A. Pojavis po „Eurovizijos“ pragaro šeimyninę laimę atrado Linkolne

Sekmadieninis pokalbis su jurbarkiečiu Andriumi Pojaviu jo dukrų čiauškesio fone – apie emigraciją (antrą) į Didžiąją Britaniją, naują albumą „88“, „Eurovizijos“ pragarą, karą Ukrainoje, dainas kaip gėles bei laimės formulę, kurią jis, rodos, atrado.

Andrių Pojavį internetu, „Skype“u , kalbinome praėjusio sekmadienio rytą. Nors ir truputį peršalęs, tą dieną su dukromis ruošėsi eiti į kino teatrą pasižiūrėti ten populiaraus filmo vaikams apie paršiukų šeimą „Peppa Pig“. „Tai bus pirmas kartas, kai mažoji nueis į kino teatrą. Paskui eisime į parką papietauti“, – pasakojo Andrius, kuris su žmona Isabella ir dviem dukromis beveik dvejus metus gyvena Didžiojoje Britanijoje, Linkolne. Abu dirba Linkolno universitete. Isabella atlieka mokslinius tyrimus – ji yra  veterinarijos chirurgė, gyvūnų psichologijos specialistė. Andrius dalijasi su studentais savo muzikine patirtimi, turi studiją.

– Kodėl pasirinkote Didžiąją Britaniją ir būtent Linkolną. Ar tik dėl to, kad jūsų žmona dirba šio miesto universitete?

– Atvykome daugiausiai dėl jos, nes ji pasirašė kontraktą. Mes tuo metu buvome Lietuvoje ir svarstėme, ką  toliau daryti. Nusprendėme emigruoti. Nors aš emigravęs esu jau seniai.

– Bet buvo minčių pasilikti Lietuvoje, ar taip?

– Buvo mintis Lietuvoje peržiemoti. Kadangi gyvenau Milane trejus ar ketverius metus, išmokau kalbą, tai tiesiog buvo natūralus žingsnis, kad ir Isabellita atvažiuotų į Lietuvą, pradėtų lankyti lietuvių kalbos kursus. Poroje turi būti susišnekėjimas. Lietuvoje pabuvome daugiau nei pusę metų. Šalia mano sesers išsinuomojome butą, kad galėtume bendrauti. Bet atsitiko taip, kad gavome šį kontraktą. 

– Esate sakęs, kad įsimylėjote Linkolną. Kodėl?

– Mums čia labai patogu, kol vaikai maži. Darželis gal už 200 metrų, ligoninė – nusileidus apačioje, į universitetą nueini pėsčiomis per 20 minučių. Viskas arti. Kai gyvenau Milane, kituose didžiuosiuose miestuose, patyriau daug streso. Man norisi daugiau ramybės ir paprastumo bei kuo mažiau dviveidiškumo, sumaišties ir nerimo, kurių didmiesčiuose yra daugiau. Ir anglai man suteikė galimybę. Ir studiją davė universitete, ir studentus. Galiu demo versijas įrašinėti. Aišku, pradžia sunki buvo. Gavome namą, bet jis buvo tuščias. Viską reikėjo savo rankomis įsirengti. Ir baldus susipirkti. Sako, savos sienos padeda, bet čia sutiko šilčiau nei gimtoje šalyje. Be to, čia gražus miestelis. Ir senas. Prieš 2 000 metų čia jau buvo miestas. 

– Įrašinėjate antrąjį albumą, kuris vadinsis „88“. Pirmasis vadinosi „8“. Ar sutapimas? Kodėl 8?

– Ne sutapimas. Pirmiausia man labai patinka skaičius 8. Aš turiu  ganėtinai didelį ir ambicingą savo projektą. Pirmasis albumas buvo duoklė savo valstybei, lietuvių kalbai, nes aš supratau, kad reikia pradėti nuo savo kalbos. Myliu Lietuvą ir lietuvių kalbą. „88“ yra iššūkis man pačiam – parašyti albumą anglų kalba. Menas, kai pradedi apie jį aiškinti, praranda savo žavesį. Palieku tai spręsti (albumo pavadinimo prasmę, – aut. past.) klausytojams, kurie domisi mano kūryba. 

– Koks bus tas albumas, kuris turėtų pasirodyti gegužę?

