Atsitiktinumas, tapęs gyvenimo aistra

Birželio 30-ąją Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas atsisveikino su ilgamete darbuotoja Rasa Miliūniene, čia išdirbusia 42 metus. O po poros savaičių, liepos 15-ąją, Rasa grįžo į biblioteką jau ne kaip darbuotoja ar skaitytoja, o kaip edukatorė, pakvietusi jurbarkiečius į smagią ir saldžią Medaus edukaciją. Matyt, ne veltui atsisveikindamos su Rasa buvusios kolegės jai padovanojo... avilį. Pasirodo, kad Miliūnų šeima bites laiko jau 15 metų, nors bičiule, kaip ir bibliotekininke, ji pati sako tapusi atsitiktinai.

Tą trečiadienį jurbarkiečių, norinčių daugiau sužinoti apie bites, jų priežiūrą ir, žinoma, medų  į biblioteką prisirinko tiek, kad iš pradžioje šiai edukacijai numatyto didoko kabineto pirmajame aukšte teko greitai persikraustyti į gerokai didesnę konferencijų salę.

Susitikimo akimirkos. „Mūsų laiko“ nuotraukos.

Protingiausias gyvūnas

Apie bites Rasa pasakoja su didele meile ir susižavėjimu. Pasak jos, bitė ne tik pats reikalingiausias žmogui, bet ir pats protingiausias gyvūnas. Mokslininkai teigia, kad išnykus bitėms po keleto metų žlugtų ir gyvenimas žemėje, nes jų darbas apdulkinant augalus ir taip palaikant gamtos pusiausvyrą yra nepakeičiamas. O teiginį apie bičių protą ir išmintį Rasa tuoj pat pagrindžia pasakojimais apie nuostabiai darniai sutvarkytą bičių gyvenimą.

Susirinkusieji sužinojo ir apie bitininkavimą, ir apie bites: motinėlę (arba karalienę), tranus ir darbininkes, apie jų tarpusavio ryšius, kasdieninį darbą, gyvenimą ir mirtį. Juk ne veltui liaudies tradicija yra išsaugojusi begalę pasakojimų ir patarlių apie bites, be to, pasak jos, bitė yra vienintelis gyvūnas, kuris miršta kaip ir žmogus.

Ar žinote, kad bitės turi penkias akis, kuriomis ne tik mato, bet ir girdi, o mokslininkai tvirtina, jog jos netgi atpažįsta savo šeimininką? Kad bičių motinėlė gyvena keletą metų, o darbininkė – tik keturias savaites? Kad rudenį jos iš avilio išvaro visus tranus? Kad per karščius prie lakos keliomis eilėmis sutūpusios bitės virpindamos sparneliais vėdina avilį?

Bitininkė papasakojo, kad bitėms spiečiant prie jų galima artintis drąsiai, nes apsunkusios nuo kelionei pasiimtų maisto atsargų jos tampa nejudrios, tačiau rudenį, kai bitės ruošiasi žiemoti, jos tampa piktos ir tada net atsitiktinis apsilankymas bityne baigiasi skausmingais dūriais.

Rasa pristatė ir bičių produktus: įvairių rūšių medų, vašką, bičių pikį, žiedadulkes, bičių duonelę. Papasakojo ir apie bičių pieną, bitininkų laikomą tikru gyvybės eliksyru, kurį bitės naudoja tik vienam reikalui – naujai motinėlei auginti.

Lemtingas atsitiktinumas

Norint tapti bitininku, pasak Rasos, neužtenka tik bičių šeimos. Reikia ir specialių rūbų, skrybėlės su tinkleliu, pirštinių, dūminės, avilių, į kuriuos dedami rėmai su vaško plokštelėmis koriams formuoti, medsukio ir dar daugybės kitokių dalykų. Pati Rasa šypsosi bitininke tapusi atsitiktinai, kai pažįstamas, jau nebeturėjęs jėgų bitininkauti, jos vyrui pasiūlė perimti keletą šeimų. Rasa sako buvusi griežtai prieš, tačiau kažkodėl nusileidusi ir nuo pat pirmosios dienos drįsusi eiti prie bičių.

