Apdovanojimai „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“

Jurbarko rajono savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ šiandien bus apdovanoti: kraštietis poetas, rašytojas, dramaturgas Eugenijus Remigijus Baltrušaitis – už kūrybinius pasiekimus ir Jurbarko krašto garsinimą; UAB „RŪTA“ direktorius Algirdas Gluodas – už išskirtinius nuopelnus Smalininkų miestelio plėtrai ir svarią paramą įvairiems socialiniams projektams; Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja menininkė Rasa Grybaitė – už aktyvią kultūrinę ir edukacinę veiklą, profesionalaus meno sklaidą, Jurbarko krašto garsinimą; UAB „Jurmelsta“ direktorius Kęstutis Naujokas – už kokybiškai įgyvendinamus projektus ir nuolatinę paramą tvarkant miesto viešąsias erdves; A. Žilinskio ir Ko UAB direktorius Algirdas Liudvikas Žilinskis – už sėkmingai plėtojamą verslą, nuolatinį dalyvavimą įvairiuose socialiniuose projektuose, svarią finansinę paramą. Apdovanojimų ceremonija vyks šiandien (rugpjūčio 16 d.) 19.00 val. Dainų slėnyje (pagrindinėje scenoje). 

Algirdas Liudvikas Žilinskis

Algirdas Liudvikas Žilinskis gimė 1945 m. rugsėjo 2 d. Raseinių rajone. Studijavo Šiaulių politechnikume. Baigęs studijas įsikūrė Kaune, dirbo Energetikos statybos tresto mechanizuotoje kolonoje.

1975 metais Algirdas Liudvikas Žilinskis apsigyveno Seredžiaus miestelyje. 1989 m. Dainiuose įsteigė kooperatyvą „Kibirkštis“, kurio veiklos sritis – elektros įrenginių montavimo darbai. 1991 metais kooperatyvas buvo pervadintas į A. Žilinskio ir ko KŪB. Jau daugelį metų ši įmonė sukuria daugiausiai darbo vietų Jurbarko rajone ir valstybei sumoka daugiausiai mokesčių. Priklausomai nuo sezono, vien Jurbarko rajone įmonė sukuria apie 200 darbo vietų. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2013 metais į šalies biudžetą įmonė įnešė virš 12 milijonų litų.

Algirdo Liudviko Žilinskio įkurta įmonė tapo viena stambiausių nacionalinių infrastruktūros statybos kompanijų, garsinanti Jurbarko rajoną ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų. 2013 metais įmonė nominuota prestižiniuose Europos verslo apdovanojimuose „European Business Awards“. Tais pačiais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija A. Žilinskio ir ko UAB paskelbė sukuriančia daugiausiai darbo vietų rajone įmone.

Be to, A. Žilinskio ir ko UAB vykdo daug socialinių projektų. Dalį gauto pelno įmonė skiria bažnyčių bendruomenių poreikiams, savo lėšomis atlieka bažnyčiai priklausančių pastatų remonto darbus, įrengia apšvietimą, nuolat remia kultūros centrus, mokyklas, muziejus, labdaros ir paramos fondus bei įvairių šakų (dziudo, futbolo, teniso) sporto klubus ir sportuojantį jaunimą, skiria lėšų miestų ir miestelių šventėms.

Algirdo Liudviko Žilinskio nuopelnai rajonui ir šaliai įvertinti gausybe garbės raštų ir apdovanojimų taip pat ir „Energetiko auksiniu garbės ženklu”.

Atminimo ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ Algirdą Liudviką Žilinskį pasiūlė apdovanoti Seredžiaus seniūnijos seniūnas Jonas Pikoraitis.

„Mūsų įmonė žadina žmones nuo 1988 metų. Tikiuosi, šios pastangos davė rezultatų, išugdydamos daugelį aukščiausio lygio ir vidurinės grandies vadovų, o šie savo ruožtu Lietuvoje šias idėjas skleidžia toliau. Nesu apdovanojimų mėgėjas. Manau, žmogaus pareiga dirbti kaip gebi geriausiai. Visų pasiekimai sukurs krašto gerovę, patrauklumą ir leis naudotis ir didžiuotis Gamtos suteiktomis ypatingomis sąlygomis bei dalintis jomis su kitais Europos šeimos nariais. Kiekvienas turi ugdyti mąstymą, siekti asmeninio gėrio nepamirštant artimo savo“, - sakė A. L. Žilinskis.

