Audronė Stoškienė. Per skaičius ir iššūkius – šokio žingsniu

Turbūt neapsiriksime pasakę, kad daugumai žodis „buhalteris“ asocijuojasi su nuobodoku, sausu, be skaičių nieko daugiau gyvenime nematančiu žmogumi, tokia pilka kontoros pele, kuriai terūpi išlaidos, pajamos, debetas, kreditas, balansas... 

Žinoma, taip nėra. Dauguma buhalterių – įdomūs ir spalvingi žmonės. O profesinės šventės proga ir pakalbinome vieną iš tokių – Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Finansų skyriaus vedėją Audronę Stoškienę, su kuria kalbėjomės apie profesinį kelią, iššūkius, konkursus ir... šokius.

Audronė sako, kad tapti finansininke nebuvo jos svajonė – į dabartines pareigas atvedė susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Tiesa, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Marijampolėje tvirtai žinojo viena – jos profesija bus susijusi su skaičiais, nes labai patiko matematika. Nuvežusi dokumentus į Vilniaus Universitetą iš pradžių mąstė apie prekybos ekonomiką, tačiau atbaidė didelis konkursas. Taigi, apsisprendė studijuoti pramonės ekonomiką – darbas didelėje įmonėje atrodė patrauklus. Mokytis buvo įdomu, sako Audronė, deja, pasikeitus ekonominei situacijai, didžiosioms įmonėms egzistuoti tapo labai sunku. Jau atlikdama praktiką „Lelijos“ fabrike suprato, kad dirbti pramonės ekonomiste jai vargu ar teks.

Baigusi mokslus ir atvykusi su šeima į Jurbarką, ji... užsiregistravo Darbo biržoje. Dideliam savo nustebimui netrukus sulaukė telefono skambučio – pasikalbėti kvietė tuometinės Finansų inspekcijos vedėja Saulė Šeršniova. „Darbas buvo visai ne toks, kokio tikėjausi, – sako Audronė. – Tačiau dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, tvirtai galiu pasakyti, kad aukštasis mokslas duoda tik bendrąjį išsilavinimą, o visi darbiniai niuansai įgyjami tik ilgamete patirtimi“. Ekonomistės darbas buvo labai įdomus: daug skaičių, kuriuos reikėjo suskaičiuoti teisingai ir tiksliai, ir ne kompiuteriais, kurių tuomet tiesiog nebuvo, o skaičiavimo mašinėle. Pirmasis kompiuteris Finansų skyriuje atsirado gal 1992 metais, prie jo pasikeisdamos dirbo keturiese. Tik vėliau kompiuterius gavo kiekvienas specialistas.

Jaunosios ekonomistės karjeros šuolis buvo susijęs su labai skaudžiomis aplinkybėmis – netikėtai ir tragiškai iš gyvenimo išėjo gerbiama vadovė ir mokytoja S. Šeršniova, o Audronei teko užimti jos pareigas. „Neliko mokytojos, neliko, ko pasiklausti, teko kapstytis savo jėgomis, pasikliauti šalia dirbančiais kolegomis“, – sako Audronė. Taip jau daugiau kaip trisdešimt metų ji ir dirba tose pačiose pareigose, nors jų pavadinimas keletą kartų ir keitėsi, bet darbas liko tas pats – Finansų skyriaus vedėja. „Per tą laiką buvo visko – šilto ir šalto, teko daug mokytis“, – prisipažįsta pašnekovė.

Iššūkiai negąsdina

„Niekada nebijojau iššūkių, – sako Audronė, – su entuziazmu dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Man tai buvo įdomu. O dabar ir anūkams galiu parodyti, kokiuose konkursuose teko dalyvauti“. Beje, jai puikiai sekėsi. „Mėgau ne tik skaičius, – prisipažįsta ji. – Visada mylėjau ir gimtąją kalbą. Todėl pirmasis iššūkis buvo Nacionalinis diktantas“. Pačiame pirmajame Nacionalinio diktanto konkurse 2006 metais Audronė puikiai pasirodė rajoniniame ture Jurbarke ir buvo pakviesta rašyti diktantą į Nacionalinę televiziją. Tai buvo labai įdomi patirtis.

