Albina Bataitytė – nuoširdi gimtosios kalbos sergėtoja
Prieš 90 metų, 1935 metų sausio 9 dieną, Paantvardžio kaime gimė Albina Bataitytė, būsimoji kalbos žinovė, talentinga redaktorė.
Ji mokėsi Paantvardžio pradžios, vėliau – Jurbarko vidurinėje mokykloje, kurią 1953 m. baigė ir toliau tęsė mokslus (studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą) Vilniaus universitete. Studijų metu labiau gilinosi į lietuvių kalbos dalykus. Suprato, kad prievarta primetamai sovietų ideologijai kalba yra žymiai atsparesnė negu literatūra. Gerokai vėliau savo prisiminimuose ji paatviravo, kodėl pasirinko kalbos sritį – nes studijuoti literatūrą „buvo didelis išbandymas. Kas ją kūrė, kas ją tyrė ir vertino, turėjo ieškoti būdų, kaip išlikti – netapti naujos komunistinės ideologijos skelbėju, neprarasti humanistinių tradicijų, kalbėti perkeltinėmis reikšmėmis ir tikėtis geresnės ateities [...]. Kas kita kalba. Prieš gramatikus ir politikai turi nutilti“. 1958 m. A. Bataitytė įgijo aukštąjį filologinį išsilavinimą ir vienerius metus mokytojavo Ignalinos krašte, Tverečiaus vidurinėje mokykloje. O nuo 1960 metų visam laikui apsigyveno Vilniuje ir nuoširdžiai ėmėsi įvairių redakcinių, leidybinių, archyvavimo ir muziejininkystės darbų. 1977–1991 m. ji – Lietuvos dailės muziejaus vyr. redaktorė, per tą laikotarpį parengusi ir išleidusi apie 300 muziejaus rinkinių ir dailės parodų katalogų bei įvairių reklaminių leidinių.
„Kalbos kultūros“ rengėja
Kalbininkų bendruomenė labai vertino atsakingą ir kruopščią kolegę, todėl neatsitiktinai 1993 metais ji buvo pakviesta į Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyrių rūpintis kasmetinio leidinio (tuo metu vadinto sąsiuviniu) „Kalbos kultūra“ rengimu ir leidyba. Paskirtas darbas buvo tikrai sudėtingas ir atsakingas, gal dėl to anksčiau niekas ir nesiryžo imtis nuolatinio sąsiuvinių rengimo ir tvarkymo. Net pati A. Bataitytė yra prisipažinusi, kad „buvo kiek nejauku ir nelengva, nes leidinys reikalavo ir kruopštumo, ir atsakomybės“. Jurbarkiškė sudarė ir spaudai parengė 16 leidinio sąsiuvinių, sugebėjo aktualizuoti ir susisteminti teikiamus spausdinti straipsnius. „Atsakingiausias, o kartu, galima sakyti, ir sunkiausias darbo etapas būdavo medžiagos rinkimas. Kai kurie autoriai patys pasiūlydavo ir įteikdavo savo straipsnius, o iš kitų reikėjo prašyti – kantriai ir ilgai“, – prisiminimais yra pasidalinusi kraštietė. Jos ir suburtų kolegų nuolatinio ir kruopštaus darbo dėka leidinys tapo mokslo žurnalu, kuriame buvo nagrinėjami įvairūs kalbos vartosenos dalykai.
Atsidavusi redaktorė
Rinkdama medžiagą „Kalbos kultūrai“ Albina Bataitytė nemažai bendravo su įvairių mokslo įstaigų kalbininkais, filosofais, rašytojais, aptardavo pasiūlytų straipsnių tematiką ir pateikimo formą, ieškodavo leidinio turinio dermės. Pavyzdžiui, dešimtyje Albinos Bataitytės parengtų sąsiuvinių išspausdinta daugiau kaip 230 publikacijų ir mokslinių straipsnių kalbos tematika, parašytų 90 autorių. Visi teikiami spausdinimui straipsniai tų sąsiuvinių sudarytojos būdavo perskaitomi, esant reikalui – parengiami autoriams pasiūlymai dėl kalbos švarumo, rašybos, skyrybos ir stiliaus patikslinimų.
Minint „Kalbos kultūros“ leidinio 40-ies metų sukaktį, kalbininkė Danguolė Mikulėnienė pasakė, kad tie „sąsiuviniai slepia ilgaamžiškumo receptą“, kad „juose yra straipsnių, kuriuos ir šiandien skaitai kaip visai neseniai parašytus darbus“. Tie beveik prieš ketvirtį amžiaus pasakyti žodžiai tinka ir šiandien – malonu, įdomu ir prasminga skaityti dar kai kurių bibliotekų lentynose ar lituanistų knygų spintose išsaugotus leidinius, kuriuos redagavo A. Bataitytė.
