Birutės Mockienės įdomaus gyvenimo paslaptis
Sausio 3-ąją Panemunės pilyje buvo atidaryta Vinco Grybo memorialinio muziejaus suaugusiųjų dailės studijos jubiliejinių metų baigiamoji paroda „Savistabos genezė“. Kaip tik jos atidarymo metu studijos vadovė Rasa Grybaitė išdavė, kad tarp dvidešimties 26-uosius veiklos metus pradėjusios studijos narių yra viena, ją lankanti nuo pat pirmosios dienos – Birutė Elena Mockienė, kuriai praėjusių metų lapkričio 10-ąją sukako... 90 metų.
Birutę aplankiau jos namuose, antrajame daugiabučio Jurbarke, Gedimino gatvėje, aukšte, kur nuo sienų žvelgia paveiksluose nupiešti angelai, moterys, skleidžiasi peizažai. Kambario kampe stovi beveik žmogaus dydžio lėlė, o ant iš papjė mašė nulipdytos moters galvos tupi... pasišiaušęs katinas. Visa tai ir dar daugiau – per dvidešimt penkerius metus dailės studijoje Birutės sukurti darbai, beje, jau matyti ne tik man, bet ir kitiems jurbarkiečiams, nes eksponuoti kasmetinėse suaugusiųjų dailės studijos rengiamose parodose.
Gilios vėžės
Beje, Birutė lanko ne tik suaugusiųjų dailės studiją. Jau beveik 40 metų ji dainuoja Jurbarko kultūros centro moterų chore „Lelija“. Tad tikriausiai nenuostabu, kad pirmasis klausimas buvo apie tai, kaip jai pavyksta išlaikyti tokią energiją ir jaunatviškumą. Birutė kiek sutrinka ir ima gintis, kad ji visai neišskirtinė, gal tik kiek linksmesnio būdo „pagal mamytės genus“ – vis pasišypsanti, pašnekanti. „O toliau – nieko ypatingo, viskas kaip ir visiems pagal tuos metus“, – kuklinasi, prisipažinusi, kad jau ir klausa blogėjanti ir akys išoperuotos. O visur einanti ir visur suspėjanti tik todėl, kad meninę saviveiklą ir kitokias veiklas pradėjo jau seniai ir vis jas tęsia. „Pradėjau ir einu tomis vėžėmis“, – šypsojosi moteris, pripažinusi, kad priklausyti įdomiems ir kūrybiškiems kolektyvams yra labai smagu, be to, visada ką nors naujo išmoksti.
Šypsodamasi prisipažįsta, kad artėjant „nol-devyniems metams“, 90-mečiui, pati sau jau buvo pagalvojusi, kad laikas tiek dailės studiją, tiek chorą palikti. Girdi, jau per sena į sceną lipti, į koncertus važinėti. Tačiau kai atėjo jubiliejus, tų žodžių viešai ištarti jau nebesinorėjo. „Nežinau, kas pasidarė, negalėjau pasakyti, kad išeinu, nusprendžiau, tebūnie taip, kaip likimas lems“, – pasipažino Birutė, kurią, sakė, labiausiai neramino, kad atsisakiusi muzikos ir dailės nebeturės ką veikti.
Menas lydėjo nuo mažumės
„Myliu saviveiklą“, – prisipažįsta Birutė, ant scenos gimtuosiuose Šimkaičiuose pirmą kartą užlipusi devynerių metų, kai mokykloje kažkokios šventės proga jai su draugėmis teko atlikti dainą apie aguonėlę. Vėliau ji šoko tautinius šokius („18 porų buvo“), vaidino dramos ratelyje, dainavo chore („buvo šimtas choristų, važiavome į dainų šventę“), vaidino intermedijas – visur reikėdavo linksmos, balsingos, artistiškos Birutės, kurią kolektyvų vadovai netgi į namus vakarais užsukdavo kviesti šokti, dainuoti ar vaidinti.
Saviveiklininko principai
Persikrausčius gyventi į Jurbarką, draugės ją pakvietė į moterų chorą, kuriame ir dainuoja iki šiol. Kolegė chore, amžinatilsį Zoselė Totoraitienė, sako Birutė, jai atskleidė pagrindinį saviveiklininko principą: „vienas už visus“. To principo Birutė ir laikosi, kartais netgi aukodamasi. 2018 metais su „Lelijos“ choru išvykusi į Vokietiją, Ilbeshaimą, prieš vieną koncertą ji nevykusiai nugriuvo ir, kaip vėliau paaiškėjo, susilaužė ranką. „Koncertas bažnyčioje, daug žmonių, kaip aš galėjau pasakyti vadovei, kad negaliu dainuoti. Juk susinervins“, – kodėl kęsdama didžiulį skausmą ėjo dainuoti, aiškino Birutė, tik po koncerto vadovei ir choro moterims prisipažinusi, kad jai reikia pagalbos. Grįžus į Lietuvą ranką, beje, teko operuoti. „Keletą metų vis mausdavo, bet dabar jau praėjo“, – šypsojosi moteris.
