Apie kūrybinių dirbtuvėlių stebuklus ir jų įkūrėją Sandrą Mielkaitytę

Žemaitės gatvėje stūkso niekuo neišsiskiriantis pastatas, tačiau aplinkiniai gyventojai gali pajusti iš jo sklindančią kūrybinę magiją. Šios vietos įkūrėja Sandra Mielkaitytė yra kupina kūrybinės energijos, todėl dirbtuvėlėse visų – nuo vaikų iki senjorų – laukia daugybė įvairių veiklų. Pasikalbėjome su kūrybinių dirbtuvėlių įkūrėja Sandra Mielkaityte apie jos meninė pasaulėjautą bei, žinoma, veikliąsias dirbtuvėles.

Kaip manote, kokia yra tikroji meno prasmė žmogaus gyvenime?

Manau, kad prasmė yra niekada nesustoti kurti ir ieškoti naujų technikų, naujų sprendimų, naujų galimybių ir visada leisti sau kurti, išreikšti save.

Ar nuo vaikystės pasižymėjote kūrybiškumu?

Tikrai taip. Nuo pat mažens. Surinkdavau įvairiausius gamtos stebuklus: akmenukus, šakeles ir dėliodavau visokiausius kūrinius.

Ar meninės erdvės įkūrimas buvo jūsų vaikystės svajonė?

Taip, tik niekas jos nežinojo (juokiasi). Buvo labai garsiai svajota apie tai.

Kaip atradote save meno kelyje?

Aš visada jame buvau, jis visada buvo šalia to, ką aš veikdavau. Visada būdavo ir ta meninė pusė, aš visada ką nors darydavau. Ir tiesiog atėjo laikas, kai teko apsispręsti, eiti vienu arba kitu keliu. Didžiausia mano įkvėpėja ir mokytoja būtent Jurbarke yra Rasa Grybaitė.

Koks yra įspūdingiausias ar labiausiai įsiminęs jūsų dirbinys?

Porcelianinė lėlė yra tas įspūdingiausias dirbinys, kurį kuriant daugiausiai gyvenime transformacijų mano pačios asmenybėje įvyko. Nuo tos lėlės viskas ir prasidėjo. Gal tiesiog ši, dailės studijoj sukurta, porcelianinė lėlė iš pasakos užaugino mane pačią kaip asmenybę ir atėjo laikas nebijoti. Man tai buvo pirmas ir didžiausias, aukščiausias, plačiausias mano kūrinys.

Kaip manote, ar kiekvienas žmogus turi nors mažą meno gyslelę?

Taip, visi ją turi. Tik, kaip sakoma, vieni nežino, kad ją turi, kiti nepripažįsta, kad ją turi, o tretiems – tiesiog neįdomu (juokiasi).

Kaip šovė mintis įkurti dirbtuvėles Jurbarke?

Todėl, kad pradėjus vesti užsiėmimus, neradau vietos, kur aš galėčiau tai daryti pas kitus. Tikrai apkeliavau daug mokyklų, erdvių ir nusprendžiau, kad aš vis tiek noriu kurti taip, kaip aš noriu ir ten, kur noriu. Taip ir prasidėjo viskas: nuo vienos mažutės patalpos, kurioje įsikūriau, palaipsniui plėčiausi ir augau. Dabar jau čia yra daug kūrybinės erdvės, vienu metu skirtingose edukacijose gali dalyvauti iki 100 dalyvių.

Kokia veikla užsiimama dirbtuvėlėse?

Dirbtuvėlių pagrindinis įsikūrimas buvo nuo tos minties, kad kuriu iš to, ką turiu. Taip siekiama  ne tik didinti sąmoningumą mažinant masinį vartojimą – norime išmokinti ne tik vaikus, bet ir suaugusius, senjorus, kad tikrai galima daug kūrinių sukurti iš to, ką turime ir nereikia skubėti pirkti, išmesti, galima, truputį paimprovizavus, panaudojus papildomų priemonių, kurti iš to, ką turime. Pas mus galima pasigaminti sau suvenyrų, dirbinių, išsikepti įvairiausių kepinių (pradedant žagarėliais, baigiant pyragais). Taip pat yra galimybė kūrybiškai atšvęsti gimtadienius, kitas šventes.

Ar planuojate įdiegti kokių nors naujovių?

Nuolatos kuriame naujas edukacijas ir tobuliname esamas.

Dėkojame už pokalbį, galbūt norėtumėte ką nors palinkėti?

Kaip mano tėvelis mane vaikystėje skatino sakydamas, kad norėti – reiškia galėti. Tai norėčiau visiems palinkėti, kad jeigu norite, vadinasi, galite, o jeigu nenorite – net nebandykite, tikrai nepavyks (juokiasi).