Kęstutis Naujokas

K. Naujokas gimė 1955 m. rugsėjo 5 d. Aleksandravos kaime Šakių rajone. 1973 m. baigė Gelgaudiškio vidurinę mokyklą ir įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos hidromelioracijos fakultetą. 1978 m. baigęs studijas įgijo inžinieriaus-hidrotechniko specialybę. Tais pačiais metais Šakių melioracijos statybos montavimo valdyboje (MSMV) pradėjo dirbti meistru, o 1984 m. spalio mėn. melioracijos ir vandens ūkio ministro įsakymu pradėjo eiti Jurbarko melioracijos eksploatavimo valdybos vyriausiojo inžinieriaus pareigas.

1993 m. kovo mėn. K. Naujokas buvo išrinktas Jurbarko valstybinės melioracijos įmonės direktoriumi-tarybos pirmininku. Įvykus pirmajam įmonės privatizavimo etapui 1994 m., valstybinė melioracijos įmonė buvo pertvarkyta į akcinę bendrovę „Jurbarko melioracija“, K. Naujokas išrinktas šios bendrovės direktoriumi. 2002 m. ši akcinė bendrovė buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę „Jurmelsta“, o Kęstutis Naujokas tapo šios bendrovės direktoriumi. Iki šiol jis eina šias pareigas.

AB „Jurbarko melioracija“ ir UAB „Jurmelsta“, vadovaujama Kęstučio Naujoko, pasiekė teigiamų rezultatų ir labai daug prisidėjo prie Jurbarko rajono aplinkotvarkos kūrimo. Įmonė buvo ir yra viena iš stabiliausiai veikiančių, didžiausią skaičių darbuotojų turinčių, stipriausių ir ženkliai valstybės biudžetą mokesčiais papildančių Jurbarko rajono įmonių. UAB „Jurmelsta“ gerai žinoma ne tik rajone, bet ir už jo ribų. Ji žinoma kaip atsakingai dirbanti, kokybiškai ir nustatytu laiku darbus atliekanti bendrovė. Ši įmonė įgyvendino ne vieną reikšmingą projektą Jurbarko rajone. Žymiausi projektai: Jurbarkų HES statyba (2003 m.), Raudonės pilies rekonstravimas (2004 m.), Veliuonos, Meškininkų, Pieštvės piliakalnių sutvarkymas (2000-2012 m.), Imsrės upelio pakrančių sutvarkymas ir pritaikymas turizmui (2011-2012 m.), Kauno gatvės Jurbarko mieste rekonstrukcija (2011 m.). Bendrovė nemažai nuveikė eksploatuodama, renovuodama ir prižiūrėdama rajono melioracijos sistemas bei įrenginius. Daug darbo atlikta vandentvarkos srityje.

2005 ir 2010 metais UAB „Jurmelsta“ pripažinta geriausia rajono įmone. Bendrovė aktyviai ir geranoriškai dalyvauja paramos bei labdaros priemonėse, materialiai remia įvairius rajono kultūrinius, sportinius bei verslo renginius ir prisideda prie projektų, vykdomų Jurbarko rajone.

K. Naujokas ne tik sėkmingai vadovauja įmonei, bet ir yra aktyvus visuomenininkas. Kaip Valstiečių partijos bei Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas jau trečią kadenciją išrinktas Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nariu, kurioje šiuo metu aktyviai dirba.

Nuo 2000 m. yra Jurbarko susivienijimo „Sodai“ valdybos narys ir valdybos pirmininko pavaduotojas. K. Naujokas – aktyvus Jurbarko „Rotary“ klubo narys. 2008-2009 m. buvo klubo prezidentas.

