Audriaus ir Rūtos Tirlikų šeimą vienija bendras pomėgis

Gegužės 15-ąją minime vieną šilčiausių ir brangiausių švenčių. Tai – Tarptautinė šeimos diena. Ši šventė – tai savotiškas dar visai neseniai minėtos Motinos dienos ir artėjančios Tėvo dienos junginys. Nėra receptų, kurie tiktų visoms šeimoms, bet žmonių patirtis rodo, kad santuokai skirtas laikas ir darbas gali duoti nuostabių vaisių. Šeima yra vertybė visai visuomenei, vaiko vystymosi ir ugdymo aplinka. Šeima mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą – joje mes formuojamės, augame, tobulėjame, atsipalaiduojame.

Dešimtys Lietuvoje ir užsienyje orientavimosi varžybose iškovotų medalių, sportuojant aplankyta ne viena užsienio šalis, vasaros stovyklos, kuriose renkasi šio sporto entuziastai, savaitgaliai užimti ne žiūrint televizorių, o bėgiojant gryname ore – tokia yra Audriaus ir Rūtos Tirlikų šeima. Jų sūnus dvidešimtmetis Martynas, šiuo metu studijuojantis KTU, neseniai pateko į autobiografinių apybraižų rinkinį „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“. Joje rašoma apie vaikino pasiekimus – daugybę pergalių, pelnytų šalies ir tarptautinėse varžybose. Nuo 2012 m. jis dalyvauja pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionate. 2009, 2011, 2012,  ir 2014 m. Martynas tapo savo amžiaus grupės vidutinės trasos Lietuvos orientavimosi sporto čempionu, ne kartą ir sprinto trasos Lietuvos čempionu.

Šeštokė Gabrielė Tirlikaitė – taip pat seka tėvų ir brolio pėdomis – ne kartą savo amžiaus grupėje varžybose yra užėmusi prizines vietas. „Martynas ką tik grįžo į Lietuvą iš Švedijoje vykusių varžybų, užėmęs 22 vietą iš kelių šimtų dalyvavusių. Koją pakišo patyrimo stoka ir nuovargis. Nors įveikta 17 kilometrų trasa, dar trūksta geležinės ištvermės“, – pasakoja Audrius apie sūnų, pats tik prieš dieną grįžęs iš Vilniuje vykusių varžybų. Dukra Gabrielė šį kartą jose nedalyvavo, nes buvo pasitempusi kelio raiščius.

A. Tirlikas ir jo žmona Rūta orientavimosi sportu susidomėjo dar besimokydami mokykloje, vėliau studijuodami tuometiniame Kūno kultūros institute tęsė šią veiklą. Dabar abu su žmona dalyvauja varžybose veteranų grupėje. A. Tirlikas šiuo metu dirba mokytoju Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje bei treniruoja orientacininkus Jurbarko kūno kultūros ir sporto centre, yra orientavimosi sporto klubo „Karšuva“ vadovas. Rūta, anksčiau taip pat dirbusi kūno kultūros mokytoja, vėliau Klaipėdos universitete įgijo dar vieną – anglų kalbos diplomą. Šiuo metu ji dėsto šią kalbą Naujamiesčio mokykloje. Rūta Tirlikienė yra gimusi ir mokyklą baigusi uostamiestyje, su Audriumi jie susipažino studijuodami Kaune.

„Niekada vaikų per jėgą į sportą negrūdom. Norėjosi atitraukti juos nuo gatvės, kompiuterių, telefonų, tad visur veždavomės kartu. Draugai, kuriuos įgyji kažkur kitur, bendrame užsiėmime, ir gatvės draugai skiriasi. Geriausia, kai juos vienija požiūris į tam tikrą veiklą. Jie kartu su mumis nuo mažų dienų važinėjo į varžybas ir patys įsitraukė į šią veiklą. Dabar tai tapo jų pomėgiu“, – pasakoja Audrius. Jo nuomone, šeimoje rodomas pavyzdys yra pagrindinis postūmis užsiimti vienokia ar kitokia veikla. „Šeima yra visa ko pagrindas. Ir ne mokytojų ar trenerių, o būtent tėvų pavyzdys labiausiai uždega. Mes juokaujame, kad šis sportas yra net ne hobis, o tiesiog gyvenimo būdas“, – pasakoja „Karšuvos“  vadovas.

