Aušra ir Mindaugas SMIRNOVAI: jauni tėvai – vaikams draugai (papildyta)

Jauni daugiavaikiai tėvai. Aušra ir Mindaugas Smirnovai – vienmečiai. Abiems po 40. Turi tris vaikus, iš kurių viena dukra bus antrakursė, kita – abiturientė, o jaunėlis – aštuntokas. Pora susipažino 19-os, susituokė 20-ies ir birželį sukako 20 metų, kuomet gyvena santuokoje. Abu patikina, kad džiaugiasi anksti susituokę. Jaunais tėvais džiaugiasi ir jų vaikai. Kaip gyventi, kad išsaugotum darnią santuoką, gerus santykius, išaugintum vaikus lyderius? Atsakymai – šiame straipsnyje.

„Mūsų vaikai džiaugiasi, kad turi jaunus tėvus. Tėvų ir vaikų požiūriai taip neišsiskiria, kai nėra didžiulio amžiaus skirtumo. Jiems smagu kartu su mumis būti. Esame artimi draugai“, – „Mūsų laikui“ kalbėjo Jurbarke gyvenanti Aušra Smirnovienė, patikinusi, kad abu su vyru niekada nesigailėjo jauni susituokę. „Ir dabar esu tos nuomonės, kad kuo anksčiau (susituoksi ir vaikų turėsi, - aut. past.), tuo geriau“, – žmonai pritarė vyras Mindaugas Smirnovas. Abu sutuoktiniai yra keturiasdešimtmečiai. Turi tris vaikus. Jų vyriausioji dukra Deimantė jau baigė pirmą kursą Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kur studijuoja mediciną. Kai kalbinome, po kelių dienų Deimantė turėjo laikyti paskutinį egzaminą. Vidurinioji Miglė dabar bus dvyliktokė Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje, o jaunėlis Paulius – aštuntokas.

„Bandėme viduriuką rasti, jei galima taip pavadinti“, – juokėsi Aušra, turėdama omeny Mindaugo ir jos pačios šeimų narių vidurkį. Mindaugas yra iš gausios šeimos. Augo devyniese. Šeši broliai ir trys seserys. Mindaugas buvo prie jaunėlių. Antras nuo galo. Aušra turi tik vieną brolį.

Susipažino 19-os

Abu Smirnovai yra iš Šakių miesto, kur ir susipažino prieš 21 metus per Jonines, kurios vyko miesto centre esančiame parke. Tada jiems abiems buvo po 19 metų. „Aš gyvenau viename miesto gale, jis kitame, o susipažinome centre“, – šypsojosi Aušra, kuri iki šiol prisimena, ką Mindaugas jai pasakė pamatęs pirmą kartą. „Jis pagalvojo, kad esu ne iš Šakių. Paklausė, ar vietinė, ar ne“, – juokėsi Aušra. Kai susipažino, abu mokėsi Kaune. Mindaugas po devynių klasių išvažiavo mokytis į profesinę mokyklą, o Aušra į Kauną išvažiavo baigusi Šakių vidurinę.

Susituokė po vienerių metų draugystės. Jauni. Anot Mindaugo, tuo metu taip buvo įprasta. Abu patikino, kad abiejų tėvai šiam žingsniui visiškai pritarė.

Kartu gyveno tik susituokę

Kartu gyventi pradėjo tik susituokę. Kodėl? „Gal dar nebuvome spėję sugalvoti. Tokios minties, kad pagyventi ir nesituokti tikrai nebuvo“, – patikino Aušra. Mindaugas įsitikinęs, kad iš ilgo pasibandymo, gyvenimo kartu nesusituokus, nieko gero neišeina. „Per ilgą laiką susipažįsti, matai tuos trūkumus, o jų  turi kiekvienas. Jei ilgai bandysi, greičiausiai tau niekada ir nepavyks“, – įsitikinęs jis.

