Buvęs ilgametis Jurbarko gimnazijos direktorius Antanas Rapolskis: su mokiniu reikia kalbėtis

Buvusių mokytojų nebūna. Jie visada turi, ką pasakyti, prisiminti, patarti. Ir į pasaulį jie žiūri kitokiu – vertinančiu žvilgsniu, ir išmintingų žodžių niekada nepritrūksta. Tokios mintys kilo apsilankius medikės Aldonos ir pedagogo Antano Rapolskių namuose Jurbarke. Artėjant Mokytojo dienai pamanėme, kad nerasime geresnio pašnekovo nei ilgametis Jurbarko I-osios vidurinės mokyklos (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija) direktorius Antanas Rapolskis, jai vadovavęs nuo 1969 iki 1992 metų.

Balandį 93-ąjį gimtadienį atšventęs pedagogas apsidžiaugė sulaukęs netikėtų svečių. Jam smagu, kad yra prisimenamas ir turi, ką papasakoti, tik pasiguodžia, kad atmintis jau ne ta. Laimė, atkurti istoriją padeda žmona Aldona, apie vyro reikalus žinanti, ko gero, taip pat gerai, kaip ir jis, nes kartu gyvena jau 53 metus. Antanas, pradėdamas pasakoti apie savo vaikystę ir jaunystę, prisimena, kad yra surašęs ir savo autobiografiją, paprašo žmonos atnešti skrynutę, kurioje sudėti visi svarbiausi dokumentai. Joje pasirodo esantis ir lapelis su ranka rašytu trumpu gyvenimo aprašymu, datuotu 1986 metais. Sprendžiant iš pasakojimo ir biografijos, Antanui nebuvo paprasta mokytis, o ir kelias į miesto mokyklos vadovo kėdę nebuvo trumpas – prieš tai teko padirbėti mokytoju įvairiose kaimo mokyklose.

Kilęs iš kitapus Nemuno

Antanas, pasirodo, kilęs iš kitos Nemuno pusės, Šakių rajono – gimė ir augo Emiliavos kaime, kurio, sako, jau seniai nėra. Tėvai buvę mažažemiai ūkininkai. 1938 metais jis pradėjo lankyti netoliese buvusią Valiulių pradinę mokyklą, kurią baigė 1941 metais. Tolimesnius mokslus nutraukė Lietuvą okupavę vokiečiai. Antanas su tėvais gyveno kaime, vasaros metu uždarbiaudavo pas stambesnius ūkininkus, ganydavo gyvulius. 1945 m. rudenį pradėjo mokytis Šakių gimnazijoje, o 1946–1947 m. jau atsidūrė Jurbarko rajono Raudonės progimnazijoje, 1947 metais – Ariogalos vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1951 m. Beje, Ariogalos mokykloje susipažino ir su būsima žmona Aldona.

Kelionė po kaimiškas mokyklas

A. Rapolskio mokytojo karjera prasidėjo 1951 m. įvairiose kaimiškose mokyklose, kurių didžiosios dalies jau seniai nebelikę: tuometinio Ariogalos rajono Pociūnų septynmetėje mokykloje, to paties rajono Šilų pradinėje mokykloje, kur dirbo iki tarnybos sovietų armijoje. Sugrįžęs iš jos 955-aisais kuriam laikui pakeitė profesiją – tapo Ariogalos rajono „Pirmūno“ kolūkio valdybos pirmininku. 1961 m. dirbo mokytoju Raseinių rajono Ilgižių septynmetėje mokykloje ir pradėjo studijuoti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, kurį baigė neakivaizdiniu būdu. 1963 metais A. Rapolskis pradėjo dirbti Jurbarko rajone: Juodaičių aštuonmetės mokyklos mokytoju, Gausantiškių aštuonmetės mokyklos direktoriumi, kol 1969 m. rugsėjo 1 d. tapo Jurbarko I-osios vidurinės mokyklos direktoriumi.

