Adomaičių šeima krepšinio rungtynių nepraleidžia

Tęsiame pažintį su nepaprastais „Jurbarko-Kario-Manvestos“ klubo fanais. Susipažinkime su Sigitos ir Kęstučio Adomaičių šeima, per pastaruosius keletą metų nepraleidusia nė vienerių mėgstamos komandos rungtynių ir sergančių už ją tiek namų aikštelėje, tiek išvykose.

Jeigu būtų ištikimiausių sirgalių apdovanojimai, ši jurbarkiečių šeima tikrai galėtų į juos pretenduoti, nes Sigita ir Kęstutis Adomaičiai nepraleido nė vienerių praėjusio ir šio „7bet-NKL“ sezono Jurbarko krepšinio komandos rungtynių ir aistringai stebi jų žaidimą ne tik namuose, Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos sporto salėje, bet ir lydi krepšininkus į visas išvykas. „Reikia palaikyti savo komandą“, – sako Kęstutis, patikslinęs, kad krepšinio rungtynes stebi visa jų šeima: ne tik jis pats su žmona Sigita, bet ir 13-metis sūnus Aivijus bei 18-metė dukra Austėja. Kęstutis juokiasi, kad neseniai ir kelioninį būgną nusipirko, kad sporto salėje komandą palaikyti galėtų kuo garsiau. „Nuo plojimo jau delnus skauda“, – juokiasi jurbarkietis, kuriam ir tenka tą būgną mušti.

Krepšinio virusu užsikrėtė visa šeima

Būtent Kęstutis buvo pagrindinis šeimos sargdintojas: ir pats džiaugsmą atrado už Jurbarko komandą sirgdamas, ir namiškius tuo krepšinio virusu užkrėtė. Vėliausiai į Adomaičių sirgalių kompaniją įsitraukė žmona Sigita, kuri krepšiniu susirgo tik praėjusių metų gruodį, prieš pat Kalėdų šventes. Kęstutis gana tiksliai atsimena, kad tai nutiko Telšiuose, kur jurbarkiečiai žaidė išvykoje su vietos komanda. Sigita nelabai norėjo vykti tų rungtynių žiūrėti, bet jai buvo smalsu pamatyti, kaip Telšiai prieš šventes pasipuošę, tai ir susigundė. Nuvyko, Telšius apžiūrėjo, gyvai krepšinio rungtynes pamatė, ir jai žaidimas patiko. „Turbūt patiko pati atmosfera. Gyvas žaidimas. Nepalyginami dalykai yra stebėti rungtynes TV ekrane  ir gyvai“, – sako Kęstutis.

Jis pats net nepajuto, kaip krepšinio kovos įtraukė. Sako, kad gal prisidėjo, jog dukra jau keletą metų Jurbarke lanko krepšinio treniruotes pas Povilą Valaitį. Kaip žinia, šis yra ir „Jurbarko-Kario Manvestos“ komandos vyriausiasis treneris, todėl Kęstučiui buvo smalsu pamatyti, kaip žaidžia dukros trenerio vadovaujama komanda. Sako, kad iš karto padarė įspūdį ir komandos žaidimas, ir trenerio darbas.

Krepšinis mielas nuo pat mažens

Sūnus Aivijus kol kas krepšinio nežaidžia, bet rungtynes stebi susidomėjęs. O paties Kęstučio kraujyje krepšinis yra nuo pat mažens, kai iki sutemų su draugais mėtydavo į krepšį aikštelėje Gedimino gatvėje. Tikina, kad tuo metu ši krepšinio aikštelė mieste buvusi vienintelė. Ir dabar jam krepšinis – daugiau nei sportas. „Ten yra gerai“, – sako vyras, paklaustas, kodėl taip patinka gyvai stebėti krepšinio rungtynes. „Pasibaigus rungtynėms aš jau laukiu kitų“, – juokiasi. Sirgti už savo komandą išvykose netrukdo nė darbas, nes dirba pagal individualios veiklos pažymą, yra pats sau viršininkas, taigi patogu susiplanuoti darbus ir pramogas.

Reikia palaikyti komandą

Priminsime, kad nuo šio sezono Jurbarko komandos namų rungtynės apmokestinamos simboline kaina – suaugusiems bilietas kainuoja 5 Eur, moksleiviams – 3 Eur, o vaikai iki 7 metų ir senjorai įleidžiami nemokamai. Kęstutis tik nusijuokia, paklaustas, kad gal tokie ištikimi sirgaliai galėtų būti atleidžiami nuo mokesčio. „Tikrai ne“, – sako jis. Pasak jo, mokestis yra reikalingas, ir jis nėra didelis. „Reikia palaikyti savo komandą“, – pakartojo Kęstutis, pridūręs, kad ir kol mokesčio nebuvo, jo šeima pinigus įmesdavo į aukų dėžutę. Priduria, kad pradžioje kiek bijojo, jog dėl mokesčio gali sumažėti sirgalių sporto salėje, bet, pasirodo, be reikalo. Pasak jo, sirgalių į rungtynes susirenka panašiai tiek pat, kiek ir ankstesniajame sezone.

Tiesa, jam norėtųsi, kad daugiau sirgalių Jurbarko komandą lydėtų išvykose. „Žaidėjai geri. Šiemet dar stipresnė komanda. Jei šalia bus sirgaliai, visada laimėsime“, – šypsosi komandos fanas.

Yra iš ko mokytis

Paklaustas, ką pasakytų kritikuojantiems esą Jurbarko krepšinio komandoje žaidžia mažai jurbarkiečių, jis  pasiūlo pasižiūrėti į kitas komandas. „Bet taip yra visose komandose. Jurbarkas nėra išskirtinis. Abejoju, ar pavyktų surinkti tokio lygio komandą vien iš mūsų miesto žaidėjų. Gal ateityje pavyks, bet jaunimas turi rodyti iniciatyvą, treniruotis“, –  svarsto Kęstutis, kuris džiaugiasi, kad Jurbarko krašto jaunimui yra iš ko mokytis – komandoje žaidžia patyrę veteranai.

Sirgti reikia

Adomaičių šeima jau neįsivaizduoja Jurbarko be krepšinio kovų. Pasak Kęstučio, nemažai daliai žmonių smagu laiką leisti prasmingai, įdomiai – bent vieną dieną savaitėje ne namuose, o sergant už mėgstamą komandą. O Gyvai stebėti ir sirgti už savo komandą  - tikras džiaugsmas. Beje, paaiškėja, kad krepšinio fanai žodį „sirgti“ kitaip supranta. Kai pokalbio pabaigoje Kęstučiui palinkime pergalių ir nesirgti, šis tuoj pat linksmai sureaguoja. „Būtinai reikia sirgti už savo komandą. Kad tik daugiau tokių ligų būtų“, – juokiasi ji.