Kruopšti ir kūrybiška
Kraštietėbuvo itin kruopšti, kūrybiška. Ir tikrai labai mėgo savo darbą, apie kurį ji jurbarkiškiams skirtuose prisiminimuose rašė: „jį galima atlikti labai įvairiai, pavyzdžiui, kruopščiai techniškai sutvarkyti tekstą ir čia pat jį pamiršti. Tačiau man įdomiausia būdavo keliauti kartu su teksto autoriumi, sekti jo minčių eigą, kalbinę raišką, įžvalgas, apibendrinimus“. Veiklos A. Bataitytei netrūko. Ji suredagavo dar dešimt kalbos mokslo žurnalo „Acta Linguistica Lithuanica“ („Lietuvių kalbotyros klausimai“) tomų, tris leidinio „Terminologija“ numerius, nemažai įvairių Lietuvių kalbos instituto rengtų apžvalgų ir monografijų. O kur dar straipsniai kalbos kultūros ir apskritai kultūros klausimais, paskelbti leidiniuose „Gimtoji kalba“, „Literatūra ir menas“, „Kalbos kultūra“ ir kt. Pagrindinė jos tų straipsnių mintis – branginti ir saugoti nuo svetimybių gimtąją kalbą ir kultūrą.
Kalba ir poezija
Kalbininkas Pranas Kniūkšta, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovas, įžvelgė ir vertino savo darbuotojos A. Bataitytės darbštumą, ne kartą pabrėždavo, kad jos visas kasdieninis gyvenimas ir darbas buvę ne kas kita, o kalbos kultūros reikalai ir „Kalbos kultūra“, bet drauge ji buvusi nuoširdi, negailinti išmintingų ir optimizmą keliančių žodžių.
Beje, jurbarkiškė kūrė ir eilėraščius (dalis jų buvo paskelbta 2000 m. laikraštyje „Literatūra ir menas“). Itin vertinga tai, kad tiek straipsnių, tiek poezijos bandymų tekstai tikrai sklandūs, įtaigūs ir parodantys labai gerą kraštietės kalbos pajautimą bei žodyno turtingumą.
Nepamiršo gimtojo krašto
Albina Bataitytė pagal galimybes aktyviai dalyvaudavo Vilniaus jurbarkiškių ir Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus įvairiuose renginiuose. Ilgametė skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė yra gražiai įvertinusi Albiną, sakydama, kad ji „gera jurbarkiškių, besirūpinančių kalbos reikalais, bičiulė“. O ir pati A. Bataitytė taip pat visada džiaugdavosi ryšiais su Jurbarku, kalbos draugijos narių inicijuotais bendrais pokalbiais su jurbarkiškiais. Išlikusiuose susirašinėjo su A. Pauliukaitiene laiškuose nuoširdžiai rašyta, kad „visada malonu pamatyti savo krašto žmones, išgirsti jų gražią taisyklingą tartį“, kad „su Jurbarku ir su Jumis susiję daug mielų prisiminimų, o ypač apie pastarųjų metų renginius“. Deja, 2015 m. kraštietei nepavyko drauge su jurbarkiškiais pasidžiaugti jos 80-ies gyvenimo metų sukaktimi, o jau 2016-ieji metai atnešė atsisveikinimo ir amžino išsiskyrimo žinią.
„Ar netaps kalba sausa, kaip nudžiūvęs medis?“
Dirbusi tyliai, ramiai ir kruopščiai, nepatekusi į enciklopedijas ar įvairias vikipedijas..., bet tikrai buvusi labai nuoširdi gimtosios kalbos saugotoja ir puoselėtoja. Jai visada rūpėjo kalba. Virš visa ko. Viename iš savo straipsnių (jis išspausdintas 2003 m. „Kalbos kultūros“ 76-ajame sąsiuvinyje) Albina Bataitytė pasidalino nuogąstavimais dėl besikeičiančiame pasaulyje kalbos likimo ir ateities: „Laikas eina ir neišvengiamai atneša naujovių, prie kurių turime priprasti, jas vienaip ar kitaip vertinti. Nuolat girdime: žinių amžius, informacinė visuomenė. [...] O kaip kalba? Kokia ji bus toje tobulėjančių technologijų visuomenėje? Ar netaps ji pernelyg standartizuota, sausa, kaip nudžiūvęs medis?“ Tad tegul tie prieš 22 metus išsakyti kraštietės klausimai tampa ir mūsų rūpesčiu. Tegul lietuviškas žodis visada turi ryšį su mūsų gyvenimu, tegul ir mus paliečia Albinos Bataitytės poetinės mintys: „Tik neateik iš nerimo, / Iš nemigo nakties. / Iškentėtas žodi, / skaudi mintie. / Ateik iš Žemės. / Iš gyvenimo. / Ir išsiliek ne vandeniu. / Krauju. Alsavimu širdies.“
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo