Andriaus Kulikausko pėdsakai Jurbarke

Lapkričio 17-ąją netekome Lietuvos muzikos legenda tapusio kompozitoriaus, muzikanto, aranžuotojo Andriaus Kulikausko, pralaimėjusio ilgametę kovą su onkologine liga. Netektis visada sukelia liūdesį, ilgesį, netgi kaltę, tad Andriui skirtų laidų, prisiminimų viešojoje erdvėje jau pasirodė nemažai. Vis dėlto tik nedaugelis žino, kad Andrius turėjo ryšį ir su Jurbarku – čia kurį laiką dirbo, nors jį pažinojusių ir prisimenančių žmonių nebėra daug, o ir tų pačių bemaž pusšimčio metų senumo prisiminimai jau gerokai išblėsę.

Andrius Kulikauskas gimė 1951 m. liepos 30 d. Linkuvoje, Pakruojo rajone. Dar mažas su tėvais persikraustė į Plungę. Baigęs Plungės muzikos mokyklą, tuomet šešiolikmetis vaikinas išvažiavo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, tačiau jos nebaigė. Dirbo Plungės kultūros namų estradiniame ansamblyje, vėliau jam vadovavo. Nuo 1973 m. buvo populiaraus estradinio ansamblio „Vilniaus aidai“ muzikantas, vėliau vadovas. Su šiuo ansambliu 1979–1984 metais jis dalyvavo festivalyje „Palanga“. Vėliau su Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“, 1985–1990 m. buvo jo muzikos vadovas. Nuo 2001 m. – „Keistuolių teatro“ muzikos vadovas, dalyvavo spektakliuose, koncertavo su violončelių kvintetu „Quincelli“. Andrius kūrė muziką filmams ir spektakliams, akompanavo ir aranžavo dainas autorinių dainų atlikėjams, tokiems kaip „Aktorių trio“, „Adios“. 2018 m. muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. Andrius Kulikauskas buvo apdovanotas už nuopelnus lietuviškai muzikai. Tais pačiais metais Prezidentė Dalia Grybauskaitė jam įteikė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

Taip apie Andrių Kulikauską rašoma Vikipedijoje, tačiau pasirodo, kad maždaug apie 1978–1979 metus, prieš galutinai išvykdamas į Vilnių, Andrius kurį laiką dirbo Jurbarko tarpkolūkinėje statybos organizacijoje (TSO). Oficialiai IV kategorijos šaltkalviu-santechniku, o iš tiesų vadovavo šios įmonės estradiniam ansambliui. Šį savo biografijos faktą 2018 metais interviu LRT radijo laidų vedėjui ir taip pat muzikantui Domantui Razauskui prisiminė pats A. Kulikauskas. Šio interviu ištraukos transliuotos 2024 m. lapkričio 23 d. LRT radijo laidoje „Prisiminus karuselę. In memoriam Andriui Kulikauskui“.

Kad tuo metu muzikantas atsidūrė gamybinėje organizacijoje, visiškai nenuostabu. Sovietmečiu tokiose vietose labai svarbi buvo meninė saviveikla, nes tuometinė valdžia trūks plyš norėjo parodyti kaip linksmai ir turiningai gyvena sovietų Lietuvos darbininkai ir valstiečiai. Dėl šios priežasties didelė dalis to laikotarpio Jurbarko muzikantų yra dirbę ne tik mokyklose ar kultūros namuose, bet ir TSO, RSO, SMK ir kitose miesto įmonėse arba rajono kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose.

Tuomet šiame ansamblyje dainavusi jurbarkiškė Danutė Masiulienė, dabar gyvenanti Kaune, prisiminė kad Andrius buvo labai linksmas, pozityvus ir šiltas žmogus. Pasak jos, ansamblyje grojusius ir dainavusius jurbarkiečius ypač žavėdavo muzikiniai A. Kulikausko sugebėjimai, nes jis buvęs tikras žmogus-orkestras. „Sakykim, vyksta repeticija ir neateina vienas ar keli muzikantai. Tai Andrius juos galėjo pavaduoti kelis vienu metu: kaire ranka grodavo bosine gitara, dešine – vargonais, ritmą būgnu mušdavo koja ir galėjo padainuoti bet kurio vokalisto partiją be klaidų netgi nerepetavęs. Tai labiausiai žavėdavo“, – prisiminė moteris.

Yra ir daugiau menančių A. Kulikausko darbą Jurbarke. „Buvau tuo metu labai maža, bet žinau, kad tėtis su Andriumi grojo. Neilgai, kol Andrius išvyko į Vilnių, gal į „Vilniaus aidus“. Teko ir man Andrių matyti, nes tėvelis veždavosi į repeticijas – man buvo labai įdomu“,– sakė jurbarkiškė kompozitorė ir atlikėja, meno mokyklos mokytoja Rūta Šličkutė, kurios a. a. tėvas Adolfas Šličkus TSO estradiniame ansamblyje grojo trombonu. Ansamblyje bosine gitara grojo Tolikas Labanovas, saksofonu – Zolius Suchockis, būgnus mušė Ričardas Klimas, dainavo Renata Balijonaitė, Danutė Vasiliauskaitė, Aldona ir Danutė Šimkutės.

Tuo laiku restorane „Nemunas“ vakarais gitara grodavęs jurbarkietis Valentinas Soroka prisiminė, kad Andrius mėgdavo ir ten apsilankyti. Buvęs šiltas, draugiškas žmogus, iš karto matėsi, kad menininkas. Pasak V. Sorokos, Andrius restorane yra ir keletą kartų „pavadavęs“ vietinius muzikantus – pagrojęs pianinu bei padainavęs.

Barzdotas, tarytum liūto karčiais pasipuošęs jaunuolis, žvelgiantis į mus iš to laikotarpio nuotraukos, akivaizdžiai netiko nei sovietinei aplinkai, nei lietuviškai provincijai, tad nenuostabu, kad Andrius tuomet Jurbarke užsibuvo labai neilgai – netrukus kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus, su kuriuo kartu studijavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos (dabar – konservatorija) Neakivaizdiniame skyriuje pakviestas išvyko dirbti į tuo metu jau pagarsėjusį ansamblį „Vilniaus aidai“.

Dėkojame Danutei Masiulienei su „Mūsų laiko“ skaitytojais sutikusia pasidalinti niekur nepublikuota to laikotarpio Andriaus Kulikausko nuotrauka.