– „Summertime lights, arba „Vasaros šviesos“ (pirmoji įrašyta ir paskelbta antrojo albumo daina, – aut. past.) yra apetitui sužadinti. Pats albumas bus šviesus, meilus, šiltas. Ir pagrindinės temos tos pačios, kuriomis kalbėjau ir pirmajame albume. Bandau ieškoti prasmės ir kelti klausimus, kodėl taip yra, kas yra gyvenimas, ką čia veikiame, kodėl kartais esame liūdni, vėlgi sakau, kad viskas bus gerai ir reikia tikėti bei pasitikėti. Tos temos amžinos. 

– Kur ir kada jos sukurtos tos dainos?

– „Summertime lights“ idėja buvo gimusi gal net Milane. Tiesiog groji, brandini ir lauki, kol daina pati savaime kaip kokia gėlė išaugs ir išsiskleis. Pats šiek tiek užsiimu sodininkyste. Man smagu matyti, kaip ir kas iš tos sėklos išauga. Tai tas pats ir su daina. Tiesiog reikia nemažai kantrybės ir praktikuotis kiekvieną dieną. Kasdien ir groju, ir balsą mankštinu. Dainą kurti –tarsi „puzlį“ dėlioji. Aš laiko kūrybai neskaičiuoju, nes esu laimingas tai darydamas. 

– Jūsų pasakyta mintis, išvertus iš anglų kalbos, skambėtų maždaug taip: „Aš muzikos nesimokiau. Jos ragavau, valgiau, gėriau. Ir retkarčiais ja pratrūkdavau“.  Kas sukelia tą pykinimą muzika? Taip jaučiatės nuolat? 

– Tikrai ne (juokiasi). Nuo gimimo viena akimi beveik nematau. Dievas turbūt taip ir sugalvojo, kad vienur atima, kitur duoda. Mano klausa galbūt yra šiek tiek aštresnė. Aš daug klausausi. Kaip tas Kempiniukas iš vaikiško filmo viską sugeriu, ką girdžiu ir ką matau. Ir to pykčio tikrai būna. Nesu visada gerai nusiteikęs. Pyktis irgi tam tikra energija, kuri varo į priekį. Be abejo, man pikta, kad Ukrainoje vyksta karas – juk ukrainiečiai nuo rusų per daug ir nesiskiria – slavai ir kalba panaši, o jie žudo vienas kitą.

– Ar stebite, kas vyksta Ukrainoje?

– Ne. Nestebiu. Televizoriaus dešimt metų nežiūriu. Televizoriaus apskritai neturime. Kam man sugerti visą pyktį, žmonių skausmą? Žmonės nori šviesių, meilių dalykų, nes jie pavargę nuo tų karų, pykčio. Pasaulis sukurtas geresniam tikslui.

– Nesate kaip J. Ševčiukas, A. Makarevičius (rusų atlikėjai, nemėgstami Rusijos valdžios, – aut. past.), kurie savo poziciją dėl karo, politikos apskritai išreiškia savo dainose. Ar kada nors jūsų dainose atsispindės pyktis, kad ir dėl karo Ukrainoje?

– Muzika ir politika visiškai skirtingi dalykai. Kaip Šiaurė ir Pietūs. Kūrėjas – ne politikas. Aš esu apolitiškas. Mano dainose karo tikrai neatsiras.

– Ar pristatysite naująjį albumą Lietuvoje? Ar organizuosite turus?

– Turiu svajonę koncertuoti Jurbarko cerkvėje (buvusioje, - aut. past.). Bus akustinis koncertas. Grosiu vienas klasikine gitara, be šokėjų ir fejerverkų. Ir norėčiau koncertuoti Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje, nes man ir pati aplinka patinka, ir akustika. Kitas dalykas – Lietuvoje ieškau vadybininko, kuris man padėtų visa tai suorganizuoti. Aš vienas nenoriu tuo užsiimti, nes tokia veikla kainuoja daug nervų. Tad aš labai atviras pasiūlymams.

– Pakalbėkime apie „Euroviziją“. Ar sekėte, kas vyksta šių metų lietuviškoje atrankoje į „Euroviziją“?