Savo profesinę kvalifikaciją kelia Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungoje, kurios narys yra nuo 1989 metų. Profesines žinias gilina ir Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos veikloje, kurios prezidiumo nariu yra nuo 1993 metų. K. Naujokas leidžia savo laisvalaikį aktyviai: žaidžia krepšinį, tenisą bei dalyvauja dviračių žygiuose „Už aktyvią ir sąžiningą profesinę veiklą“ yra apdovanotas Lietuvos žemės ūkio ministro padėkos raštais 2005 ir 2011 metais.

Atminimo ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ K. Naujoką pasiūlė apdovanoti Jurbarko susivienijimo „Sodai“ valdybos pirmininkas Sigitas Kumetaitis.

„Džiaugiuosi tokiu įvertinimu, tačiau tai ne mano vieno nuopelnas, o visos įmonės. Tokia ta tradicija, kai vadovą apdovanoja... Visus jurbarkiečius noriu pasveikinti su miesto jubiliejumi. Visiems linkiu šventinės nuotaikos, teigiamų emocijų, mėgautis labai pagražėjusiu Jurbarku ir, žinoma, prisiminti tuos, kurie Jurbarką gražino“, - sakė UAB „Jurmelsta“ įmonės direktorius Kęstutis Naujokas.

Algirdas Gluodas

Algirdas Gluodas gimė tarnautojų šeimoje Šakių rajone Buižių kaime. Šiuo metu gyvena Smalininkuose. Nuo 1965 m. pradėjo dirbti Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume dėstytoju, nuo 1968 m. direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1974 m. iki 1992 m., technikumui keičiant savo statusą ir pavadinimus, Smalininkų tarybinio ūkio-technikumo, Smalininkų aukštesniosios žemės ūkio mokyklos direktorius.

Dirbdamas tiek pedagoginį, tiek administracinį darbą pasižymėjo pareigingumu, darbštumu, principingumu, reiklumu sau ir kitiems. Tai gabus dėstytojas, geras organizatorius, inovatyvus ir iniciatyvus vadovas bei aktyvus visuomenininkas. Dėl griežto ir reiklaus būdo, visada išliko teisingas ir supratingas. Siekdamas vykdomų veiklų kokybės, subūrė jaunų, intelektualių, iniciatyvių, profesionalių aukštos kvalifikacijos specialistų bendruomenę ir skatino kultūrinį bendradarbiavimą tarp Smalininkuose esančių mokyklų ir kitų institucijų.

A. Gluodas, būdamas Smalininkų tarybinio ūkio-technikumo direktoriumi, įnešė didelį indėlį į Smalininkų miestelio plėtrą: pastatyta daug gyvenamųjų namų, vystoma žemės ūkio gamyba, pagalbinės veiklos ir verslai. Tai inovatyvus žmogus, į profesinį mokymą ir gamybą diegiantis mokslo naujoves, lėmusias sėkmingą Smalininkų vystymąsi ir augimą. Teigiamas jo veiklos palikimas jaučiamas ir šiandien.

Algirdo Gluodo iniciatyvos dėka Smalininkai šiandien turi perspektyvą ir viziją tapti miesteliu, kuriame gera gyventi ir dirbti. Tai lėmė šio žmogaus gebėjimas planuoti ateitį ir siekti, kad Smalininkai taptų svarbiu techniniu ir kultūriniu Lietuvos židiniu. Jo vadovavimo mokyklai laikotarpiu sukurta infrastruktūra, sutvarkyta aplinka, suburtas intelektualių žmonių, gyvenančių Smalininkuose, būrys yra stiprios, išsilavinusios ir turinčios tikslus bendruomenės pamatas. Smalininkų bendruomenės veiklos rezultatai ypatingai jaučiami kultūrinėje ir edukacinėje srityje. Algirdo Gluodo organizuojamų veiklų rezultatas – Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos sėkminga veikla net sunkiu Lietuvai laikotarpiu. Įvairiose respublikos ir rajono įstaigose sutikti išeiviai iš Smalininkų didžiuojasi Smalininkų technikume įgytu išsilavinimu, kilme ar kitais ryšiais su Smalininkų miesteliu.