Rasos pasakojimas ir medaus ragavimas, nors ir trukęs ilgiau nei valandą, akivaizdu, niekam neprailgo, nes net jam pasibaigus susirinkusieji skirstyti neskubėjo – ėjo prie Rasos su įvairiais dar nespėtais užduoti klausimais, palinkėjimais ar norėdami nusipirkti medaus, kurio visiems norintiems netgi neužteko.

„Būčiau žinojusi, kad tiek susidomėjusių susirinks, būčiau pakvietusi tiesiai į bityną – ten tai būtų buvusi edukacija“, – šypsojosi Rasa.

Abipus Nemuno

Šiuo metu Rasos bityne gyvena 14 bičių šeimų, daugiausia jų yra buvę 22. Nors ji su šeima gyvena Jurbarke, bites laiko sodyboje Parvazninkų kaime, esančiame kitapus Nemuno, tarp Kidulių ir Sudargo.

Paaiškėjo, kad ir pati Rasa yra kilusi iš Sudargo, o jos vyras – iš Parvazninkų, taigi, įsigydama sodybą, šeima tam tikra prasme grįžo prie savo šaknų.

„Bibliotekininkystę baigiau atsitiktinai, nors knygas visada mėgau, bet tai tikrai nebuvo mano svajonių darbas“, – prisipažįsta Rasa, vis dėlto tame darbe ir bibliografės pareigose Jurbarko bibliotekoje išdirbusi 42 metus. Interneto skaitykloje dirbusios Rasos atsakomybė buvo gyventojų informacinis ir medijų raštingumas, duomenų bazės, bibliografiniai duomenys. „Man patiko tas darbas“, – prisipažįsta Rasa, kol kas besijaučianti lyg atostogose.

Po bibliotekininkystės studijų pradėjusi dirbti Jurbarko bibliotekoje, ji sukūrė šeimą ir Jurbarke giliai įleido šaknis. O maždaug prieš 15 metų, prisimena Rasa, sūnus laikraštyje „Pliusas“ pamatė skelbimą apie Parvazninkų kaime parduodamą sodybą. Paaiškėjo, kad parduodama buvusi kaimo mokykla, kurioje Rasos vyrui yra tekę mokytis. Sodyba paskutiniųjų gyventojų buvo gerokai apleista, Miliūnams teko gerokai padirbėti, kol ją sutvarkė ir kaip tik tuo metu į jų gyvenimą atkeliavo bitės. „Jei būtų kas anksčiau  pasakęs, kad kada nors laikysiu bites, būčiau tik nusijuokus – kas per nesąmonė“, – šypsosi Rasa, dabar savo gyvenimo be šių padarėlių neįsivaizduojanti. „Nuvažiuoju, tai tiesiog relaksas man. Įeinu į tą bityną: tas ūžesys, tas zvimbimas... Nebūčiau patikėjusi, kad taip galėtų būti“, – sako moteris, pasak kurios, bitės – užsiėmimas visam gyvenimui. „Jei jų negali laikyti visą gyvenimą, neverta ir pradėti“, – pastebi Rasa.

Paklausta, ko reikia norintiems pradėti laikyti bites, Rasa sako, kad labiausiai, ko gero, atsakingumo ir kantrybės, nes bitininko darbus būtina padaryti tada, kada reikia, jų neatidėsi ir bitėms nepasakysi, kad dabar neturi laiko ar noro. Matyt, todėl bitininkų dabartiniais laikais nėra labai daug, nors senovėje vienas du aviliai, pasak Rasos, būdavo kone kiekvienoje sodyboje.

O mes, ragaudami švelnų ir saldų šiemetinį medų, linkime bitininkei Rasai Miliūnienei stiprių bičių šeimų, gausaus medaus „derliaus“ ir laukiame naujų įdomių ir skanių edukacijų.