Medikė
Pagalba ir atsakomybė. Šios savybės Birutei Mockienei buvo svarbios visą gyvenimą, nes 46-erius metus ji Šimkaičių ligoninėje dirbo medicinos seserimi. Rūpinosi sergančiais žmonėmis, stengdavosi jiems palengvinti kančias ir skausmus, padėti pasveikti, o kai kuriuos tekdavo ir palydėti į paskutinę kelionę.
Piešti mėgo visada
O piešti, prisimena Birutė, ji mėgusi nuo mažens. Galbūt čia pasireiškė tėvelio, diplomuoto siuvėjo, turėjusio teisę siūti liturginius rūbus ir karininkų uniformas, genai. Siuvėjai buvo abu Birutės tėvai, turėję Šimkaičių miestelyje nemažą siuvyklą, kurioje dirbo net trys gizeliai. Birutė sako, iki šiol atsimenanti kambarį su trimis langais, tris siuvimo mašinas, didžiulį stalą, po kuriuo ji, dar visai maža būdama, žaisdavo medžiagos skiautėmis.
O po karo, prisimena ji, seserys vis prašydavo jos nupiešti gimtadienio sveikinimus ant rudo vyniojamojo popieriaus – kitokio tuo metu nebuvo. Nelabai buvo ir kuo piešti, tik kai kurių mokyklos draugų tėvai, pardavę Kaune sūrius ar kiaušinius, parveždavo vaikams spalvotų pieštukų. „Nulūžta jiems pieštuko galiukas, tai prašau, kad neišmestų, man atiduotų. Susidėdavau į degtukų dėžutę ir su jais papiešdavau – tai gėlytę, tai dar ką nors“, – šypsojosi moteris, prisiminusi pirmuosius dailės bandymus.
Šiais vaikystės bandymais jos menininkės karjera gal būtų ir užsibaigusi, jei ne daug vėliau, 1999 metų balandžio mėnesį, rajoniniame laikraštyje perskaitytas menininkės Rasos Grybaitės skelbimas, kviečiantis suaugusius į dailės studiją.
Skelbimas Birutę iš karto sudomino, tačiau kurį laiką ji abejojo, ar verta eiti, nes jautėsi... per sena. Tuomet jai buvo beveik 65-eri. Laimė, didelis noras ir draugių raginimai Birutę į dailės studiją vis dėlto nuvedė ir joje ji pasiliko visus 25-erius šios studijos gyvavimo metus. Per šį laikotarpį sukurta daugybė pačių įdomiausių darbų, eksponuotų parodose, kuriuos Birutė mielai parodo ir man: „širšių kuliešiuje“ slypinčią elfę „Perlinę vištelę“, paveikslą, kuriame angelas Gabrielius aplanko Mergelę Mariją, moterį su žvaigždžių katinu, didžiulę lėlę, panašią į dainininkę Vaidą Genytę, „Tifani“ lempą. Jos namuose – daugybė pačių įvairiausių darbų, nemažai ir į sūnaus, dukros ar anūkės namus iškeliavo.
Draugė Simba
Birutės sukurtame „Pasaulyje ant moters galvos“, įsikūręs katinas ir net šešios pelytės – prisiminimas apie tuo metu, kai kūrinys kurtas, vaivorykštėn iškeliavusią mylimą augintinę. Kita katytė, vardu Simba, su Birute gyvena ir dabar – dvi asmenybės, darniai įsikūrusios vienuose namuose. Birutė šypsosi, kad jos katė ne kaimiška, ji turi lūšies genų, todėl yra labai nepriklausoma, sugalvojęs jos nepaglostysi. Tačiau tada, kai nori, Simba ateina pas šeimininkę į didįjį kambarį ir įsitaiso ant jos kelių, tiesa, tik tuo atveju, jei ant kelių patiestas šalikas. Tada ją galima ir paglostyti. Panorusi ramybės, katė keliauja į miegamąjį, kur nuo sienų į ją žvelgia pačios Birutės tapyti šventųjų paveikslai, beje, kunigo pašventinti.
Išklausti Birutės energijos, jaunatviškumo ir gyvenimo džiaugsmo šaltinio paslapties taip ir nepavyko. Ji tik šypsojosi ir teigė esanti niekuo neypatinga, daranti tik tai, ką darė visą gyvenimą. Tačiau smarkiai įtariu, kad didelę šios paslapties dalį, ko gero, sudaro pozityvus žvilgsnis į pasaulį, bendravimas su tokiais pat pozityviais ir įdomiais žmonėmis bei siekis mokytis vis naujų dalykų.
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo