Aldonos Bacių kaimui nunykti neleidžia darbštūs giminaičiai ūkininkai

„Dar mano pjūklas kybo, kur jauna malkas pjaudavau“, - čiupinėdama ant savo senosios klėties pakabintą pjūklą, dabar greičiau kaip muziejinį eksponatą, juokėsi 83 metų Aldona Bieliūnienė, svečiuodamasi savo tėviškėje, gimtojoje sodyboje Bacių kaime, Girdžių seniūnijoje. Apžiūri tą pačią klėtį, kur jauna panelė būdama vasaromis nakvodavo. Iš senosios klėties telikusios senosios sienos – stogas naujas pakeistas. Kaip ir langelis, per kurį ji įlipdavo, grįždama iš šokių, vykusių visai čia pat, mokyklos pastate. „Pasiutusi pana buvo. Daug kavalierių turėjo. Ir dabar dar pasiutusi“, - pajuokauja Vladas, aprodydamas savo ūkį dabartinis šios sodybos šeimininkas. Sodybą prižiūri Aldonos brolio AA Antano dukros Elytės šeima. Pats Vladas prisimena, kaip uošvis jam pasakojo apie tuos laikus, kai vokiečių kareiviai klėtyje gyvendavo, kaip uošvis arklius nuo vokiečių saugodavo – apkraudavo tvarte šienu ir šunį pririšdavo. Sako, kai šuo lodavo, nesigirdėdavo, kaip arkliai prunkščia. Arba buvo laikas, kai toje klėtyje visi kolūkiai grūdai tilpdavo. Sako, daug įdomių istorijų uošvis jam papasakojęs. Ir tos istorijos nebuvo liūdnos.

Tos pačios šimtametės kriaušės

Aldona, gyvenanti Jurbarko mieste, dažnas svečias savo gimtojoje sodyboje. Taip, kaip Elytė ir Vladas prižiūri ir tvarkosi jos tėviškėje, Aldonai labai patinka. Giria abu už begalinį darbštumą ir už tai, kad neleidžia Bacių kaimui sunykti. Priešingai. Taip vadinamoji Ambrozaitynė klesti, ko gero, kaip niekada anksčiau. Tai išduoda medinė lenta, iškabinta ant senosios stubos sienos: Bacių kaimo gyventojai dėkoja Elytei ir Vladui už šios kaimiškos sodybos, Ambrozaitynės, puoselėjimą. „Gal reikėtų tą lentą nulakuoti“, - pataria šeimininkams Aldona, mat tai lentai jau 14 metų. Moteris šioje sodyboje jaučiasi gerai – santykiai su dabartiniais šeimininkais akivaizdžiai puikūs. Vieni kitiems negaili pagyrų. Tai, kad Aldona čia dažna viešnia, matyti iš to, kad ji tuoj pastebi pasikeitimus – kas nugriauta, o kas sodyboje atnaujinta. Jai pačiai smagu pasėdėti prie senosios stubos – kur ji pati gimė augo. Išliko trumpasis stubos galas – sako, kad toji senoji troba buvo gerokai ilgesnė. Prisimena ir vyšnias, kurių daug augdavo apie sodybą – sako, labai skanios būdavo. Ne tik uogas, bet ir sakus, sako, valgydavo. Tų senųjų vyšnių nelikę – sodybos pakraščiuose ošia dar brolio Antano pasodintos liepos. 200 obelikių, kaip sako Aldona, šiek tiek šilauogių prie sodybos užsodinę ir Elytė su Vladu. Nesikeičia tik aukštos šimtametės kriaušės – tokios pat aukštos, ir tokios pat įspūdingos, kokias Aldona atsimena iš vaikystės. Ir kriaušių dar iki šiol uždera – tik jos mažos.

„Toks kunigas Butkus iš Skirsnemunės, jis eržvilkietis, sakė, kad visko matęs, bet tokių kriaušių – ne“, - prisiminė Aldona.

Dvi sodybos – skirtingi jų likimai

Prie tų nesikeičiančių kriaušių užaugo ir pati Elytė, kuri šioje sodyboje taip pat gimusi, augusi ir dabar neleidžia Bacių kaimui nunykti. Mat, Grubliauskų prižiūrimas ūkis - bene vienintelė išlikusi Bacių kaimo sodyba. Aplinkui yra keletas - vienos iš jų yra apleistos, o kitose keliose įsikūrę iš miestų atėję žmonės - sodybas tvarkosi ne gyventi, o atvažiuoti poilsiauti. Grubliauskai, turintys namą ir Jurbarko mieste, į Bacių kaimo sodybą atvažiuoja dirbti – laiko 15 karvių, ūkininkauja, augina javų. Tvarkosi dažniausiai vieni, nes trys vaikai, dvi dukros ir sūnus, studijuoja ir dirba kituose miestuose. „Nebuvo kam čia gyventi, buvo gaila čia palikti, tai ir sugrįžome“, - sako Elytė. „Galima buvo negrįžti. Bet užkalti duris ir palikti likimo valiai nesinorėjo“, - sako Vladas, kuris pats yra iš Žemaitijos. „Esu atsibastęs. Atėjūnas“, - juokiasi jis.

Elytė sutinka, kad jei ne jiedu, Ambrozaitynės sodybos lauktų toks pat likimas, kaip vadinamosios Andriulaitynės. Taip vadinama visai šalia esanti troba, kurioje kadaise veikė Butkaičių pradinė mokykla su žaidimų aikšelėmis, kur jaunimas rinkdavosi pašokti. Dabar toji sodyba tokia suvargusi, apleista, užkaltais langais ir taip apaugusi medžiais, krūmais ir kita augmenija, kad nuo kelio nebesimato ir norint prieiti arčiau pastato, reikia per žolynus kaip per džiungles brautis. Pastatas turi savininkus, bet šie nesitvarko.

Ten, kur prieš karą stovėjo daug Bacių kaimo sodybų, dabar žaliuoja lygūs laukai, pievos ir kur ne kur pavieniai ąžuolai, išduodantys, kad kadaise ten sodybų būta. Aldona pasakoja, kad Bacių kaime, kai ji jauna buvusi, sodyba prie sodybos buvo – daugiau kaip 20. Jų pačių sodyba buvo įsikūrusi labiau kaimo vidury. Sako, kad daug vaikų ir jaunimo buvo – pradinėje mokykloje susirinkdavo per 20 vaikų.

Bacių kaimas nykti pradėjo, kai į kolūkius visus varė – baciškius į Butaičių gyvenvietę varė gyventi. Tada ir sodybas griovė, ir sodus kirto. Aldona, sako, nežinanti, kaip atsitiko, kad jie ir liko savoje sodyboje gyventi, kaip jų sodybos nenugriovė. Tuos laikus išgyveno nepaliestas ir minėtas mokyklos pastatas bei dar viena sodyba. Aldona apmaudauja, kad Butkiškių kaimą daug kas žino, o apie Bacių kaimą – niekas.

Trys našlaičių kartos

Aldonai tėviškė atgaivina ne tik gerus prisiminimus. Kai jai buvo ketveri, mirė mama Petronėlė, o po dvejų metų pasimirė ir tėtis Juozas. Našlaičiais liko penki Ambrozaičių vaikai – vyresnėliai broliai bei mažiausioji Aldona. Broliai Alfonsas, Antanas, Juozas ir Kajetonas. Vyriausiam broliui tada buvo 14 metų. Mamos ji neprisimena. Žino, kad mirė gimdydama dėl kraujo užkrėtimo. Sako, buvo tokie laikai, kai moterys gimdydavo kasmet po vaiką. Tėtis iš atminties iškyla ryškesnis. Jis buvo ligotas po karo. Prisimena, kaip jis verkė, sužinojęs apie žmonos, Aldonos mamos, mirtį. Aldona pasakoja, kad ji tuo metu nesuprato, kas atsitiko. Nepamenanti, kaip abu laidojo. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje visi Ambrozaičių vaikai išsirikiavę prie mirusios mamos, kur mažiausioji, Aldona, pastatyta ant kėdutės akis nukreipusi įmirusios mamos veidą. Išlikusi ir nuotrauka, kurioje visas kaimas arkliais išlydi mirusiąją į Eržvilko kapines, kur palaidotas ir jos tėtis.

