems metams buvo ištremta į Šiaurę, Kareliją (Petrozavodską).

Nuo 1950 metų ji gyveno Kaune su šeima. Kaip ir dauguma to meto buvusių tremtinių ji gana ilgai, net trylika metų, negalėjo niekur įsidarbinti. Atsisakius bendradarbiauti su saugumu, visos įstaigos, kur kreipėsi Michalina, užverdavo duris. Tik 1963 m. ji kreipėsi į tuometinį Kultūros ministrą Juozą  Banaitį, kuris padėjo gauti piešimo mokytojos darbą Kauno 12-toje vidurinėje mokykloje.

 Kai savi vaikai buvo užauginti, dailininkė pasinėrė į pedagoginę veiklą. Vadovavo dailės būreliui, kurį greičiau galima vadinti studija. Šalia mokyklos būrelio vadovavo dailės studijai prie namų valdybos, ruošė parodas Kauno kino teatruose.

Nuo 1976 metų vasaros, kai persikėlė į Jurbarką, ji prie namų valdybos veikiančiame klube vedė dailės būrelį. Vėliau dailininkė gavo patalpas II-oje vidurinėje mokykloje ir ten išdirbo šešerius metus.

Tačiau didžiausias dailininkės palikimas, be jokios abejonės, jos buvę mokiniai. Aš visada sakau, kad mano mama pirmiausia yra mokytoja, tik paskui – dailininkė.

Prisimenu, kaip ji vaidindavo Kalėdų senelį – jau tada buvo didi pedagogė. Nesuprasdavau, kad tas senelis – tai mano mama. Savo, kaip mokytojos, darbui ji atsidavė visa esybe. Ir buvo tikra pasakotoja. Vieną pasaką galėdavo pasekti šimtu variantų – vis kitokius sakinius rasdavo.

Į Jurbarką mama atvažiavo gyventi būdama jau 63 metų ir čia gyveno iki pat mirties. Namuose pradėjo rinktis vaikai. Pati mama kalbino gabių vaikų tėvus, kad leistų mokytis pas ją dailės. Kai jau buvo itin suprastėjusi sveikata, dar vis viena ėjo vaikai – iki pat 2000 metų. Mama labai mylėjo vaikus, dažnai sakau, kad buvo pedagogė iki kaulų čiulpų... Aš paskutinius jos gyvenimo metus, iš viso 11, prabuvau šalia jos. Už tai likimui esu dėkinga“.

Švenčiant dailininkės 100-ąjį jubiliejų kažkas suskaičiavo, kad 1977–1999 metais Jurbarke Michalina Banaitienė išugdė 23 mokinius, kurie savo gyvenimą susiejo su menu. Tačiau ir tie mokiniai, kurie pasuko kitais keliais, savo širdyje visam gyvenimui išsinešė didį meno pajautimą ir nuostabią savosios Mokytojos asmenybę.

 Plačiau apie Michalinos Banaitienės asmenybę bei jos neeilinį, nuotykių romaną primenantį, gyvenimo kelią rašysime naujame, septintajame, žurnalo „Jurbarko laikas“ numeryje, išeisiančiame birželio mėn.