Česlovas Petraitis: verslininku būti sunku

Verslas panašus į medį – jį reikia pasodinti, prižiūrėti, saugoti, puoselėti, ir jis užauga, sustiprėja, pražysta, ima duoti vaisius ne tik tam, kuris sodino, bet ir kitiems. Tokios mintys kilo apsilankius Žindaičių kaime, Jurbarko rajone, įsikūrusioje UAB „Savas medis“, kurios įkūrėjas ir vadovas Česlovas Petraitis savo verslo medį kantriai augina jau daugiau nei ketvirtį amžiaus.

Verslininkas šypsosi, kad pačią verslo pradžią jau sunku ir prisiminti – pradėjo jį prieš beveik 26-erius metus kartu su žmonos broliu, pjūklininku. Įmonė tuomet vadinosi Jakaičio IĮ. UAB „Savas medis“ interneto svetainėje skelbiama, kad įmonė įsikūrė 1999 m. ir veiklą pradėjo nuo medienos gamybos miške, turėdama individualios įmonės statusą. Kasmet veikla plėtėsi, darbuotojų skaičius augo ir 2005 metais įmonė iš individualios persiregistravo į uždarąją akcinę bendrovę „Savas medis“.

Paklausta, koks yra Česlovas Petraitis, įmonės apskaitininkė Vilija kiek sutrinka. „Daug dirbantis, reiklus, atsakingas. Darbštus“, – atsargiai direktorių apibūdina moteris, o kai pasiteiravome, ar bijo savo vadovo, tik nusišypso ir purto galvą – sako, jis nėra tas, nuo kurio trūks plyš reikėtų slėpti savo klaidas, kurias, kaip žinia, daro kiekvienas iš mūsų.

Su direktoriumi pasikalbėti susėdome baigiantis darbo dienai, kai įmonės administracijos darbuotojos jau pamažu rengėsi namo, o pats Česlovas, pasirodo, tik tą dieną sugrįžo iš Kauno klinikų, kur, pasak jo, profilaktiškai tyrėsi. Ir iš karto užsuko į įmonę, juk verslas, jo žodžiai, klesti tik tada, kai „tvirtai rankose laikai vadžias“.

Visuomet sunkiai dirbo

Iš kaimo kilęs ir Girdžių mokyklą baigęs Č. Petraitis Smalininkų žemės ūkio technikume (dabar Smalininkų technologijų ir verslo mokykla) mokėsi elektrifikacijos, po to dvylika metų dirbo iš pradžių „Tarybinės žemės“, vėliau Žindaičių kolūkyje pačius įvairiausius darbus: elektriku, kombainininku, traktorininku. 1992 metais atsiėmęs 15 ha senelio žemės jis pradėjo ūkininkauti ir tuo pat metu dirbo miškų urėdijoje miškininku – taigi, tiek žemės, tiek miškų ūkio veikla jam buvo gerai pažįstama. Verslininkas pastebi, kad viskas sekasi tiems, kas daug dirba. „Norėjai gerai gyventi, reikėjo sunkiai dirbti“, – sako jis.

„Dirbome visokį darbą, kur tik buvo galima kiek nors uždirbti“, – apie pačią pradžią kalba Česlovas, iš pradžių netgi negalvojęs, kad kuria būtent verslą, tiesiog stengėsi kuo geriau išlaikyti šeimą, o verslas kūrėsi pamažu, žingsnis po žingsnio. „Dirbi, matai, kad gali kažką pagaminti, įsigyji stakles. Kai staklės įsigytos, pamatai, kad reikia žmogų į darbą priimti – pasinaudoji Darbo biržos parama. Taip ir augom. Pradėjom nuo dviejų žmonių, paskui buvo daugiau. Dabar, jei kartu su ūkiu, gal 46“, – pasakojo verslininkas.

Iš pradžių atsirado lentpjūvė, kurioje buvo pjaunama statybinė mediena, įvairios lentelės. Veiklų įmonė turėjo visokių – vienos pasiteisino, kitos ne. Kurį laiką gamino įvairius gaminius iš medžio: pavėsines, stalus, suolus, bet šiame sektoriuje, sako, pasidarė tokia didelė konkurencija, kad gamyba nebeapsimokėjo. Skaldė malkas, kurias konteineriais vežė į užsienį – šia veikla užsiima ir dabar. „Ir dabar paskaldome, tačiau padėtis šiame versle labai sudėtinga“, – pastebi Česlovas, kurio įmonė greta medienos visą laiką užsiėmė ir žemės ūkiu. „Viską, ką uždirbdavom, investavom į nekilnojamąjį turtą: miškus pirkom, žemes pirkom, miškus kirtom, žemes dirbom. Javus kuldavom, parduodavom, taip ir dabar darom“, – šypsosi verslininkas.