A. Gluodo visuomeninė veikla Smalininkuose yra puikus suplanuotų idėjų įgyvendinimo pavyzdys. Šiandien, dirbdamas ne Smalininkuose, bet nuolat sugrįžtantis į juos, Algirdas Gluodas, neužmiršta Smalininkų miestelio, puoselėja, skatina ir padeda įgyvendinti idėjas. Jis ir jo šeima įvairiomis formomis remia Smalininkuose vykstančias šventes: bendruomenės inicijuojamą kasmetinę Žvejų šventę, respublikinę šokių kolektyvų šventę „Smalininkų sueiginis“, kitus Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro organizuojamus renginius. Jis yra pilietiškas ir aktyvus Smalininkų bendruomenės narys.

Atminimo ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ Algirdą Gluodą pasiūlė apdovanoti Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ina Budrienė, Smalininkų bendruomenės centro pirmininkė Vanda Stonienė, Smalininkų seniūnijos seniūno pavaduotoja Akvilė Bialoglovytė, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus ir Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos direktorius Artūras Matukaitis.

„Vienų žmonių likimą lemia vienas ar keli žmonės, kitų – daugelio žmonių nuomonė. Viskas gyvenime labai savotiškai susiklostę. Tad aš nei labai džiūgauju, nei labai liūdžiu gavęs tokį apdovanojimą. Visgi smagu, kad žmonės prisimena“, - sakė UAB „Rūta“ direktorius Algirdas Gluodas. Pasak A. Gluodo, Jurbarko rajonas - ypatingas Lietuvos regionas. „Visi miesteliai, pilys – ypatingi. Kelias, einantis lygiagrečiai su Nemuno upe – retenybė, tikriausiai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tai ypatingas rajonas, turintis unikalią vietą. Rasti tokią vietą Lietuvoje vargu ar įmanoma. Miestas tikrai gražėja ir tai yra malonu. Miesto puoselėjimui skiriama labai daug dėmesio. Tačiau kalbant apie gamybą, darbo vietų kūrimą, situacija nėra tokia teigiama... Dauguma sako, kad čia darbo vietų nėra, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip panaudojama Europos Sąjungos parama. Viena panaudojama „minkštiems” dalykams, kita - gamybai plėsti ir pan. Pastatėm stakles: yra darbo vieta, pastatėm antras stakles: dvi darbo vietos ir t.t. Tai mano požiūris“, - sakė A. Gluodas.

Rasa Grybaitė

Rasa Grybaitė gimė 1973 m. birželio 28 d. Jurbarke. Mokėsi Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje (dabar menų gimnazija). 1992-1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, baigė magistro studijas, įgijo vitražo dailininkės specialybę. 2002-2005 m. studijavo meno aspirantūroje Vilniaus dailės akademijoje. 2009 m. gavo apdovanojimą „Metų kultūros žmogus“.

1998-2002 m. Jurbarko Vinco Grybo memorialiniame muziejuje dirbo muziejininke. Nuo 2002 m. šio muziejaus vedėja. 2006-2007 m. Vilniaus dailės akademijoje – vitražo kompozicijos dėstytoja. R. Grybaitė kuria ir gyvena Jurbarke.

Menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos, vitražistų grupės „Šviesos stygos“ ir Jurbarko prancūzų klubo „Bonjour“ narė. 2004 metais įkūrė Jurbarko dailės studiją „Formos kalba“ asociaciją, yra jos pirmininkė.

R. Grybaitės organizuoti ir vykdyti projektai: „Muziejaus naktis Jurbarke“ (2007-2010 m.), Tarptautinės dailininkų stovyklos Jurbarke (1997-1999 m.), jaunimo ir suaugusiųjų neformalios dailės studijos įkūrimas (1998-1999 m.), kultūrinis projektas „Tarp muziejaus sienų“ (2000 m.), Jurbarko jaunimo atvirų gatvės dailės akcijų organizavimas (2000-2002 m.), tarptautinio „Lions“ klubo stovyklos dailės dienų Jurbarke organizavimas (2004 m.), tarptautinis besigiminiuojančių miestų projektas „Jurbarko menininkai Laakdaliui“, Belgija (2006 m.) ir dar daugelis kitų projektų.

