Auksarankė Aušra apie dovanas: nebijok pats pagaminti, nes gausi džiaugsmo dešimteriopai

Pasisekė šios jurbarkietės artimiesiems, giminėms, draugams, kolegoms ir klientams. Ji visada per kiekvienas Kalėdas nustebina visus pačios gamintomis dovanomis. Tokia yra Aušra Aleknaitė, apie kurią galima pasakyti taip – ji moka viską daryti, o jei ko nemoka – vis tiek imasi daryti ir jai tai visada pavyksta. Ji moka megzti (ir gali apmegzti save nuo galvos iki kojų), gaminti maistą (ir ne bet kaip, o eksperimentuoti), kurti papuošalus, ne šiaip kokius – jos kurtų papuošalų paroda buvo atidaryta Kėdainiuose daugiakultūriniame centre.

Bet grįžkime prie dovanų. Šiais metais ji savo artimiesiems ir draugams nusprendė padovanoti pačios dekoruotus puodelius. Per kelias savaites jau prikepė, kaip pati sako, gerokai per 20 puodelių ir lėkštelių.

Aušra iš prekybos centrų prisipirko įvairių baltų puodelių bei lėkštelių, juos specialiais dažais išdailina, tada nulakuoja ir kepa įprastoje orkaitėje. Ji visus puodelius dekoruoti savo pačios sugalvotais ir dažnai konkrečiam asmeniui skirtais piešiniais bei palinkėjimais. Puodelis seseriai šunų mylėtojai, su žodžiais, kad „už pinigus gali nusipirkti daugybę dalykų, bet jie tau nevizgins uodegos.“ Atskiras puodelis draugams medžiotojams fanatams, keliauninkams, žvejams... Ant sau skirto puodelio nupiešė baravykų guotą, su žodžiais – svajonė – gyvenimo dalis. Aušra, pasirodo, dar yra aistringa grybautoja, uogautoja. Vasarą, rudenį po darbo kone tiesiai į mišką uogų ar grybų rinkti, žiemą, šypsosi, neria į mezgimą.

Išmoko dekoruoti puodelius

Aušra tikina, kad dekoravimo ji ėmėsi pirmą kartą, kad niekada to nedarė, nemokėjo, kad apskritai piešti nemoka ir kad to darbo ėmėsi tik prieš geras savaites. Apžiūrint jos dekoruotus puodelius sunku patikėti. Kaip ir tuo, kad ši moteris niekada nelankė jokios meno mokyklos.

Ją patikinus, kad taip išmarginti puodeliai (ir apskritai viskas, ką ji daro) tikri stebuklai, ji nusijuokia ir pasikuklina, kad čia nieko rimto, kad tik pasižaidimai ir kad ji apskritai nemoka piešti. Sunku tuo patikėti žinant tą faktą, kad Aušros puodeliai vežami dovanų ir garbiems Izraelio valdžios asmenims, kurie juos sugraudina kone iki ašarų.

Paklausta, jei dekoruoja pirmą kartą, kaip ji išmoko, Aušra atsako trumpai. Padeda visagalis ir visažinis internetas – čia pilna informacijos ir apie tam skirtus dažus, ir apie patį procesą. Daug įdomesnė istorija, kaip ji tokio darbo ėmėsi. Aušra pasakoja, kad viskas prasidėjo po to, kai netyčia sudaužė suvenyrinę lėkštę, kurią parsivežė iš Turkijos. Juokiasi, kad buvo gaila išmesti, nes labai jau brangiai kainavo. Minties suklijuoti duženas atsisakė, nes tobulai to padaryti nepavyktų. Tuomet ir pagalvojo, kad gali tos lėkštės kopiją pasidaryti – pati taip pat išdekoruoti. Šypsosi, kad pavyko. Ir gavosi dar geriau, nei atrodė originalas.

Imtis kažko naujo ir pačiai, ir jos artimiems žmonėms įdomiau. Ką nors megzti jai nebeįdomu, nes mezginių Kalėdoms jau pridovanojusi. Papuošalais irgi draugai, giminės apdalinti ir jau pačiai atsibodo. Dovanodavo savo virtas uogienes. Sako, irgi atsibodo. Klijuoji iš akmenukų koliažus, paveikslus – tie irgi atsibodo. Praėjusieji metai buvo irgi ypatingi – numezgė kepurėles ir šalikėlius buteliams papuošti.

Visą straipsnį rasite jau gruodžio 16 dieną pasirodysiančiame "Mūsų laikas" laikraštyje.