„Gal gerai, kad mes ne tiek daug laiko bendravome, nes daugiau matėsi tik pliusai. Jei būtume ilgiau draugavę, gal, kaip Mindaugas sako, būtume ir tų minusų pradėję ieškoti“, – juokėsi Aušra. „Kai būna meilės euforija, tai nieko ir nematai“, – pritarė Mindaugas. Paklausti, kaip norėtų, kad jų vaikai elgtųsi, sutuoktiniai surimtėja. Mindaugas pripažino, kad jiems bando įdiegti tą patį. „Kad kartu gyventų susituokę“, – sakė jis. Aušra norėtų, kad vaikai pirmiausia mokslus baigtų, o paskui šeimą kurtų. „Bet kaip susiklostys, taip“, – sakė ji.

Mokė mama, dabar jis

„Man patiko, kad jis buvo sportiškas. Visa sportiška šeimyna buvo“, – sakė Aušra, paklausta, kuo patiko Mindaugas. Šis, žmonos žodžius išgirdęs, patikino, kad nuo mažens jo galva buvo pramušta sportu – futbolas, krepšinis, o paskui prisirišo prie rytų kovos menų. Mindaugas yra Jurbarke įsikūrusio sporto klubo „Pantera“ vadovas ir treneris. Čia mokoma rytų kovos menų – džiudžitsu, Muay Thai, K-1, MMA.

Mindaugas juokavo, kad žmoną rinkosi pagal kitokius kriterijus. „Kai renkiesi žmoną, žiūri, kokia šeima. Mano mama visada sakydavo, kai rinksiesi žmoną, žiūrėk, kokie tėvai. Žiūrėk į būsimą uošvienę ir matysi savo žmoną. Uošvienė –mokytoja, tvarkinga. Inteligentiška. Viskas gerai“, – juokėsi jis, jau rimtai patikinęs, kad žiūri ir į patį mylimą žmogų, koks jis yra. „Bet tas tėvų auklėjimas veikia. Ir dabar dar prisimenu, kad taip mama mokė. Primygtinai nekartojo, bet kartais vis pasakydavo“, – šypsojosi jis.

Mindaugas tuos pačius žodžius kartoja ir savo vaikams. Sako, kad tuos žodžius vaikams sakydamas, sau mintyse pagalvoja, kad kažin, ar ras jie tokią šeimą, kuri neišsiskyrusi būtų. Tiek dabar daug skyrybų.

20 metų kartu

Aušra ir Mindaugas šią santuokos sukaktį atšventė visai neseniai, birželį. Kaip pavyko taip ilgai kartu gyventi? „Padėjo tolerantiškas požiūris, nes kiekvienas turi savo nuomonę. Reikia supratimo, branginti pačią  šeimą, mylėti vaikus. Nebūti savanaudišku, nes tų sunkumų visada bus. Ir pas mus yra buvę tų sunkumų. Tolerantiškai spręsti tas problemas ir ieškoti jų priežasčių. Jei tas sprendimas būna toks, kad bėgi į krūmus, pas mamą ar tėtę, kad mane skriaudžia – tuomet nieko gero“, – sakė Mindaugas. 

„Kaip ir kiekvienoje šeimoje – kol vienas prie kito pripranti, pradedi suprasti. Sunkumus stengiamės tarpusavyje išsiaiškinti. Niekada nebuvo taip, kad bėgtume pas mamą ar tėtį skųstis“, – jam pritarė Aušra. Vaikai matė juos besipykstančius. „Bet tai nebuvo kažkas baisaus, kad prisimintų visam gyvenimui“, – šypsojosi Aušra. „Nuo vaikų nenuslėpsi tokių dalykų. Ir nereikia slėpti. Tai yra natūralu. Jie turi matyti, kad galima susipykti ir susitaikyti“, – sakė Mindaugas. Kai susipyksta, dažniausiai iniciatore taikytis yra Aušra. „Atviresnė esu. Nemoku ilgai laikyti pykčio. Esu kaip degtukas“, – šypsojosi. Mindaugas tikino, kad ilgai pykti ant šeimos narių irgi nemoka.