„Tame name trys kartos užaugusios ir visos trys kartos našlaičių. Mano mama liko be tėvų. Mano mamos mama buvo be tėvų. Mamos tėvams, kas atsitiko, nežinau. Tik jie keturi liko, o mes penki“, - pasakoja Aldona – čia gimė, augo jos mama ir močiutė. Moteris iki šiol prisimena vieną legendą, kurią jai persakė Bacių kaimo senolės. „Buvo tokia senutė. Nežinau, kas tokia buvo, ji kaime papasakojo apie mūsų sodybą. Tai ta senutė pasakė, kad jūs vogto medžio iš miško kryžių pastatėte, tai kiek tas kryžius stovės, tiek našlaičių liks. Tai tą kryžių prisimenu. Jis sode buvo. Taip ir buvo. Vokiečių laikais, kai man 12 metų buvo, atsimenu, kaip tas kryžius nupuvo, nuvirto, ir kaip broliai sudegino“, - pasakojo Aldona. Tą kryžių pastatė tėvų tėvai, kada persikėlė į tą kaimą ir kryžių pagamino iš medžio, kurį pavogė iš privataus miško. Aldona savo nuotraukų albume iki šiol saugo liūdną gyvenimą išpranašavusios senolės nuotrauką.

Augo vieni

Vaikai našlaičiai vieni be suaugusių ir gyveno bei vertėsi kaip išmanė. Sako, jokių vaikų namų tuo metu nebuvo. „Kai dabar ragina aukoti vaikams, pyktis ima. Kas mums aukojo? Dabar vaikai aprengti, pavalgę“, - kalbėjo ji. Broliai eidavo pas kitus dirbti – ten juos ir pavalgydindavo. Aldona likdavo namie viena. Pavalgydavo eidama pas drauges – draugių mamos tuoj kviesdavo Aldonikę, taip ją visi vadino, prie stalo. „Bronislava (Barčaitė Liaugaudienė) buvo kaimynė ir jos mama mane augino. Mes kaip seserys buvome. Kai tik pas drauges ateidavau, mamos šaukdavo, kad duokite Aldonikei pavalgyti“, - pasakojo moteris. „Taip ir bastydavausi. Viena draugės mama duodavo, kita. Mano podė siuvėja būdavo. Tai ji man pasiūdavo drabužių. O kaimynas šliures medines, klumpes, darydavo“, - prisiminė ji. Per pertrauką iš mokyklos grįžusi namo ant duonos, lepioškės, kaip ji pati sako, užsitepdavo taukų. Arba rūgštynių prisiskindavo ir valgydavo.

Apie skurdžią vaikystę pasakoti ir skųstis Aldona nelinkusi. Kokia ji buvo, galima spėti iš žodžių, kad namuose ir blusų, utėlių, blakių buvo, kad vieni vaikai patys nusišerdavo paršiuką, karvę laikė, kurią broliai ir pati Aldona maža melždavo. Moteris pasakoja, kad nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti – kaimo žmonės buvo labai draugiški. Kiek galėjo, tiek jiems, vieninteliams kaimo našlaičiams, padėdavo. Sako, kad tuo metu vaikai buvo taip išauklėti, kad žirnių iš svetimo daržo neskindavo ir vyresnių žmonių klausydavo.