Šildo jurbarkiečius

Pastaruosius penkerius metus didelę įmonės veiklos dalį sudaro biokuro gamyba. „Jau trejus metus Jurbarką kūrenam“, – sako Česlovas, kurio įmonė pagamintą biokurą parduoda per „Baltpool“ biokuro biržą. Konkurencija didelė, kainas tenka mažinti, tad stengiamasi kurą tiekti bent jau artimesniems rajonams. „Savo medžio“ pagamintu biokuru šildosi ne tik Jurbarko, bet ir Kauno, Šakių, Kelmės rajonų gyventojai.

Skaldytas malkas, tarinę medieną įmonė eksportuoja ir į užsienį, ten pat keliauja ruošiniai padėklams. Dar kiti įmonės pagaminti ruošiniai tiekiami Lietuvoje vietos gamintojams, lentpjūvėje užsakius pjaunama ir statybinė mediena. Viskam savos medienos neužtenka, tenka ir pirkti iš urėdijos.

Augina miškus

Iškirstą mišką reikia atsodinti ir prižiūrėti. Tai, pasirodo, nėra lengvas darbas. Neužtenka įkišti sodinuką į žemę ir tikėtis, kad jis išaugs į didžiulį medį. „Miško priežiūra – kaip daržo: kaip paruoši dirvą, kokius daigus pasodinsi, kaip pasodinsi. Paskui tuos daigus reikia tepti repelentais, kad žvėrys nenugraužtų viršūnių. Jau paaugusius reikia apravėti.“, – sako Č. Petraitis. Ir visas šis darbas daromas rankomis, kol kas, pasak jo, pasodinto miško priežiūrai nėra tokios technikos, kuri naudojama laukuose. „Darbo daug. Iškirsti lengviau nei pasodinti“, – pastebi jis.

Beje 2024 m. gruodžio mėn. vykusioje konferencijoje „Miškas – žmogui, žmogus – miškui“ tiek pats Česlovas Petraitis, tiek UAB „Savas medis“ buvo apdovanoti Aplinkos ministerijos prizais ir aplinkos ministro padėkomis kaip konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“ nugalėtojai. Č. Petraitis užėmė II vietą mažųjų miško savininkų, kurių valdos plotas iki 5 ha, kategorijoje, o UAB „Savas medis“ – II vietą tarp įmonių.

„Miško priežiūra reikalauja daug išlaidų“, – pastebi verslininkas ir nusijuokia, išgirdęs pastebėjimą, kad mišką augina ne sau. „Tikriausiai, taip“, – sutinka, juk naujam miškui užaugti reikia daug laiko.

Darbuotojai

Nors dabar įmonėje dirba daugiau nei 40 darbuotojų, „Savame medyje“ jų yra buvę ir gerokai daugiau, per 80. „Susimažinom“, – sako verslininkas, pripažindamas, kad ir 40 darbuotojų surasti ir išlaikyti – nemažas iššūkis. Nedidukuose Žindaičiuose tiek darbuotojų, žinoma, nėra, tad nemažai jų važinėja iš Jurbarko, Jurbarkų, yra gyvenančių Girdžiuose, Sudarge ir Voveriuose kitapus Nemuno, netgi Tauragės rajone. Dirbo ir 5 ukrainiečiai, dabar likęs vienas, kiti grįžo į savo šalį. Yra darbuotojų, įmonėje dirbančių labai ilgai, kai kurie netgi nuo jos įsikūrimo, tačiau nemažai ir tokių, ypač jaunimo, kurie metus kitus pabūna, pramoksta dirbti su technika ir pakelia sparnus lėkti kitur.

Geri, patikimi darbuotojai, pasak verslininko, didžiausias įmonės turtas. Deja, žmonių kaime mažėja, todėl ir darbuotojų surasti darosi vis sunkiau. „Verslai kaime nyksta ir dėl darbuotojų stokos“, – pastebi Č. Petraitis. Jam pačiam, sako, darbuotojai rūpi, juk nori nenori, už žmones, kurie dirba tavo įmonėje tampi atsakingas, taigi kartais tenka juos ir apgyvendinti, ir (yra buvę) netgi palaidoti.

Mecenatas

Nors pinigai ateina nelengvai, jų turint reikia dalintis. „Savo medžio“ direktorius apylinkėse garsėja kaip žmogus, į kurį reikalui esant visada galima kreiptis prašant paramos. „Remiam, kiek reikia“, – sako jis. Remia Jurbarko bažnyčią, kur nemažai prisidėjo savo lėšomis pastatant šventoriuje varpą, taip pat nemokamai duoda medienos remontams, biokuro šildymui. Remia ir Eržvilko gimnaziją. Žinoma, ir vietos bendruomenę bei jos rengiamas šventes.

Rekvizitai.lt duomenimis „Savas medis“ yra parėmusi „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugiją“, vaikų reabilitaciją „Vaiko raidos klinika“, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“.

Pats Česlovas priklauso Jurbarko „Rotary“ klubui, vykdančiam įvairias paramos akcijas ir nuolat darančiam gerus darbus.

Žemė

Dar viena Petraičių šeimos veiklos sritis – žemės ūkis, konkrečiai augalininkystė. „Auginame kviečius, rapsus, pupas, žirnius, avižas“, – vardija verslininkas. Žemės ūkyje dirba ir abu jo sūnūs, turintys jaunojo ūkininko statusą.

Žemės plotai dideli, gerai, kad dabartinė technika šioje srityje labai ištobulėjusi. Jei miškuose reikia daugiausia rankų darbo, laukuose darbuojamasi išmaniai. „Ir purškiam, ir sėjam, ir tręšiam. Traktoriuose kompiuteriai sudėti. Tik sugebėk suspaudyti keletą mygtukų ir nebereikia jo vairuoti – gali feisbuke naršyti, tik pastebėk, kur lauko galas, ir ties ten iš feisbuko išlįsk“, – šypsosi Česlovas. Tiesa, pasak jo, vyresniems traktorininkams tokią techniką vairuoti sudėtinga.

Ateitis

Ar sūnūs, bent vienas iš jų, norės perimti verslą, Česlovas sako nežinantis – patys turi nuspręsti. Kol kas nė vienas nei taip, nei ne nėra pasakęs. Tiesa, atrodo, kad perduoti vairą į kitas rankas ir mėgautis užtarnautu poilsiu jis ir pats kol kas nelinkęs. Aišku, kartais viskas gali įvykti net neplanuojant. „Pavyzdžiui, nenumatyta liga ir tada automatiškai turės perimti“, – sako Česlovas, atrodo, daugiau galvodamas apie žemės ūkio dalį.

O kaip su įmone? „Verslininku tapti sunku. Daug visokių rūpesčių, didelė atsakomybė. Kiekvienas norėtų turėti verslą ir tik skaičiuoti pinigus. Tačiau kai tuos pinigus suskaičiuoji ir juos reikia išdalinti visiems, 40-čiai žmonių, reikia galvą pasukti“, – sako Česlovas, abejojantis, ar savo vaikams linkėtų tokio sudėtingo ir sunkaus gyvenimo kelio.

O ar pats jis nesigaili, pasirinkęs verslininko gyvenimą? „Kai ką nors pradedi, negalvoji, kad reikės rūpintis 40-čia ar 80-čia žmonių. Turi stakles, kažką gamini, rūpiniesi užsakymais, priimi žmones. O paskui jau jų atleisti neina. Taip ir krauni ant savęs“, – šypsosi Česlovas. „Jei man dabar kas pasakytų, kad turiu daryti tokį verslą, tikrai nesutikčiau. Tačiau tada buvau jaunesnis, viskas buvo lengviau, atrodė gražiau. O įsiriedėjusį vežimą jau sunku sustabdyti“, – pastebi.

Verslas panašus į medį. Jį reikia pasodinti, prižiūrėti, saugoti, puoselėti. Tačiau neretai jis, kaip tas medis, nunyksta, pražūva, neatlaikęs sunkumų, taip ir neleidęs pasidžiaugti savo vaisiais. Atrodo, kad tik tokie darbštūs, atsakingi, kantrūs ir užsispyrę žmonės, kaip Česlovas Petraitis iš Žindaičių kaimo, ir gali auginti didelius ir tvirtus verslo medžius.

Adresas: Tilto g. 12, Žindaičių k.