Sportininkas ugniagesys, muziejininkė jogė

Pyktis nėra kada. Per daug užimti. „Kai daug veiklos, pykimosi retai būna. Būna pasibumbėjimas, pasiburbuliavimas“, – pasakoja Aušra. „Turime abu darbus, prie darbo sportą, prie sporto dar kitos veiklos“, – reziumavo Mindaugas. Jis Jurbarke dirba ugniagesiu gelbėtoju, moko vaikus rytų kovos menų, veda jogos užsiėmimus, organizuoja vietines ir tarptautines rytų kovos menų varžybas, vasarą organizuoja  stovyklas, turi jaunųjų ugniagesių būrelį. Aušra dirba muziejininke Jurbarko krašto muziejuje – pagal išsilavinimą ji istorikė. Ji taip pat suaugusius moko jogos. Abu ieško galimybių gauti finansavimą sportinei veiklai, rašo projektus. „Vien iš sporto sunku išgyventi, todėl prie sporto dar tų papildomų veiklų atsiranda“, – paaiškino Aušra. Ji sako, kad norėtų užsiimti tik joga, kurią, Aušros žodžiais, į šeimą atnešė Mindaugas. Šis mano, kad nuo jogos dabar labiau nutolęs. Labiau pasinėręs į kovos menus.

 Mindaugas teigia, kad pasiliktų tik sportinę veiklą, kuri jam geriausiai tinka. Pripažįsta, kad jam pagal charakterį ir ugniagesio gelbėtojo darbas. „Važiuojame padėti žmonėms. Viskas tvarkoje. Beliko dirbti trejus su trupučiu metų ir galėsiu eiti į pensiją. Nežinau, kaip darysiu. Jei galėsiu iš sporto išgyventi, išeisiu“, – šypsojosi vyras. „Vadas (taip pat iš Šakių, - aut past.) tai nenorėtų, kad jis išeitų. Turi dar jaunųjų ugniagesių būrelį“, – replikavo žmona. Vyras kartu su jaunaisiais ugniagesiais taip pat varžybose dalyvauja. Mindaugas priešgaisrinėje tarnyboje dirba, jo žodžiais, seniai. „18 metų. Skaičiuoju pagal Miglę“, – tiksliai įvardijo Aušra. „Kai atsirado vaikų, pagalvojau, kad reikia rimtą darbą susirasti“, – juokėsi Mindaugas. Rinkosi tarp policijos, krašto apsaugos ir priešgaisrinės tarnybos. Pasirinko darbą pastarojoje, nes kaip tik tais metais ją sukarino. Vyras ir norėjo dirbti sukarintoje struktūroje.

Įdarbinta visa šeima

Aušra patikina, kad į sportinę veiklą įtraukiama visa šeima. „Mes pripratome. Kai vyksta veikla klube, tada viską darome šeimyniškai.Vienas diplomus rašo, kitas teisėjauja. Šeimyna visa įdarbinta. Ir būna smagu. Gal vaikai būna nepatenkinti, kad laisvalaikį kitaip galėtų praleisti, bet jie jau pripratę. Ir greičiausiai dėl to nepyksta“, – šypsojosi Aušra.

Ir sporto salę Jurbarke, kur įsikūręs „Pantera“ klubas ir renkasi jų auklėtiniai, patys tvarkėsi savo lėšomis ir jėgomis. „Kai gavome patalpas pagal panaudą, susitarėme, kad jas patys susiremontuosime“, – sakė Mindaugas. Ir susitvarkė. Padėjo visa šeimyna, vaikų draugai ir net kai kurie sportininkai.

Abu tikina, kad labai vertina laiką, kurį jie leidžia penkiese. „Būna labai smagu, bet taip atsitinka retai“, – sako Aušra. Dažniausiai – per Kalėdas, kartais Velykas, vaikų gimtadienius. Laiką šeimai tenka dalintis su sportine veikla. Dažnai būna taip, kad giminės susitikimuose Smirnovai būna po vieną, nes šie dažniausiai vyksta savaitgaliais, o pagrindinė sportinė veikla – irgi savaitgaliais.  

