Aidas ir Vaida Mozūraičiai – visuomet kartu

Nuo ryto iki vakaro, 24 valandas per parą. Visuomet kartu – darbe ir namuose. Taip gyvena Aidas ir Vaida Mozūraičiai, dirbantys Panemunių regioniniame parke. Aidas – vyriausias specialistas rekreacininkas, šiuo metu  einantis direktoriaus pareigas, Vaida – vyriausioji specialistė kultūrologė. Jie kartu – jau 17 metų, darbe – 16. Tačiau apie tai, kas daugeliui atrodo sunku, abu vienbalsiai sako, kad dar nė karto darbas kartu jiems nekėlė jokių nepatogumų. „Vieni privalumai – kai grįžti namo, nereikia klausti, kaip darbe sekėsi“, – juokauja A. Mozūraitis. O netyčia pavadintas Vaidu, vietoje Aido, nesupyksta, nes tokių atvejų, pasak sutuoktinių, būna šimtai – tad jau abu priprato būti Aida arba Vaidu.  

Darbas Panemunių regioniniame parke

Vaida ir Aidas Mozūraičiai – jurbarkiečiai. Vyras baigė tuometinę Jurbarko pirmąją vidurinę mokyklą (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija), vėliau studijavo Kauno žemės ūkio akademijoje inžineriją. Vaida mokėsi Naujamiesčio vidurinėje mokykloje (dabar pagrindinė), studijavo Vilniaus universitete istoriją. Jų pažintis prasidėjo nuo 1995 metų, kai draugas Aidą pakvietė būti piršliu, o Vaida draugės buvo paprašyta pabūti svočia. „Taip ir patys „susipiršliavom“. Dar trejetą metų padraugavom. Aš tuo metu po studijų baigimo dirbau Kaune, Vaida Jurbarke. Susitikdavom savaitgaliais“, – apie draugystės pradžią pasakoja vyras. Nusprendus susituokti, darbo pradėjo ieškoti Jurbarke. Vaida tuo metu jau dirbo Panemunių regioninio parko direkcijoje. Kai atsirado laisva vieta, čia įsidarbino ir Aidas. Taip kartu jie dirba jau šešiolika metų.

Abu jurbarkiečiai dabar į darbą Šilinėje įsikūrusioje parko direkcijoje važinėja kartu su kitais darbuotojais. Sako, kad savo darbu abu labai  patenkinti – jis įdomus, kupinas emocijų, nenuobodus. Aidas, daugiausia dėmesio skiriantis rekreacijai, o dabar dar ir vadovaujantis centrui, nuolat kupinas naujų idėjų. Buvęs parko direktorius Viktoras Ganusauskas pasakoja, kad apie šią šeimą gali atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais. Abu sutuoktiniai  daug prisidėjo kuriant naująją centro koncepciją ir pristatymą. Jie abu  yra ne tik puikūs darbuotojai, bet ir ekskursijų gidai. A. ir  V. Mozūraičiai  pasakoja apie parko gamtos ir kultūros turtus, pastato, kuriame įsikūręs centras, istoriją, senovinės žvejybos ypatumus, sielių plukdymą ir dar daugybę visokių dalykų, susijusių su gyvenimu panemunėje.