Trys baciškės ir brolis

Tą gyvenimą mena dar trys senosios baciškės, Aldonikės draugės, gyvenančios kituose miestuose ir miesteliuose. „Iš tų kaimo seniausių likusios trys – Kymantienė iš Vytėnų, Andriulaitienė gyvena Gegužyje, Sušinskienė Ariogaloje. Tai mes keturios tesame senutės. Visi išmirė. Aš esu iš tų keturių jauniausia. Kitoms apie 90 metų. Mes keturios žinome tą gyvenimą“, - pasakojo ji. Su šiomis savo draugėmis iki šio gerai sutaria ir kone kasmet susitinka.

Aldona palaiko ryšį su vieninteliu broliu Juozu, kuris gyvena Brėmene, Vokietijoje. Sako, neseniai telefonu kalbėjusi – nekokia jo sveikata. Kiti du broliai mirė dar jauni, šeimų nesukūrę. „Vieną elektra nutrenkė, kitą netyčia vokiečiai nušovė – Šaltuonoje maudėsi, kai frontas ėjo. Visai netyčia“, - prisiminė ji.

Prakeiksmas Aldonos ir brolio Antano šeimų nepersekiojo. Aldona Ambrozaitytė ir Antanas Bieliūnas užaugino tris vaikus – du sūnus Edmundą ir Ričardą (abu Jurbarke) bei dukrą Audronę, kuri gyvena Londone ir žadėjo vasarą namo parvažiuoti. Spalio 1 dieną bus 10 metų, kaip našlauja Aldona. AA vyras kilęs iš Rokiškio. Supiršo juodu vyro teta, su kuria Aldona dirbo tuo metu ligoninėje. Šypsosi, kad du sykius su juo pasimatė, o trečią apsiženijo. Moteris 13 metų dirbo sanitare Jurbarko ligoninėje bei per 20 metų Smalininkų TVM valgykloje.

Aldon aiš Bacių kaimo į Jurbarko miestą atėjo gyventi sulaukusi pilnametystės. Juokiasi, kad tais metais, kai Stalinas mirė. Prisimena, kaip jos, nepilnametės, išleisti iš kaimo į miestą nenorėjo.

„Neleidžia. Sako, kas dirbs kolūkį, jei išeisi. Aš dirbau, o ant brolio darbadienius rašė. Ant manęs negalėjo, nes buvau nepilnametė“, - prisiminė tų laikų kasdienybę moteris. Gimtojoje sodyboje tada liko gyventi tada dar nevedęs brolis Antanas, kuris ilgainiui vedė ir vaikų susilaukė.

Renkasi visi baciškiai

Aprodę ūkį, Elytė ir Vladas Aldoną ir visus svečius susodina prie paties Vlado sumeistrautų medinio stalo ir suolų. Prie to paties, prie kurio kone kiekvienais metais, liepos vidury, per Škapliernas, susirenka ir kartu švenčia likusieji gyvi Bacių kaimo gyventojai bei jų artimieji. Ir taip ne vieną dešimtmetį. Sako, kad nė kviesti nereikia. Visi žino, kada ir kur visi renkasi.

„Visi labai sutariame. Kiekvienais metais per Škaplierną susitinkame Eržvilke, o paskui į gimtąją sodybą Bacių kaime. Vladas specialiai suolus, stalus padarė tai šventei“, - pasidžiaugė Aldona.

Grubliauskai Bacių kaimo sodybos žada neapleisti, bet ar gyvens čia – nežinia. Elytė ir dabar sako, kad jei neūkininkautų, čia negyventų. Vladas sako, kad jų vaikai gal ir norėtų grįžti, bet, tikina, kad nėra kaime perspektyvos. Jie patys žada dar šiemet parduoti visas karves. „Nėra išgyvenimo iš to. Už kibirą pieno tik vieną eurą gauni“, - apmaudavo Vladas.

„Abu vienu du dirba. Ir daug dirba“, - apie šeimininkus kalbėjo Aldona. „Yra rankų daugiau. Kai grįžta vaikai, užsiprašome talkos“, - šypteli Vladas. Užaugino tris vaikus – dvi dukras ir sūnų. Sūnus yra VGTU aplinkos apsaugos instituto direktorius, dukra dirba vadybininke Kaune, o kita, jaunėlė, studijuoja veterinariją.