Šakiečiams Jurbarkas tapo savas

Sutuoktiniai Jurbarke gyvena devintus metus. Iki tol 11 metų gyveno Šakiuose pas Mindaugo tėvus. Atskirame name, bet šalia. Mindaugas šypsosi, kad nusprendė būti savarankiški ir gyventi atskirai. Ieškojo buto. Sako, kad norėjo Kaune, bet pigiausias ir geriausias variantas pasirodė Jurbarke. Pasak Aušros, Mindaugas naująjį būstą rinkosi ir pagal tai, ar bus niša jo sportui. „Aš džiaugiuosi, kad čia apsigyvenome. Pamilome šį miestą. Pats miestas labai pasikeitė per tuos metus. Ir matėme, kaip jis keitėsi“, – sakė Aušra, prisiminusi slogų įspūdį, kurį paliko Jurbarkas į jį tik atsikrausčius. „Kai atsikėlėme gyventi, buvo pati pradžia, kai pradėjo tvarkytis. Ir Kauno gatvė baisi. <...>  Dabar nenorėčiau grįžti į Šakius, nes pamilome Jurbarką. Miestą, gamtą“, – patikino Aušra. „Dėl vaikų labai patenkinti, kad mažas miestas. Visur jie nueina. Nereikia vežioti“, – juokėsi Mindaugas. Aušra patikino, kad jų vaikams Jurbarke daugiau saviraiškos galimybių nei jų giminaičių vaikams, gyvenantiems didmiesčiuose. 

Vaikystės darbai ir nuotykiai

Mindaugas pasakoja, kad visus brolius ir seseris auklėjo mama, nes tėvą jie matydavo retai. Jis dirbo vairuotoju kolūkyje, paskui fermose. „Tų darbų turėjo daug. Pagalbos didelės mama nenorėdavo. Ji stengdavosi viską padaryti pati. Gal tas būdas iš mamos – ir aš noriu viską padaryti pats“, – pasakojo Mindaugas.

Aušra papildė, kad vyras iš mamos ir taupumą paveldėjo. Juokauja, kad anytai pensijos užtenka ir  vaistams, ir pragyvenimui, ir anūkų dovanoms.

Smirnovų tėvai visada gyveno ūkiškai. Kiekvienas vaikas šeimoje turėjo savo pareigas. Prie ūkinių darbų buvo pristatytas ir Mindaugas, kuo, jis neslepia, tada ne itin patenkintas būdavo. Smirnovų mama vaikams laisvės suteikdavo kitur. „To griežtumo nebūdavo, kad turime tada ir tada grįžti. Čia daugiau erdvės turėjome. Ji mumis pasitikėjo. Galėjome pareiti ir vėliau. Svarbiausia, kad ne po vieną, tvarkingai, gražiai“, – prisiminė Mindaugas.

„Ji jų nespausdavo. Sakydavo, jei vaikai ką prisidirbdavo, jie jai tuoj pat prisipažindavo. Nebijodavo mamai pasisakyti“, – kalbėjo Aušra. Ką pridirbo Mindaugas? „Esu padegęs“, – šypsosi. „Kluoną, taip vadinamą. Ir tuoj pat atbėgo mamai pasisakyti“, – juokėsi Aušra. Mindaugas, būdamas kokių 4-5 metų, pasiėmė tėtės cigaretes, nuėjo į kluoną pabandyti rūkyti.

Jau norėjo užsirūkyti pridegtą cigaretę, bet pamatė mamą, pro šalį einančią. Puolė cigaretę slėpti.  Mama nuėjo, puolė traukti cigaretę, bet pamatė, kad dega. Pradėjo gesinti. Negesta. Nubėgo tuoj pat ir mamai pasakė. „Ką mama sakė? Nieko. Žinau tik, kad visi bėgo gesinti. Mama nebaudė. Nuo mamos nesu gavęs. Nuo tėvo esu. Biškį prisidirbau. Būdamas antrokas ar trečiokas. Jau rimčiau nei gaisras“, –  juokėsi Mindaugas, pripažindamas, kada tada pelnytai gavo diržų.

