A. Šveiberis: Panemunės pilis – mano senelių namai

Sudegus namams neliko kur gyventi
1944 m. artėjant frontui, besitraukiantys ir besigindami vokiečiai sudegino daugybę namų, palikdami sveiką tik vieną kitą sodybą. Tačiau Antano senelių Teodoro ir Juzės sodybos jų tarpe nebuvo. „Gyventi nebuvo kur. Vienintelė vieta – saleziečių vienuolynas. Senelis buvo kalvis. Matyt, tokių rankų reikėjo. Apsigyveno tame vienuolyje, kur gavo vieną kambariuką. Gyveno jame seneliai, mano tėtis Juozapas, dėdė Leonas, Jonas ir teta Juzė. Kita teta Selė jau buvo sukūrusi šeimą ir gyveno atskirai“, - pasakoja Antanas. Pasak jo, po karo 1948 m., kuomet buvo naikinami vienuolynai, bažnyčios, gyventi vėl nebuvo kur. Senelio šeimos sprendimu, buvo nutarta persikelti į netoliese vienuolyno esančią pilį, kurioje viena patalpa buvo tinkama gyventi. Pilyje jokių šeimininkų nebuvo. Ji buvo visiškai tuščia. Vėliau joje apsigyveno ir kitos šeimos, kurios laikui bėgant, kaime pasistatė namus ir vėliau iš pilies išsikėlė. Iš Antano senelio šeimos dabar likęs tik vienas dėdė Leonas, gyvenantis Kaune ir rugsėjo mėnesį švęsiantis 90 metų jubiliejų.

Pilį aplankė svečiai
„Kaip pasakojo močiutė, apie 1950 m. į pilį atvažiavo tokie du kostiumuoti vyrai. Senelis tuo metu pilies kieme lysves arė, po arkom karvę turėjo prisirišęs. Klausinėjo senelių iš kur jie čia atsiradę, tad jie svečiams ėmė ir papasakojo viską kaip buvo. Pasirodo tie svečiai buvo iš Kultūros ministerijos. Liepė šunybių nekrėsti, bet leido gyventi, žadėjo įrengti butą, o už pilies ir parko priežiūrą, atlyginimą mokėti”, - sakė Antanas. Po garbingų svečių apsilankymo pilies kieme jau neleido lysvės turėti.  Antano seneliai gavo gabalėlį žemės šiaurinėje pilies parko pusėje už trečio tvenkinio. Būtent šiame ruože daržą sodino, bulves augino net ir miežių pasisėdavo. Vandenį nešdavosi iš šalia pilies esančio šaltinėlio.

Pilis - mano senelių namai
„Ta pilis man įaugusi į kraują kaip mano senelių namai. Aš čia užaugęs. Už 300 šimtų metrų nuo pilies, prie kelio, yra mūsų ūkis. Kai mamai reikėdavo kur išvažiuoti, tai ji mane nuolat pas močiutę atvesdavo. Tai visa vaikystė ir prabėgo čia, pilyje”, - prisimena Antanas. Pasak jo, visos giminės susiėjimai vykdavo pilyje, vestuvės irgi, o ir į paskutinę kelionę senelis taip pat iš pilies išvažiavo. Kaip iš savų namų. Čia viskas tame rate ir sukosi. Po senelio mirties pilį prižiūrėjo Antano močiutė Juzė. Vos ne iki paskutinių gyvenimo dienų ji užlipdavo į bokštą, iššluodavo, sutvarkydavo.
Dar ir dabar Antano dūšiai sava ta pilies vieta, kurioje buvo įrengtas jo senelių butas. Jis taip pat prisimena, kaip vaikystėje su kitais vaikais karą žaisdavo. Būdavo mūšių net su plytgaliais. „Net pats gavau su plytgaliu per nugarą iš viršaus. Vaikai užsilipę viršuje sijomis vaikščiojo, o aš ten, kur arkos žemai, buvau pasilenkęs. Vienas šokinėjo nuo sijos ant sijos ir tuo momentu, kai aš batą rišausi, matyt, tą plytgalį, kuris nukrito ant manęs, paspyrė. Tai gerai, kad laimingai baigėsi“, - pasakoja pilies senbuvis. Na, o kaip sakydavo jo močiutė, paslaptingiausia pilies vieta – kalėjimas, esantis pilies bokšto rūsyje, kuriame buvo laikomi prasižengusieji.

Darbas iš kartos į kartą
Kai nebeliko Antano močiutės, pilį teta prižiūrėjo. Vėliau ir dėdė pradėjo dirbti. Minimali pilies priežiūra – darbas parke. Kaip juokauja Antanas, tiek čia tos teritorijos, tik 15 hektarų. Kaip ūkininkui, tai jau čia visai ant skurdo ribos, bet kaip parke, tai veiklos užtektinai. Dėdė Leonas pasiūlė darbą ir Antanui. „Pagalvojau, kad čia vietoj gyvenu, viską žinau, tai ir sutikau. O iš kitos pusės, man į sąmonę įaugę, kad pilis - tai yra mano senelių namai. Ir mano tėtis, visi čia gyveno“, - sako A. Šveiberis.

Restauracinis darbas labiau prie širdies
Antanas šiuo metu savo laisvalaikio neturi. Kaip jis sako, yra tiktai pilis. Kaip pajuokavome su Antanu, tikriausiai ta pilis ir yra jo laisvalaikis. „Taip jau gavosi, kad pilis prižiūrima iš kartos į kartą. Niekad apie tai negalvojau, buvau pasirinkęs visai kitą specialybę. Dabartinė mano specialybė įgyta Kauno technikos kolegijoje, tuometiniame politechnikume. Aš technikas-mechanikas“, - pasakoja pilies senbuvis. Prie dūšios Antanui restauracinis darbas, tvarkyti kėbulus ir kitą techniką. Kaip jis sako, visi su naujom mašinom važiuoja, o jo mašinai 29 metai. Ji neatrodo tokia sena. Turi jis ir dar vieną tokią nusipirkęs, todėl galvoja ją naujam gyvenimui prikelti. Tačiau tam vis trūksta laiko.  

Žmonės juokauja, kad Antanas yra vienas iš pilies paveldėtojų
Antanas iki šių dienų gyvena Pilies I kaime. Su žmona Danguole augina du vaikus - sūnų Andrių ir dukrą Dovilę. Pasak Antano, jeigu vaikai būtų namuose, jau tikriausiai būtų pilyje, tačiau šiuo metu abu išvykę į užsienį. Sūnus dirba Švedijoje, duktė - Anglijoje. Pilyje Antanas dirba kartu su savo žmona Danguole, užimančia gidės-administratorės pareigas.
Nuo 1982 m. pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. Dalis pilies jau restauruota. Joje eksponuojami ne tik Vilniaus dailės akademijos studentų darbai, bet ir kiekvienas lankytojas turi galimybę pasigėrėti nuostabiais vaizdais, atsiveriančiais iš pilies bokšto.
Žmonės juokauja, kad Antanas yra vienas iš pilies paveldėtojų. Tačiau Antanas tik šypteli sakydamas, kad džiaugiasi seneliams suteikta galimybe pasilikti pilyje, ją prižiūrėti, o ne laukti, kol ji bus visai suniokota. Reikia džiaugtis, kad kadaise griūvanti pilis neliko tik griuvėsių krūva ir laikui bėgant buvo prikelta naujam gyvenimui. Kas žino, galbūt tradicija tęsis ir Antano vaikams ši pilis taps tokiu pat traukos centru kaip ir jų tėčiui.