Sunkiausia – su kūrikais

Pašnekovas prisimena, kad į Gausantiškius kalbinti jį vadovauti Jurbarko mokyklai atvažiavo tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas Alfonsas Skandūnas. A. Rapolskis direktoriaus poste pakeitė Genovaitę Norkaitytę, likusią dirbti jo pavaduotoja. Prisimena, kad visos pavaduotojos buvo puikios. Ypač dažnai mini Birutę Skandūnienę, su kuria iki šiol susiskambina, pasikalba. Su pagarba prisimena ir Dalią Stankevičienę, Mildą Piliutienę ir kitas pedagoges.

Prisimena, kiek daug tuometinėje mokykloje buvo mokinių, kuriems netgi reikėjo mokytis dviem pamainomis. „Galėjo būti koks tūkstantukas“, – svarsto. Žmona primena, kiek bėdų šaltuoju metų laiku turėdavo su patalpų kūrenimu, mat pastatas buvo šildomas anglimi. Pasak buvusio direktoriaus, dažnai atsitikdavo, kad alkoholio pavartoję kūrikai tiesiog neateidavo į darbą, todėl mokykloje būdavo šalta, kartais ir radiatoriai nuo šalčio susprogdavo.

Prisimena ir tuometinėje mokykloje veikusį saugaus eismo būrelį, kur ne tik eismo taisyklių, bet ir automobilį vairuoti mokinius mokė mokytojas Antanas Kasiulis. Pasidžiaugė, kad per jo direktoriavimo metus neįvyko nė viena autoavarija.

Kiek mokykloje buvę mokytojų, jau nepamena, bet tvirtai pareiškia, kad niekada nemėgęs ir iki šiol nemėgstantis apkalbų, todėl pačioje darbo pradžioje mokytojams paaiškino, kad jei kas netinka, reikia sakyti tiesiai. Ir pats, sako, stengdavosi taip elgtis. Žmona Aldona priduria, kad jie tuomet stengdavosi nuo kitų mokytojų laikytis atokiai, per daug nesibičiuliauti, į svečius nevaikščioti, kad niekas neapkaltintų protegavimu.

Antanas sako, per vadovavimo mokyklai metus supratęs, kaip svarbu yra kalbėtis, neskubėti kaltinti ar bausti. Iki šiol prisimena, kaip viena mokytoja skundėsi mokiniu, kuris esą trukdo pamokas, ragino jį nubausti. Pasidomėjus paaiškėjo, kad mokinys mokytojai tiesiog užduodavo klausimus, nes buvo smalsus, norėjo sužinoti daugiau apie mokomą dalyką, o mokytojai atrodė, kad jis jai trukdo dirbti.

Koks yra geras mokytojas

Mūsų pašnekovas apskritai dažnai kartojo, kaip svarbu yra kalbėtis ir stengtis suprasti mokinį, nenuvertinti jo. „Su mokiniu reikia kalbėtis, kad jis pažintų tave, o tu jį. Jei nepažinsi – gero nebus“, – aiškino senas pedagogas. Pasak jo, reikia pasitikėti vaiku, neskubėti teisti, o jei suklydo, suteikti galimybę klaidą ištaisyti. Tad nieko nuostabaus, kad paklaustas, koks yra geras mokytojas, atsako taip: „Tas, kuris visą laiką randa bendrą kalbą su vaiku, ir ta kalba yra vaikui įdomi“. Tiesa, sutinka, kad gal ir ne su visais mokiniais mokytojas gali rasti kalbą, bet tokiu atveju nereikia pamiršti ir tėvų, kurie taip pat atsakingi už savo vaiką, turi įsitraukti į jo auklėjimą.

Buvęs direktoriaus džiaugiasi vaikais, jau nuo mažens išmokytais saugiai ir atsakingai elgtis – sako, tą pastebintis kai vaikščioja po miestą ir mato, kaip maži vaikai moka saugiai žaisti. „Vadinasi, tėvai gerai jį išmokė. Vadinasi, vaikai klauso tėvų. Jei maži vaikai klauso tėvų dabar, klausys tėvų būdami didesni ir ateityje“, – paaiškino ilgametis pedagogas Antanas Rapolskis.