„Ji nuostabi moteris. Aš ją vadinu antra mama. Kiek gyvename, ji padėjo vaikus auklėti. Ir vaikai ją labai myli. Kiek ji man patarimų davusi, kaip vaikus auklėti, juos gydyti“, – kalbėjo apie Mindaugo mamą, savo anytą, Aušra, patikinusi, kad anyta ją išmokė vaikus gydyti natūraliais būdais, žolelėmis. Šiais metais Mindaugo mamai sukaks 77-eri. Mindaugo tėtis mirė prieš 18 metų.

Mindaugas sako, kad mamos svajonė išsipildė. Ji norėjo, kad visi devyni vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą. Beveik visi Smirnovai su aukštuoju. Tik vienas su aukštesniuoju.

Vieni kitiems mokytojai

Sutuoktiniai užaugino lyderes. Aušros ir Mindaugo dukra Miglė praėjusiais metais buvo išrinkta Jurbarko jaunimo lydere. Abu patikina, kad vaikų specialiai neauklėjo.  Tiesiog tokios charakterio savybės. „Charakterio savybės yra iš prigimties. Bet Miglei daug davė teatras – drąsos, užsispyrimo. Jei ji ką užsibrėžia padaryti, tai jai reikia padaryti iki galo“, – sakė Aušra. Pasak Aušros, jie abu vaikams netrukdė reikštis. „Jei būtume neleidę kažkur eiti, daryti, tai gal ir būtume nuslopinę. Mes tolerantiškai. Nėra supergriežto auklėjimo. Matai, su kokiais draugais bendrauja, tu pasitiki jais, daug ką leidi. Ir jie už tai dėkingi. Stengiamės jais pasitikėti“, – kalbėjo Aušra. „Kartais gal per daug leidžiame. Bet šiaip viskas gerai“, – juokdamasis patikino Mindaugas.

Abu sutinka, kad vaikai patys yra jų mokytojai. „Kai pasako kokią mintį, tai pagalvoji. Iš vaikų gali daug ko pasimokyti“, – sakė Mindaugas. Jis pats iš vaikų mokosi ramumo, neskubėjimo, o Aušra – užsispyrimo. Pasak Aušros, yra nuostabu, kad tėvai ir vaikai vieni kitiems yra pavyzdžiai. „Mama išėjo į pensiją ir pradėjo Šakiuose lankyti senjorų jogą. Ji stengiasi mankštintis, judėti. Kažkada tėvai mums buvo kaip pavyzdys, o dabar mes jiems kaip pavyzdys, kad gali ir kitaip gyventi“, – sakė Aušra.

Ištraukė laimingą bilietą

Abu tvirtina, kad per tuos 20 bendro gyvenimo metų vienas kitam nenusibodo. „Nėra kada įkyrėti“, – juokėsi Aušra. Pasak Mindaugo, pastangų reikia, bet viskas turi vykti natūraliai. „Šeimoje pastangos turi būti natūralios, o ne per prievartą. Kas būtų, jei man dabar reiktų prisiversti gyventi su tuo žmogumi. Ilgai neprisiversi. Turi būti natūralu. Jei natūralumo nėra, bus reikalų“, – šypsojosi Mindaugas. Pasak Aušros, jų vaikai džiaugiasi, kad tėvai darniai sugyvena ir nesiskiria – jie mato, kaip sunkiai tėvų skyrybas išgyvena jų draugai.

Kaip jiems pavyko išsaugoti šeimą? Abu pajuokauja, kad tikriausiai laimingą bilietą ištraukė, nors patikina, kad loterijose nežaidžia, o bilietų nuperka tik dovanų mamai.