„Gal anūkai kokie sugalvos likti gyventi“, - šypsosi Vladas, suskaičiavęs, kad vaikaičių turi jau penkis. Pajuokauja,kad ir žaidimo aikštelę jiems pats pastatė, kad tik į kaimą pritrauktų. Sodyba traukia. Kai lankėmės, pas tėvus svečiavosi jaunėlė dukra su anūkėle.

Bacių kaimas nenunyks, kad ir ką nuspręs Grubliauskai. Tai galima spėti iš Vlado žodžių apie darbus, kuriuos susiplanavęs sodyboje nudirbti. Tarp tų užmojų - tvenkinį reikia įruošti, fontaną įrengti.

Grubliauskynė turi daugiau nuolatinių gyventojų. Kasmet į lizdą ant jų tvarto stogo sugrįžta ta pati gandrų porelė. Sutuoktiniai apmaudavo, kad vienas gandriukas, iškritęs iš lizdo, neišgyveno, nors juo abu sutuoktiniai ir rūpinosi. Lizde liko dar trys. Ir gandrai šioje sodyboje jaučiasi laisvai. „Rytais ateina į kiemą. Barbena į langus. Anksti, kol miegame. Per kameras matau, kad aplinkui laksto, ieško sliekų. Gal dar ko randa. Viską ima“, - juokėsi Vladas.

Baciškės surašyta kaimo istorija: drauge ir linksminosi, ir liūdėjo

Bacių kaimo gyventojos AA Bronislavos Barčaitės Liaugaudienės surašyta Bacių kaimo istorija. B.Liaugaudienė buvo gera Aldonos draugė. „Mudvi buvome kaip seserys“, - sako ji.

Toji bacių kaimo istorija yra surašyta nuotraukų albumuose, kuriuos Aldona laiko savo tėviškėje, ambrozaitynėje, kur šeimininkauja brolio dukra Elytė su vyru Vladu. Kai tų albumų prireikia, paprašo Elytės atvežti. Ir jie atveža. Skelbiame B.Liaugaudienės surašytą tekstą.

„Bacių kaimas išsidėstęs ant lygių laukų, pievų natūralių nėra, nes visa žemė dirbama. Bacių kaimo šiaurinę sieną riboja Šaltuonos upė, kuri pavadinimą, matyt, yra gavusi nuo šalto vandens, nes jos tėkmę papildo šaltiniai. Mūsų kaime gražiausias – Švedintakis. Šaltuonos krantas ir Švedintakis – apaugę lapuočiais medžiais. Švedintakio krante – yra švedkapiai. Senoliai sakydavo, kad čia palaidoti švedų kariai, likę iš senų laikų karo su švedais.

Vasarą Šaltuona viliodavo į savo maudykles. Kaimo vaikai buvo pasiskirstę Šaltuonos dūburius: berniukai - „Juodąją“, mergaitės - „Plačiąją“, gretimo Butkaičių kaimo vaikai - „Žydo bliūdą“.

Serednikai

Bacių kaimą per pusę dalija vieškelis, einantis iš vakarų į rytus, jungiantis artimiausius miestelius Eržvilką su Vadžgiriu. Šiuo keliu ūkininkai veždavo grūdus, sviestą, sūrius, kiaušinius, bulves į turgus: į Eržvilką, vadinamą „Seredinką“ (trečiadienio turgu) – 8 km. į Jurbarką – 22 km., į Tauragę – 40, į Raseinius – apie 45 km.

Vieškeliu važiuodavo ar eidavo į artimiausias bažnyčias: į Eržvilko per Švč.Mergelės Marijos Škaplierinės (Škapliernos) atlaidus; į Girdžius – per Šv.Onos atlaidus ir į kitą pusę, tik perbridus Šaltuoną – į Parcinkulio atlaidus Paupio bažnyčioje. Vaikams papulti į šias iškylas – turgus ir atlaidus, - buvo didžiausia linksmybė. O jei dar nupirkdavo pipirninkų, saldainių su viduryje įdėta „laime“ - žiedeliu ar kitu kokiu mielu daikteliu, „pagaisčiu“...