Drąsa rizikuoti ją buvo nuvedusi netgi... į Ameriką, kai 2007-aisiais nusprendė dalyvauti Kauno technologijos universiteto surengtame konkurse valstybės tarnautojams, kurio prizas buvo pažintinė kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas. Parašiusi motyvacinį laišką anglų kalba Audronė sako, kad buvo ir pamiršusi tą konkursą. Ir labai nustebo, gavusi pranešimą, kuriame buvo rašoma, kad ji pateko į antrąjį etapą ir kviečiama į motyvacinį pokalbį universitete. Irgi anglų kalba. Nors jos pačios teigimu, angliškai ji kalbėjusi tik buitiniame lygmenyje, tačiau pasiskaitė įvairių straipsnių anglų kalba, atnaujino žinias ir autoritetingą komisiją sugebėjo įtikinti, kad yra verta kelionės. Taip teko aplankyti Vinčesterio miestą Virdžinijos valstijoje, kur turėjo galimybę susipažinti su Amerikos savivaldos sistema: socialine apsauga, finansų, personalo valdymu, ūkio tvarkymu – nuo valymo įrengimų iki šiukšlių išvežimo. Buvo ir kultūrinė programa – teko pažiūrėti Vinčesterio universiteto studentų sukurtą įspūdingą miuziklą, lankėsi sostinėje Vašingtone. „Šios kelionės įspūdžiai nepamirštami“, – sako ji.

2010 metais paskatinta bendradarbių ji nusprendė dalyvauti Konstitucijos egzamine. „Konstituciją turi žinoti kiekvienas pilietis, – teigia Audronė. – Bent jau būti perskaitęs. O aš tuomet ją perskaičiau ne vieną kartą“. Laimėjusi šio egzamino pirmąjį turą, buvo pakviesta dalyvauti antrajame ir Lietuvos piliečių ir gyventojų, neturinčių teisinio išsilavinimo, grupėje užėmė II-ąją vietą Lietuvoje. Tąkart teko apsilankyti Prezidentūroje, kur iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavo jos pasirašytą Konstituciją.

Šokiai ir žygiai

„Kartais pati galvoju, kodėl mane taip traukia įvairiausia veikla, visiškai nesusijusi su tiksliaisiais mokslais, – juokiasi Audronė. – Gal todėl, kad vien su skaičiais smegenys greitai perkaistų. Todėl ir reikia kitokių, širdžiai mielų, užsiėmimų“. Tokių užsiėmimų ieškant jos gyvenime atsirado liaudiški šokiai, nors prieš tai šokti teko nedaug – tik mokykloje, žemesnėse klasėse. Tačiau kantrioji liaudiškų šokių grupės „Mituva“ vadovė Ada Baublienė išmokė visko. Svarbiausia, sakydavo ji, ne tai, kokį žingsnį dedi, o kaip tu atrodai – viską reikia daryti su šypsena ir gera nuotaika. Taip su šypsena Audronė ir šoka – jau beveik 20 metų ir tikisi, kad šokti galės ir toliau. Juk šokiai – tai ne tik repeticijos ir koncertai. Tai ir smagios išvykos, jaukus bendravimas draugiškame bendraminčių rate.

Beveik toks pat smagus ir neseniai atrastas naujas užsiėmimas – pėsčiųjų žygiai. Nors Audronė sakosi nesanti labai „kieta“ žygeivė, tačiau 15 ar 20 kilometrų nukeliauti įdomiomis vietovėmis visada labai smagu.

Kelionės

Nežinantiems išduosime paslaptį. Jurbarko rajono biudžetinių įstaigų buhalteriai turi tradiciją – kiekvienais metais Buhalterių ir auditorių dienos proga jie vyksta vis į kitą Lietuvos savivaldybę susitikti su kolegomis, pabendrauti ir aplankyti vietos įžymybes. Pagrindinis šių išvykų iniciatorius ir organizatorius ir yra Finansų skyrius bei jo vadovė Audronė. Ji sako, visada labai mėgusi keliauti, todėl savo pomėgiu mielai dalinasi ir su kitais. Paklausta, kaip kilo tokia mintis, juokiasi, kad, tikriausiai iš taupumo. Mat Buhalterių ir auditorių asociacija kiekvienais metais organizuoja įvairius seminarus ir kursus, dažniausiai, ne vienos dienos. Deja, dėl didelės kainos ne kiekvienas gali į tokius renginius nuvykti. O rajone yra tiek daug buhalterių, kuriems kiekviena išvyka – didelis džiaugsmas, nes galima ir daug įdomaus pamatyti, ir su kolegomis susitikti, pasikalbėti apie sunkaus ir atsakingo darbo džiaugsmus ir rūpesčius. Per pandemiją porai metų nutrūkusi, pernai ši tradicija atsinaujino. Šiais metais planuojama vykti į Kauno rajoną, kur pabendraus su vietos savivaldybės darbuotojais, aplankys Botanikos sodą, Pažaislio vienuolyną, įdomiai ir prasmingai paminės Buhalterių ir auditorių dieną.