– Neseku. Mano mama seka, kadangi žino visus užkulisius. Aš jai papasakojau visas „Eurovizijos“ paslaptis. Ji pasako savo favoritus. Jei man kas įdomu, aš paklausau per Youtube. O taip nežiūrime. 

– Paklaustas, ką jums davė „Eurovizija“, atsakėte, kad dabar esate laimingas. Ką tai reiškia? 

– Dabar esu laimingas, kadangi praėjau tą „Euroviziją“, tą pragarą (juokiasi). Sako, kiti dalyvauja po 6-7 kartus, kad pakliūtų, o man pavyko iš pirmo karto – atėjau, pamačiau, nugalėjau. Ir lengvu žingsniu, nes aš nenorėjau laimėti. Atėjau pareklamuoti albumą „8“. Tikrai nebuvau pasiruošęs. Galvojau, žmonės atkreips dėmesį, paklausys. Ir man to užteko. 

Dabar rami širdis. Ir dėl to jaučiuosi laimingas. Ir ne tiek dėl „Eurovizijos“. Dėl šeimos gyvenimo. Ir vaikai paaugo – Lisai 3,5, Amelie – jau 2 metai. Praėjo kritinis periodas. 

Laimė suderinti ir karjerą, ir šeimos gyvenimą. Jei pasiseka tą padaryti – esi laimingas. O sekasi tiems, kurie stengiasi, kurie tos laimės dėlionę dėlioja. Pozityvas ir nuoširdumas yra didžiausi ginklai, kuriuos aš turiu, kuriuos saugau ir be reikalo naudoti nenoriu. Bet kai ateina laikas, aš juos būtinai išsitraukiu. Ir gyvenimas tave myli, kai esi nuoširdus ir sau, ir aplinkiniams.

– Ar A. Pojavis iki ir po „Eurovizijos“ liko toks pat?

– Buvau susirgęs žvaigždžių liga. Galiu prisipažinti. Bet kadangi dalyvavau su ganėtinai tvirtu stuburu ir pasaulėžiūra – ta liga kaip greitai atėjo, taip greitai ir praėjo. Net mano artimieji nepastebėjo. Bet aš pats sau buvau diagnozavęs. Mačiau vieną momentą, kad jau pradedu slysti ir kad reikia susiimti. Nežinau, kada tai nutiko. Gal po pirmųjų pasirodymų televizijoje.

– Prieš devynerius metus su „Hetero“ grupe laimėjote „Eurorock“, undergroundinių grupių konkurse, pop konkursą laimėjote Lietuvoje prieš dvejus metus. Kas toliau? Ką norite užkariauti?

– Neturiu tikslo būti įžymus. Norėčiau, kad mano dainas grotų radijas ir kad žmonės jas žinotų. Tai yra mano pagrindinis tikslas ir ambicija. Norėčiau, kad mano dainos sušildytų, padėtų rasti atsakymą, gerai praleisti laiką. Suteikti gerų emocijų, kurias kūryba ir man suteikia. Tuo aš ir noriu pasidalinti. 

– Kuo save laiko jūsų dukros?

– Aš stengiuosi su dukromis kalbėti lietuviškai. Prašau, kad ir tėvai, kai kalbamės internetu, su jomis lietuviškai bendrautų. Ir mama retkarčiais atvažiuoja. Man svarbu, kad jos suprastų kalbą ir žinotų, kur jų šaknys. Jos labiau kosmopolitės, o aš esu Andrius Pojavis iš Jurbarko. Motina italė, tėvas lietuvis. Pradžią jos turės fantastišką. Aš trimis kalbomis kalbu trisdešimties, o jos – trejų. 

– Ką palinkėtumėte tiems, kurie galbūt nėra tokie drąsūs persikelti iš vienos šalies į kitą be jokios graužaties?

– Vienas mokyklos laikų draugas yra pasakęs, kad gyvenimas mėgsta, kai jį patampai už ūsų. Aš įsitikinau, kad reikia drąsos žengti tą žingsnį. Pirmiausia palinkėčiau neišduoti savęs. Darykite, ką liepia jūsų širdis. Jei to nedarote, išduodate ir įskaudinate save. O kai įskaudini save, tai dažniausiai pradedi skaudinti pasaulį. Neskaudinkite savęs ir siekite svajonės.