Jaunimui atlaidai buvo ir pasirodymas, ir pasimatymas, ir pasišokimas, ir pasipuikavimas. Po pamaldų groja dūdos, nuo kurių melodijos širdis šokinėdavo. Šaltuonos ar Mituvos lankoje būdavo aptverta šokių aikštelė. Berneliai perka bilietus, kviečia valsui ir taip iki sutemstant.

Tėvai per atlaidus atsiveždavo medaus, sūrio, lašinių, kumpio, „naminukės“, kad po visam galėtų su giminėmis pabūti arba važiuodavo pas gimines į namus, kurie gyvena arčiausiai miestelio.

Kryžiaus dienos

Bacių kaimas turi kryžių. Jis buvo pastatytas 1918 metais prie Norkų, lauko gale, prie kelio. Kryžiuje iškalti žodžiai: „Nuo maro, bado ir karės gelbėk mus Viešpatie. Įrengė kaima Bacių 1918 m.“

Būdavo „Kryžiaus dienos“, kurių metu dažniausiai moterys su vaikais eidavo melstis prie kryžiaus. Dėkodavo už sveikatą Dievui, prašydavo gero laukų derliaus, apsaugojimo nuo žaibų, vėtrų, šalčių ar ligų. Per atlaidus ir sekmadieniais kryžių apvainikuodavo, jei reikėdavo – apsodindavo gėlėmis ir pasimelsdavo už gyvus ir mirusiuosius.

Giria maitintoja

Bacių kaimo gyventojai už Butkaičių kaimo matė Lapgirinės (girios) mėlyną juostą. Žiemą, į ilgąsias šlajas pasikinkę arklius, ūkininkai važiuodavo į šią girią parsivežti malkų. Rudenį Lapgirinė dovanodavo gyventojams įvairių grybų, kuriuos moterys sūdydavo mediniuose kubiliukuose. Be grybų kamarose dar būdavo statinė raugintų kopūstų, agurkų, aruodas bulvių, ant lentynos – keli kepalai juodos ruginės duonos. Ant aukšto (ant viškų) kabodavo rūkytų lašinių paltys, kumpiai, dešros, skilandžiai.

Vaikams ypač skanu būdavo giriniai obuoliukai. Jie žiemą sušąla, o atnešti į stubą ir padėti ant rinkių atsileidžia – skanumėlis.

Kaimo ūkininkų tvartuose tradiciškai buvo laikoma po pora arklių, pora karvių, trys-keturios kiaulės, apie 10 vištų, klėtyse – rugiai, miežiai, kviečiai, avižos. Viršuje – medus, uogienės (mėlynių, vyšniių). Apačioje – lova, spinta šventiniams drabužiams, kraitinė skrynia. Vasarą čia miegama.

Nuo seno ūkininkai vieni kitiems padėdavo. Kas pirmas suveždavo šieną ar kitą darbą atlikdavo, neidavo ilsėtis, bet kinkydavo arklius ir važiuodavo padėti tam, kuris nespėdavo darbų nudirbti. Vieni kitiems padėdavo ne už pinigus ar kokį kitą atlygį. Tiesiog taip elgėsi jų seneliai, tėvai, taip buvo nuo seno įprasta.

Darbai

Rudenį būdavo talkos. Ūkininkai samdydavo kuliamąją mašiną, kviesdavo kaimynus. Talkoje šeimininkas paskirstydavo darbus: leidėjas į mašiną, padavėjas, grūdų nešikas, šiaudų krovėjas, pelų tvarkytojas. Šeimininkė pasikvietusi pagalbininkę kepdavo kugelį, virdavo rūkytą mėsą, baltą kavą. Dažnai pjaudavo avį ir virdavo ją talkininkams.