Jurbarke menininkė nuolat organizuoja profesionalaus meno parodas, paskaitas ir susitikimus su žymiais menininkais. R. Grybaitė aktyviai kuria. Menininkė Jurbarko kraštą reprezentavo respublikinėse ir tarptautinėse dailės parodose, tarptautiniuose projektuose bei konferencijose Danijoje, Belgijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Atminimo ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ Rasą Grybaitę pasiūlė apdovanoti Asociacijos Jurbarko dailės studija „Formos kalba“ narė Gabija Viduolytė.

„Man tai visiškai netikėta, nes iš tikrųjų gyvendami toje srityje niekada tiek dėmesio nesulaukiame, tad tai... tikrai labai netikėta. Visuomenė neskiria daug dėmesio kultūrai ir menams jau daugelį metų. Manau, kad mes esam nežinomi tiek, kiek kartais padarome, bet komisijoje buvo tie žmonės, kurie žinojo, pažinojo ir tikriausiai pasiūlė kandidatūrą. Ta kasdienybė, kurioje dirbame ir kokiomis sąlygomis dirbame - ir staiga nuopelnai...“, - sužinojusi apie būsimą apdovanojimą stebėdamasi sakė R. Grybaitė.

„Žmonėms, kurie čia gyvena, linkiu, kad jie jaustų gamtą, kuri mus visus supa. Gyvename mažame miestelyje, todėl galime mėgautis kitokiais siūlomais malonumais. Todėl linkiu, kad nekentėtumėm gyvendami tokiame gražiame miestelyje, o kuo daugiau jaustume jo privalumus. Šiai mažai bendruomenei linkiu santarvės ir ramybės, vengti konfliktų bei nesutarimų. Nesuvokiu, dėl ko jurbarkiečiams čia ankšta, juk gyventojų skaičius mažėja. Daugelis vieni kitų net nepažįstame. Linkiu, kad būtų kuo mažiau nesantaikos. Žmonės jautriai reaguoja į konfliktus ir nesutarimus, o tai sukuria neigiamus padarinius. Linkiu, kad būtų mažiau nesantaikos ir kad visi įsitektumėme po saule. Manau, kad tai būtų aktualiausias ir didžiausias linkėjimas“, - artėjančio Jurbarko miesto jubiliejaus proga linkėjo menininkė.

Eugenijus Remigijus Baltrušaitis

Eugenijus Remigijus Baltrušaitis – poetas ir prozininkas (romanistas, detektyvų autorius) dramaturgas, televizijos ir spaudos darbuotojas (redaktorius) gimė Jurbarke 1946 m. spalio 21 d. Rašytojas baigė Jurbarko vidurinę mokyklą.

Pirmąjį eilėraštį parašė būdamas trylikos, o besimokydamas dešimtoje klasėje jau buvo rajoninio lygio poetas, aktyviai bendradarbiavęs rajoninėje spaudoje.

1972-1980 m. E. R. Baltrušaitis dirbo „Vakarinių naujienų“ redakcijoje, 1980-1990 m. Lietuvos televizijos Literatūros ir meno redakcijoje, 1990-1996 m. – žurnalo „Rankas aukštyn!” vyr. redaktoriumi, vėliau – įvairių interneto portalų bei spaudos leidinių politikos ir verslo apžvalgininku.

Išleistos knygos: ,,Raudoni voratinkliai“ (eilėraščiai ir poemos, 1993); „Žmogžudystė penktą valandą ryto“ (detektyvinis romanas, 1996); ,,Sapnų tiltais skubu pas tave: 69 meilės eilėraščiai“ (2008); „The case of the jealous doll“ (2009); ,,Vilko vaikai: prarasto gyvenimo istorija: psichologinis trileris“ (Kn. 1, 2. – 2009, 2010); ,,Aliukas Snaudaliukas“ (poemėlė mažiesiems, 2012).

Šiuo metu autorius rašo trilerį „Išleisti po mano mirties“ ir romaną paaugliams, kurio veiksmas vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Jurbarko rajone.