Jis sako, kad abu vaikai ne tik sportuoja, bet taip pat yra muzikalūs – Martynas baigė Antano Sodeikos meno mokyklos trimito klasę, o Gabrielė šiuo metu mokosi groti fleita ketvirtoje muzikos klasėje. Ir visur suspėja. Daugiau niekam laiko nelieka – mokykla, darbas (t.y. sportas) ir muzika. Bet, kaip sako tėvas, vaikus labiau traukia ne muzika, o sportas, tačiau muzikos mokyklos Gabrielė mesti neketina. Ką pradėjai, turi užbaigti – tokia yra šios šeimos narių nuostata.      

Orientavimosi sportu Audrius susidomėjo gana anksti – penktoje klasėje besimokydamas gimtajame Gelgaudiškyje. Į ten veikusį Šakių sporto mokyklos padalinį atėjusi nauja trenerė Irena Žemaitienė pasiūlė išbandyti jėgas orientavimosi sporte. Taip nuo penktos klasės Audrius liko šiame sporte iki šiol. „Pradedi jauname amžiuje, o yra galimybė likti iki senatvės. Tai tokia šaka, kur amžius neturi jokių ribų. Skandinavijos pavyzdys tai įrodo – seniausias žaidėjas jau sulaukęs virš devyniasdešimt metų. Šio sporto privalumas – nuolatinis buvimas gamtoje. Du labai gerai suderinti dalykai – tyras oras ir smegenų mankšta. Blogo oro, kaip sakoma, nebūna – tik netinkama apranga“, – apie orientavimosi sporto privalumus pasakoja treneris. Jis taip pat džiaugiasi, kad nors mokinių skaičius Jurbarke nuolat mažėja, tačiau į jo vadovaujamą klubą kasmet ateina po kelis vaikus daugiau. Sporto mokykloje jis treniruoja vieną grupę, kurių amžiaus skirtumas yra 3-4 metai.

„Dabar dauguma mėgsta lengvesnį gyvenimo būdą – kompiuteriai, telefonai, gatvė – tai matosi ir kūno kultūros pamokose. Vaikams sakau, jei palygintume įvairių distancijų ar sporto užduočių rezultatus prieš 10 metų ir dabar, pamatytume didžiulį skirtumą. Dabar rezultatai žymiai prastesni. Kodėl? Kaltas suaugusių žmonių požiūris – vaikai patys iš savęs tokie nebūtų. Ir taip yra daugumoje sporto šakų. Sportas dabar nepopuliarus. Ir viskas priklauso nuo šeimos. Šeima visko pagrindas. Jei nori, kad vaikai tobulėtų ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai, turi tai rodyti savo pavyzdžiu. Ir tai ne mokytojo ar trenerio, o tėvų pareiga“, – teigia Audrius. Jis apgailestauja, kad mokiniai, nors ir supranta apie sporto naudą, dauguma tingi. Kiti į šią pamoką žiūri kaip į nesvarbią, arogantiškai, atsainiai. „Ne kiekvienas sugeba vienodai, tam pamokose ir yra kaupiamasis balas. Darbas mokykloje sunkus emociškai. Aš asmeniškai pedagogikos savo vaikams nerekomenduoju. Mielai keisčiau savo profesiją, jei iš naujo reikėtų. Mokytojo ir trenerio darbas labai skiriasi, nes į treniruotes ateina vaikai, kurie nori dirbti, o mokykloje kūno kultūros pamokos „kaip šuniui penkta koja“. Vaikai į kūno kultūrą žiūri pro pirštus. Gali nieko nedaryti, nes savimi rūpintis jiems nėra aktualu. O reikėtų išmokti sportuoti – kaip tam tikrų gyvenimo įgūdžių. Tai savęs tobulinimas visam gyvenimui. Mokymo programa Lietuvoje šioje disciplinoje nesuderinta – vienur reikalingas rezultatas, kitur tik užimtumas“, – apie mokymo ypatumus pasakoja A. Tirlikas. Jis iš patirties žino, kad dažniausiai ilgam su sportu susidraugauja tik sportuojančių šeimų vaikai.