Jei ūkininkas turėjo didelę stubą, kviesdavo patalkiui muzikantą. Jaunimas į talką eidavo vien dėl patalkio. Populiaru buvo šokti polką, valsą, fokstrotą. Kad būtų linksmiau – šeimininkas duodavo po lašelį ruginės naminukės. Prisigerti buvo nekorektiška.

Žiemą moterys verpdavo linus, vilnas, pakulas, megzdavo kojines, pirštines. Pavasarį į stubą buvo nešamos audimo staklės, vytuvai. Ausdavo apmatams, naudojant bovelną, ataudams – liną arba vilną. Geriausios Bacių kaimo audėjos ir audimo mokytojos – Marija Samienė ir Norkaus Ona, garsus kaimo amatininkas ir muzikantas Stoškus, kuris mokėdavo kiaurus puodus užlituoti ir kitokius smulkius darbus nudirbti. Mokslo daugiausiai buvo pasiekęs Antanas Butkaus – teisininkas ir Milašausko Jaronimas – karininkas.

Laidotuvės

Kaimo kultūros centras buvo Butkaičių pradinė mokykla. Apie 1937 metus mačiau saviveiklinį kaimo vaidinimą, kuris čia vyko. Scena padaryta iš Andriulaičių klojimo durų, užuolaidos (scenos užsklanda) buvo padarytos iš austinių dekių. Tėvai kalbėjo, kad geriausiai vaidino Milašausko Kazimieras ir Barčų Petrė.

Apie 1937 metus pirmą kartą pamačiau ir kino filmą. Jis buvo rodomas pas Šukius, ekranas – balta pečiaus sienelė. Kinas buvo begarsis. Iki šiol atsimenu kino mechaniko žodžius: „Margarita įeina, Margarita išeina...“

Didelį dėmesį kaimas kreipdavo į laidotuves. Mirus kaimynui, tuoj eidavo vieni pas kitus pranešti apie pagrabą. Vyrai skubėdavo daryti ąžuolinį karstą, moterys ruošdavo valgius giminėms pavalgydinti, organizuodavosi giedoriai. Viskas buvo daroma už dyką. Toks buvo kaimo paprotys.

Bacių kaime buvo 21 sodyba.Tai Milašauskai, Butkai (Mataušai), Zdanavičiai (Mikolpranis) Butkai (Dzidoriai), Barčai (Izidoriai) , Norkai, Šukiai, Keručiai, Barčai (Barčeliai), Samiai, Janušai, Zdanavičiai (Razminai), Zdanavičiai (Bazyliai), Stoškai, Ambrakaičiai, Andriulaičiai, Ambrozaičiai, Kaminskai, Vaičaitienė, Barčai (Simeonai), Barčai (Stasiai).

Susitikimai

1977 metais Samio Bronislavos sodyboje, jos vyro Rapolo Kymanto iniciatyva sugalvojome sukviesti išsisklaidžiusius Bacių kaimo gyventojus. Susitikimo vieta buvo numatyta mokykloje. Parašėme kvietimus. Suvažiavo į kaimo susitikimą labai daug buvusių kaimo gyventojų. Sutarėme kasmet susitikti. Taip yra iki šių dienų. Kasmet vis ką nors sugalvojame, kaip įamžinti mūsų buvusį Bacių kaimą ir jo žmones. Kai vienąkart mūsų gausaus ir triukšmingo būrio neatlaikė mokyklėlės grindys, dabar susitinkame pas buvusią kaimo gyventoją Bronislavą Kerutytę – Slušinskienę, gyvenančią gretimame kaime, arba buriamės prie Šaltuonos, arba pas Grubliauskus.

Kasmet suvažiuojame į Eržvilke vykstančius Škapliernos atlaidus. Aplankome savo tėvų ir senelių kapus, pasimeldžiame bažnyčioje, o iš ten – tiesiai prie Bacių kaimo kryžiaus. “