Trumpai – apie mini armiją ir kaukes

Mini armija

Mindaugas juokauja, kad jo rytų kovos menų treniruotės auklėtiniams yra kaip mini armija. „Disciplinos gauna. Charakterį formuoja. Čia yra kovos menas. Vadinasi, turi kovoti. Jei kovoji – turi nugalėti. Bet aš jiems aiškinu, kad čia sportas. Jei pralošei, ne gyvenimo pabaiga. Tu turi stengtis laimėti“, – kalbėjo Mindaugas. Pasak Aušros, sportuoti pradėjusių vaikų tėvai pastebi, kad jų atžalos pasikeitė – ne tik fiziškai sustiprėjo, bet ir įgavo didesnio pasitikėjimo. Iš rytų kovos menų treniruočių yra ir daugiau naudos. „Tą blogą energiją jie palieka čia. Kas į kriaušę išspardo, kas išsiimtyniauja, ir gatvėje tos jėgos nerodo. Arba nėra to tikslo. Tam tikrą mąstymą formuoja“, – tvirtino Aušra. Mindaugas vaikus iki 14 metų moko džiudžitsu – tai yra artima dziudo ir karatė. Į galvą nesmūgiuoja, tik į korpusą ir rungiasi imtynėse. O nuo 14-os metų tie, kurie gabesni, treniruojasi pagal kikbokso taisykles, kuomet galima smūgiuoti ir į galvą. 

Nekontroliuojami

Patys pavojingiausi tie, kurie sportuoja rūsiuose. T.y. savarankiškai, pasislėpę. Tuo įsitikinęs Mindaugas. „Nes jie neišsikrauna. Kai treniruojasi pas trenerį, koks jis bebūtų, treneris aiškins tam tikras taisykles, pamokys. Ir vaikas turės atsakomybę. Turi gerbti trenerį ir jo klausyti. O jei sportuoja vienas, jis gauna jėgos. Sportuoja su to paties mąstymo kaip ir jis, nėra pamokymų, kaip elgtis kokioje situacijoje. Jie prisimena, kaip kas kokį žodį ne taip pasakė ir kartu nusprendžia, kad reikia tam į kailį duoti. Iš tokių dažniausiai ir susidaro grupuotės. Jie nekontroliuojami.

Kovos menai – valdingoms?

Rytų kovos menai tinka valdingoms moterims. „Joms reikia išsikrauti. Bet meniškos sielos mergaitėms, sakyčiau, kad nereikia. O berniukams – atvirkščiai. Jei silpnas, būtinai reikia atvesti treniruotis, kad įgautų vyriškumo“, – įsitikinęs Mindaugas.

Gintis neteks

Mindaugui rytų kovos meną savigynai panaudoti teko tik vieną kartą, darbe, kai dar dirbo apsaugos darbuotoju. „Kad kas užpultų, dar to nėra buvę. Gal dėl to, kad į tokias vietas neini, neieškai tų konfliktų“, – sako Mindaugas, pripažindamas, kad mokykloje visko yra buvę. Treneris tikina, kad pradėjus sportuoti, gintis nereikės. „Aš ir vaikams sakau, kad pamatysite, jog pradėsite sportuoti, nebereikės sugebėjimų panaudoti, nes aplinka sužino. Žino, kad jei prie jo kabinsiesi, reikės kovoti. O kam kovoti, jei gali prisikabinti prie to, nuo kurio negausi atgal. Ieško aukos“, – kalbėjo Mindaugas.

Kaukės

Mindaugas ir Aušra nemėgsta tų pačių savybių. „Kaukių“, – sako Mindaugas. „Nėra užslėptų minčių. Ką galvoja, tą ir sako. Vertinu tokius be veidmainiškumo“, – paaiškina Aušra.  Mindaugas patikina, kad jaučiasi, kai nori draugauti iš išskaičiavimo. „Stengiesi bendrauti ne su tais, su kuriais naudinga, o su kuriais užsiimi panašia veikla. Pažįstamų labai daug, o tikrų draugų tiek daug nėra“, – sako Aušra.

Savarankiški

Aušra ir Mindaugas vienos bendros sąskaitos neturi. Pinigus deda į atskiras, bet kai reikia, dalijasi.

„Aš mėgstu savarankiškumą. Aš užsidirbu ir savo reikmėms noriu išleisti pinigus. Mėgstu pati užsidirbti. Iš vyro prašyti nemėgstu. Smagu, kad ir vaikai nori užsidirbti patys sau. Mato, kaip mums nelengva pinigus uždirbti, ir patys stengiasi.