Treneris apgailestauja, kad nors statistiniai duomenys rodo, jog vaikų sveikata prastėja, noro sportuoti ir mankštintis akivaizdžiai mažėja. Gal vyresnio amžiaus mokinius gąsdina tai, kad per kūno kultūros pamokas reikia įvykdyti tam tikrus normatyvus, už kuriuos rašomi pažymiai.

Paklaustas apie šeimos laisvalaikį, Audrius nusijuokia, kad orientavimosi sportas ir yra laisvalaikis. Anksčiau jis mėgo dirbti medžio darbus. Prie jų praleisdavo ištisas valandas – 10 valandų pralėkdavo nepastebint. Susižalojus staklėmis ranką, šio pomėgio teko atsisakyti, liko vien sportas. Draugams, kaip jis sako, laiko taip pat mažai lieka. Draugai daugiausia orientacininkai, su kurias susitinka tradicinėse daugiadienėse „Tako“ varžybose ir kitose. Kasdieniniams susitikimams paprasčiausiai nėra laiko – darbas, sportas, namai, automobilio  tvarkymas, kad turėtų kuo nuvežti mokinius į varžybas ar treniruotes. Ir tėvus reikia Gelgaudiškyje aplankyti bei jiems padėti. „Važiuoji į varžybas, susitinki su draugais. Viskas bėgte ar prabėgom. Mūsų šeimos buities darbai tenka tam, kuris turi laiko. Šiandien aš pietus padariau, nes iki dvyliktos buvau namuose. Susitvarkiau, varžybų planus peržiūrėjau, informaciją, kas pasaulyje vyksta – ir į darbą, – apie dienotvarkę pasakoja treneris. – Laiko nėra papildomai veiklai nė minutės. Viskas suplanuota. Pagalvoju ir apie sveikatą. Buvau taip save prieš kurį laiką nuvaręs, dirbdamas per vasarą be atostogų, kad vos neišvirtau iš klumpių. Viskas susidėjo į vieną vietą, teko atsisakyti papildomo krūvio. Darbas su vaikais – didelis emocinis krūvis ir atsakomybė, reikia numatyti kelis žingsnius į priekį.“

Savo šeimą Audrius laiko eiline, niekuo neišsiskiriančia. Jie nenori reklamos, puikuotis sportiniais pasiekimais ar kitaip viešintis. Jo nuomone, tokių kaip jų šeima Jurbarke yra daug. Koks laimingos šeimos receptas? Audrius sako, kad bendras pomėgis tikrai suartina. „Jeigu aš visą laiką praleisčiau miške, o Rūta sėdėtų namie, gal ir nebūtų darnos. O dabar abu ir mokinius vežam į treniruotes, nes į vieną mašiną netelpa, ir į varžybas kartu. Mes patys vis dar aktyviai sportuojam ir nežadam to mesti. Didžiąja dalimi bendras pomėgis sutvirtina šeimą. O gyvenam kaip visi, nesam idealūs“, – kuklinasi A. Tirlikas. Ir visai be reikalo, nes jis ir jo šeima – neeilinių pasiekimų sulaukę, mūsų kraštui daug davę žmonės, išauginę ne vieną gabų orientavimosi sporto čempioną.