Autoriaus plunksnai priklauso ir nemažai dainų tekstų. Nemenka jų dalis – pučiamųjų orkestrui „Trimitas“ ir keletas – televizijos filmams (bene žinomiausias iš jų – „Mano senai mokyklai“). Dirbo su žinomais Lietuvos kompozitoriais (Benjaminu Gorbulskiu, Alvydu Jegelevičiumi, Vidu Ločeriu, Vytautu Malakausku, Jonu Novakausku, Mykolu Racevičiumi-Raču, Bonifacu Šidiškiu, Vygandu Telksniu) bei atlikėjais. E. R. Baltrušaičio tekstais parašytos dvi oratorijos simfoniniam orkestrui (jas atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras).

E. R. Baltrušaitis susitarė su Skirsnemunės mokykla, kad jiems perduos Jurgio Baltrušaičio archyvo kopijas. Nors gimtajame mieste rašytojas lankosi retai, palaiko ryšius su Jurbarko rajono savivaldybės viešąja biblioteka.

1978 m. E. R. Baltrušaičio daina „Gervės“ (parašyta kartu su kompozitoriumi Rimvydu Racevičiumi) tapo respublikinio jaunųjų atlikėjų konkurso „Vilniaus bokštai“ laureate.

1979 m. poetinė drama „Vivat, academia!“ respublikiniame konkurse, skirtame Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, laimėjo pirmąją premiją.

Atminimo ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ Eugenijų Remigijų Baltrušaitį pasiūlė apdovanoti Lietuvos bibliotekininkų draugijos Jurbarko skyriaus Tarybos pirmininkė Jūratė Korsakaitė.

Man Jurbarkas – lyg graži pasaka

Visada, kai atvažiuoju į Jurbarką, man rodos, kad atsiduriu... pasakoje, kurią kadaise skaičiau vaikystėje. Rods, atsiverčiu seną, bet širdžiai mielą vaikystės knygą ir - prieš akis iškyla gražios pasakos miestas su siaurom gatvelėm, senais mediniais namais, iškilia raudonų plytų bažnyčia, nuolat kažkur skubančia Imsre ir lyg amžinai susimąsčiusia ar kažko laukiančia Mituva...

Kai užvertęs knygą išeinu į gatvę, mane pasitinka skambi ir ypač miela man, senam jurbarkiškiui, graži šio krašto kalba. Kaip saldus medus, kuris, rodos, niekada neištirps burnoj. O ją vis klausytum ir klausytum...

Aišku, Pasakų miestas – graži alegorija, poetinė metafora. Tačiau bet kokia alegorija ar vaizdingas išsireiškimas visada siejasi su realia tikrove. O ji tokia – Jurbarkas, mano šviesus pasakų miestas, šiandien švenčia savo 755–jų metų jubiliejų. Gražus, atjaunėjęs, išsipuošęs. Lyg tas jaunas karžygys, laukiantis savo mylimos mergelės prie Bišpilio...

Gerai prisimenu pokario metų Jurbarką. Skurdų, apgriautą, sudegusį, jo pajuodusios namų sienos man, pokario metų berniūkščiui, ilgam įsirėžė į atmintį. Ačiū Dievui, tai dingo kaip juodas, šiurpus sapnas, per jėgą įsibrovęs į mano vaikystės Pasaką.

Dabar, kai grįžtu į Jurbarką, jį sunkiai pažįstu. Miestas labai pasikeitęs, atjaunėjęs. Su gražiom gatvėm, skverais, upių pakrantėm, naujai kylančiais pastatais. Modernus, europietiškas. Toks, kokius kiekvienas matom bet kurioje Europos šalyje. Nedidelis, jaukus ir patogus gyventi. Su gerai organizuota savivalda ir darbščiais žmonėmis.

Man visada smagu sugrįžti į Jurbarką. Ten, kur mano giminės šaknys, seniai palaidotų tėvų ir artimųjų kapai, kur kiekviena gatvė, namas, medis, akmuo primena mano vaikystę ir jaunystę, iš ten dažnai ilgesingai atsklinda girdėti tėvų, giminių, buvusių draugų ar pažįstamų balsai, kurie jau seniai Anapus, bet jie visada lyg gyvi ilgam išliks mano atmintyje. Lyg graži Pasaka...

Su gražia švente,

mano mieli jurbarkiškiai!                  

Rašytojas Remigijus Baltrušaitis