Be šio darbo jie kartu su kitais darbuotojais rengia ir įvairias edukacines programas bei renginius – gamtos pažinimas, regioninė kultūra, ypač palei Nemuną išsidėsčiusiose teritorijose – visa tai yra Mozūraičių kasdienybė. Nors, kaip jie sako, darbo sritys truputį skiriasi, bet tuo pačiu ir siejasi. Ekskursijos vedamos tiek panemunių parko informacijos centre, tiek parko teritorijoje. Paklausti, kas labiausiai domina lankytojus, sako, kad naujojoje ekspozicijoje, atidarytoje 2014 metais, daug interaktyvių atrakcijų, ne tik istorinė dalis – nuotraukos, senoviniai žvejų buities rakandai, valtys ir kita. „Nors techninės dalies kaip ir nėra, bet praktinės užduotys sudomina ir suaugusius, ir vaikus, yra ne sausos, jiems neatsibosta. Jei gali ekskursijos metu ne tik klausytis, bet ir kažką veikti, žmonėms įdomiau, linksmiau ir daugiau įsimenama apie tą vietą, kurioje lankeisi“, – pasakoja Aidas. Jie abu teigia, kad ekskursantų susidomėjimas labai priklauso nuo amžiaus grupės ir  pomėgių. „Vienas vyriškis apsilankė iš anapus Nemuno. Praleidom besikalbėdami apie 1,5 valandos. Net nepamačiau, kaip laikas prabėgo. Kai žmogui įdomu – ir pačiam norisi pasakoti“, – prisimena A. Mozūraitis. Jo teigimu, lankytojų parko informaciniame centre nuolat daugėja – pernai po naujos ekspozicijos atidarymo buvo pats bumas. Reklamos apie atnaujintą centrą  spaudoje ir kituose informaciniuose šaltiniuose buvo tikrai daug. Žiemą ir vėlyvą rudenį lankytojų visada būna mažiau, pagrindinis srautas suplūsta pavasarį – pradedant balandžio mėnesiu. Tą dieną, kai kalbėjomės (tai buvo praėjęs antradienis) per dieną jau buvo apsilankę keletas ekskursijų autobusų – tad tik spėk suktis. Aidas pasakoja, kad lankytojų padaugės mėnesio pabaigoje, nes artėja mokslo metų pabaiga. „Pasipils iš Jurbarko, aplinkinių rajonų. Ne visi nori ar išgali toliau nuvažiuoti, tad renkasi keliones po rajoną. Yra vaikų, kurie dar čia nebuvo, manau, jiems tikrai bus įdomu.“

Vaida Mozūraitienė kartu su kitais darbuotojais parke organizuoja nemažai renginių vaikams gamtine, kultūrine tematika, apie etnografinius regionus. „Etnografinių regionų metams skyrėme renginį, paruoštą kartu su Raudonės pagrindinės mokyklos vaikais. Visuomet organizuojame Žemės dienai skirtą renginį. Dalyvauja moksleiviai iš Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio mokykos, Jurbarko mokiniai. Dabar galvojam padaryti renginį apie pasakas. Susėsime visi prie laužo“, – pasakoja Vaida. Apie centro lankytojų įvairovę sutuoktiniai pasakoja, kad anksčiau vyravo vaikai – kokie 60-70 proc. Tačiau pernai suaugusių buvo daugiau nei vaikų, matyt, tai lėmė ir naujos ekspozicijos centre įrengimas. Ir įvairios įmonės, kolektyvai iš visos Lietuvos atvažiuoja, būna, kad užsisako gidus iš anksto. Užsieniečiai daugiausia apsilanko pavieniai – iš Lenkijos, Vokietijos – dviratininkai ar keliautojai su nameliais ant ratų.

Pokalbio metu pirmiausia pasakoję apie savo darbą Aidas ir Vaida džiaugiasi, kad jis jiems yra labai įdomus ir smagus. „Svarbiausia – nenuobodus, kūrybingas, aktyvus. Vienintelis minusas – daug popierizmo, ataskaitų. Tačiau niekada nebuvo taip, kad ryte atsibudę sakytume – ir vėl į tą prakeiktą darbą. To nebuvo niekada. Mūsų kolektyvas labai šaunus, draugiškas. Ir aplinka graži, estetiška, tokioje net ataskaitas rašyti maloniau“, – juokauja V. Mozūraitis.

Paklausti, ar namuose nediskutuoja apie darbinius reikalus, abu  tvirtina, kad namie diskusijų apie darbą būna – to neišvengsi, ypač jei organizuojamas koks nors renginys, bet popierių į namus portfeliuose neparsineša, tik galvose. Kalbos dažniausiai sukasi ne apie darbinius, o visai kitus reikalus.

Trys Vaikai – trys skirtingi pasauliai 

Mozūraičių šeimoje auga trys vaikai. Vyriausiam Aisčiui praėjusį antradienį sukako 16 metų. Jis Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos moksleivis. Laurynas Jonas lanko Vytauto Didžiojo pagrindinę mokyklą, per Jonines švęs 15-ąjį gimtadienį. Jauniausioji Ugnė – 13-metė tos pačios mokyklos šeštos klasės moksleivė. „Visi vaikai labai skirtingi, kiekvienas – atskiras pasaulis. Aistis baigė Antano Sodeikos meno mokyklos dailės klasę. Prieš porą metų tapo tarptautinio piešinių konkurso laureatu – užėmė pirmąją vietą. Laurynas Jonas daugiau matematikas, domisi šachmatais, futbolu. Dabar „lanko“ daugiausia kompiuterį. Ugnė mokosi ir meno mokyklos šokių klasėje. Ji labai sportiška, žaidžia rankinį, lanko lengvąją atletiką. Neseniai su komanda pateko į kvadrato varžybų respublikines atkrentamąsias varžybas. Labai judri mergina“, – apie vaikus pasakoja sutuoktiniai. Visi trys augdami nuo pat mažens dalyvaudavo jaunųjų  etnografų, miško bičiulių stovyklose kartu su tėvais. Ir panemune, regioninio parko teritorijoje, ne kartą kartu keliavo – tad puikiai žino, ką veikia jų tėvai, kokioje aplinkoje gyvena.  Apie tai, kaip sekasi visiems trims mokytis, abu tėvai sako, kad  neblogai, nors spausti kartais reikia. „Kai trys skirtingi pasauliai, tai būna skirtingai –  vienam nieko nereikia sakyti, kitą – vyti nuo kompiuterio. Ar mes griežti? Sunkiu lyginti. Nelabai, bet kontrolė yra, nepaleidžiam savieigai, mokslus reikia žiūrėti. Gatvėmis mūsiškiai nesišlaisto. Turi namuose  tvarką palaikyti, bet ir čia nuolat vyksta kompromisai. Gal diplomatas nors vienas bus – taip yra įvaldę derėjimosi meną“, – juokauja Aidas Mozūraitis.

Šeimos Laisvalaikis

Daug laisvo laiko Aidas ir Vaida neturi. Kadangi gyvena nuosavame name, nemažai laiko praryja aplinkos, namų tvarkymas, kitaip tariant – buities darbai, remontai. „Jeigu atostogaujame, tai stengiamės praleisti jas visi kartu. Kiekvieną  vasarą jau 10 metų plaukiam įvairiomis Lietuvos upėmis baidarėmis. Anksčiau tilpom į dvi, dabar jau į tris. Įvairias keliones susiplanuojam ir po lankytinas Lietuvos vietas. Praėjusią vasarą nusprendėm paskirti laiko Rygai – muziejams, kitoms lankytinoms vietoms. Į tolimesnes keliones dar nebuvom  išsiruošę – tai ir finansiškai sunku. Mes visuomet visi penki keliaujam. Džiaugiamės, kad ir vyriausias sūnus kol kas nori būti kartu. Neseniai vykusiame Viešvilėje šikšnosparnių vakare pats mus skatino dalyvauti“, – apie šeimos laisvalaikį pasakoja Vaida. 

Paklausti, kokias šventes švenčia ši darni šeima, juokauja: „Kalėdos ar Velykos – tos šventės turi iki mūsų pribręsti. Dabar turim dviejų tėvų šeimas – taip jau išeina, kad ir pas vienus, ir pas kitus vykstam per šventes. Ateityje, kai mūsų vaikai išeis, mes tapsim tuo centru, kur visi suvažiuoja. Gal Joninės – mūsų tradicinė šventė, nes sutampa su Lauryno Jono gimtadieniu. Tuomet visi pas mus suvažiuoja. Seneliai atvyksta anūkų pasveikinti per kiekvieną gimtadienį. Tarp jų ir vaikų labai stiprus ryšys“, – pasakoja Aidas.

 Laimingos šeimos receptas

Aido ir Vaidos mintys apie šeimyninį gyvenimą sutampa, tad išskirti, kuris pasakė vieną ar kitą sakinį, sunku...

Gal yra ir laimingesnių, kas žino. Bet mes nesipykstam niekada. Dar nė karto nesinorėjo būti atskirai. Visą laiką saldžiai taip pat nebūna. Kartais nuomonių skirtumus reikia išsiaiškinti. Kai pažiūri TV laidas – atrodo tokie laimingi, turtingi, skoningi, stilingi... O po pusmečio – jau išsiskyrę. Recepto tikrai nežinom, neturim laiko galvoti, ar laimingi. Kiekvienam savo. Dažnai girdim –- kaip jūs visą laiką kartu, kaip ištveriat, nenusibostat vienas kitam. Tačiau darbe dirbam savo darbus, vienas kitam netrukdom. Kartais net nepasikalbam, kai daug darbų. Matyt, charakteriai tinka, esam ramūs, nekonfliktiški. Kiekvienam savo šeimyninės laimės receptas – programų nesudarinėjam. Bet galima kartu ir gyventi, ir dirbti – mūsų atveju tikrai taip yra. Ar prie to prisideda meilė? Be abejo, taip.