A. Mockevičienė: visoms mamoms linkiu, kad būtų pasveikintos

Kai mergaitei buvo pusantrų metukų, jos mama žuvo. Tai buvo 2005-ųjų metų žiemą. Vieną pavakarę moteris išėjo į parduotuvę ir negrįžo. Tik po 1,5 metų jos kūnas buvo rastas netoliese esančiame kanalizacijos šulinyje. Žemėje netoli fermų tuo metu žiojėjo penkios tokios duobės ir tik po šio įvykio, jau radus kūną, buvo suskubta jas saugiai uždengti. Augustės tėtis Vladas, Albinos Mockevičienės sūnus, žuvo prieš trejetą metų miške kertant medžius. Mergaitei tada buvo septyneri. Našlaičiais liko ir trys Augustės broliai - Žilvinas, Valdas ir Vilius bei sesuo Živilė. Anksti tapusi našlaite Augustė iki pat penkerių ponią Albiną vadino mama, tik vėliau priprato vadinti močiute.

Atvažiavus susitikti su ponia Albina, pirmiausia pasitikti į kiemą išbėga Augustė, paskui ją atidumia trys nepikti šuniukai, iš kažkur tingiai pasirodo katinas. Namas stovi ant aukšto kalno skardžio, nuo kurio matosi graži Nemuno panorama. Su Albina kalbamės jaukiame jos namų kambaryje, kuriame nuo sienų į mus žvelgia gyvi bei anapilin iškeliavę šios moters artimieji. 

„Visas gyvenimas – mano vargelis. Gimiau ir augau Raudonėnuose, Raudonėje ėjau į mokyklą. Keturis sūnus pagimdžiau, trijų jau neturiu. Vyras mirė prieš 35 m. Vieną sūnų Juozą palaidojau jau prieš 23 m., - jis sirgo lėtiniu plaučių uždegimu. Vladas prieš trejus, o dar vienas sūnus Kostas, sirgęs vėžiu, jau dveji metai po žeme. Mamą laidojau buvo gaila, vyrą laidojau – irgi, bet nelinkėčiau nė vienam neprieteliui laidoti savo vaikų. Užeina - niekaip neištveriu neverkusi.

Tik tas, kas tai patyrė galėtų mane suprasti. Tai begalinis, nesibaigiantis skausmas. Vis pagalvoju apie savo mirusius vaikus ir ašaros smaugia gerklę. Stengiuosi kitiems matant neverkti, tik kai viena būnu išsiverkiu. Tada palengvėja. Jei viską savyje laikyčiau, nežinau, tikriausiai neištverčiau – taip ima spausti galvą”, - apie patirtą skausmą pasakoja Albina. Su savo marčiomis ir su visais kaimynais ji teigia labai gerai sugyvenanti. „Būna, kad nepatinka koks pasakytas žodis. Patyliu, išeinu lauk ir vėl gerai. Mano vyras mirė 1976 metais. Kaip tuo metu buvo įprasta kaime, gėrė nemažai. Apsinuodijo alkoholiu ir numirė. Geras buvo žmogus, nors ir padaugindavo. Ką dabar jau bepadarysi. Tai tikra Dievo rykštė tas gėrimas. Augustės mama kartu su mano sūnumi dirbo fermoj, kai kolūkius išardė, pradėjo pieną surinkti iš žmonių. Marti gera man buvo, daug padėdavo. Man mano visos marčios geros, net pusės žodžio negaliu nei ant vienos pasakyti“, - pasakoja Albina. Juk sakoma „Geram – visi geri“, taip ir šiai moteriai viso pokalbio metu neatsirado nė vieno žmogaus, apie kurį ji būtų norėjusi ką nors bloga pasakyti.

Dabar A. Mockevičienė turi tik vieną sūnų Romą, su šeima gyvenantį Jurbarke. Tikra dukra vadinama ir Vilniuje gyvenanti Ilona. „Užauginau giminaitės mergaitę. Mano mama irgi dvi giminių mergaites užaugino, tai tos vienos dukrą aš užauginau – tai mano pusseserės dukra Ilona. Jos mama viena gyveno, vyro neturėjo, tai paprašė tą mergaitę pasaugoti, kol Rusnėje butą susitvarkys. Daugiau nei pusę metų neatvažiavo mergaitės pasižiūrėti, prisirišau prie jos ir jau neatidaviau. Ją užauginau kaip savo, į mokslus išleidau, už vyro ištekinau ir jau anūką turiu. Dabar ji su savo tikrąja motina, gyvenančia Šilutėje, šiek tiek bendrauja, bet jos tikroji mama esu aš. Prie šios istorijos irgi alkoholis ranką pridėjo – nesinorėjo vaiko atiduoti nežinia kur“, - prisimena A. Mockevičienė.

Kai žuvo Augustės mama, našlaičiais liko 5 vaikai, trys nepilnamečiai ir du jau sulaukę pilnametystės. Augustė buvo jauniausia, dar visai kūdikis. Sūnus gyveno su vaikais pas Albiną, paskui išėjo gyventi kitur, bet vaikai daugiausia augdavo močiutės namuose. Augustei reikėjo nuolatinės priežiūros, o ir kitiems čia būdavo labai smagu – ir rūpestinga močiutė šalia, valgyti visada paduota, ir nuosavas kiemas, ir prie pat namo sporto aikštelė, į kurią susirenka žaisti viso kaimo vaikai. „Augustę lengva buvo auginti, - prisimena moteris. – Išmiegodavo visą naktį, jokių sauskelnių nereikėjo. Rytą atsibusdavo, pamaitinu ir vėl galiu savo darbus dirbti. Ir nešioti nereikėjo. Tokia stipri, savarankiška ir guvi ta mano mergaitė ir už save pakovoti sugebės“.

Į klausimą, kokia močiutė atrodo Augustei, ši nedvejodama išpyškina: „Labai gera, labai darbšti, labai miela, nepikta, labai kruopšti. Viską moka, reikėtų paklausti - o ko jinai nemoka. Cepelinai jos – va“, - sako Augustė ir iškelia į viršų abu nykščius. Ponia Albina šypsodamasi pasakoja, kad ne tokia jau ji viską mokanti, bet čia pat, pasisukus kalbai apie cepelinus papasakoja, kad dažnai jų išverdanti net 90. Per šventes kartais tiek prisirenka žmonių, kad ti spėk suktis. O dauguma dar ir įsidėti į namus nori: „Niekada mažai nepadarau, mažiausiai 50. Aišku, kai visi suvažiuoja, man padeda, bet pirmąjį vakarą jau būnu pati susiruošusi. Nugarą skaudą, stovėti sunku, tai sėdėdama ir karbonadus išsimušu, ir balandėlius pasidarau. Velykų rytą atsikeliu šeštą, kad spėčiau kugelį padaryti. Man skaniausias tik ką išimtas, dar šiltas. Grįžę iš bažnyčios sėdam ir valgom. Tik šiemet bažnyčioje nebuvau. Taip suskaudo nugarą, būčiau tikrai neišstovėjus“.

Poniai Albinai – greitai 84-eri. Tai ir mažesnę naštą nešančiam gana garbus amžius. Bet paklausta apie sveikatą, ji pernelyg nesiskundžia. „Dabar sveikata suprastėjo. Kartais manęs klausia - kaip tu dar gyva – šitiek laidotuvių? O ką man daryti, negi lįsiu į žemę paskui juos? Nugarą skauda, važiuosiu tirtis į Jurbarką. Atsimenu vieną kartą ilsėjausi Druskininkuose, Augustė dar nė gimusi nebuvo, tai labai gerai po to jaučiausi. Reikėtų gal ir vėl nuvažiuoti, tik kad to laiko vis nėra“, - pasakoja Albina.

Prisimindama savo vaikystę ir jaunystę Albina taip pat nelinkusi skųstis. „Aš viena augau. Mano mama nebuvo ištekėjusi, tad neturiu nei brolio, nei sesers. Mama tarnavo pas ūkininką, ten ir aš visada kartu būdavau. Nesunkiai, gerai augau.  iki šiol to ūkininko vaikai dar gerbia mamą – ji visų gailėjo, padėjo, buvo mylima ir mylinti žmones. Ir mamos sesuo mane padėjo prižiūrėti. Vargas prasidėjo, kai apsivedžiau. Nors mama padėjo vaikus auginti, bet darbo buvo labai daug. 25 metus melžiau karves. Nuo 14 metų ėjau į laukininkystę, mamai padėjau. Darbadieniai būdavo mamos vardu, bet dirbdavom abi. Dabar jaunimas darbo bijo, o mes buvom įpratę. Dirbom ir dirbom. Kai sukūriau šeimą, laikiau ir karvių, ir kiaulių, ir paršavedę. Kai vyras mirė, vis tiek dar laikiau ir karvių, ir kiaulių. Dabar jau karvę pardaviau. Pamelžti dar valioju, rankų neskauda, bet einu susirietus. Dievažin nuo ko, gal ir nuo darbo. Dabar jau reikia klausti kur neskauda, o ne kur skauda“.

Negali neatsistebėti, žiūrėdamas į šią mielą moterį, kad sulaukusi tiek metų, iškentėjusi tiek skausmo ji lyg apie savaime suprantamą dalyką toliau pasakoja apie dabar turimą ūkį. Prie namo yra nemažas daržas. Augustė jau dabar liepia močiutei eiti sodinti. „Eisiva jau greit. Kad į šaltą žemę įbersi, nesudygs, - gražiai tarmiškai pasakoja Albina. - Aplinką kartu gyvenantis anūkas Vilius tvarko. Dabar neduodu žolės pjauti, tai pyksta. O man kiaulėms reikia žolės. Dvi auginu. Ir dar keturias vištas. Aš senoviškas žmogus – bulvė ar duonos gabaliukas lieka, negaliu išmest, gaila. Geriau kai kas nors suėda, vis neiškada. Kiaulės tik dvi, mane ir už jas vaikai su anūkais bara – kam laikau. O kai valgyt – oi, kaip skanu tie kauliukai, lašinukai ar parūkyti kumpiukai. Negaliu kitaip, kol paeinu, tol turiu dirbti. Šiemet bulvių tik tris maišus sodinsiu, daugiau sveikatos nėra. O daržovių visokių, aišku, pasisėsim. Kol stipresnė buvau, tai keliais eidama ravėjau. Dabar Augustė padeda“.

Kalbėdama apie šventes Albina prisimena, kad pas juos prie stalo visada būdavo būrys žmonių – ir kai pas mamą augo, ir jos pačios namuose. Kartais sako pavargstanti nuo tokio būrio, nes ir darbo daugiau, bet viena sėdėti tikrai nenorėtų. „Kartais pavargstu, bet kad visai neatvažiuotų aš taip nepratus. Visi per šventes suvažiuoja. Smagu jiems čia, suklega ir sūnus Romas, ir Ilona su šeima, kiti anūkai, kai kurie jau su šeimomis. Augustė irgi va – tikra Dievo dovana. Vis klausia: močiute, gal arbatėlės, močiute, gal kavytės? Su ja daug smagiau ir tų liūdnų minčių mažiau. Kol ji maža, ir aš turiu būti stipri, juk esu jai ir mama, ir močiutė, ir tėtis viename asmenyje. Į pirmą klasę dar a.a. tėvas lydėdavo iki mokyklinio autobusiuko, o dabar aš tik prie aikštelės nueinu. Ir į tėvų susirinkimus, jei kas nuveža, einu. Šiaip jos oficialus globėjas yra brolis Vilius. Ir jis nueina į mokyklą, jei reikia. Valgyt nuperka, viskuo pasirūpina. Nevargstam mes, gal net geriau už kitus pavalgom. Pinigai turtų dar niekam neatnešė, jie gadina žmones. Jei ko ir galiu žmonėms palinkėti, tai tik sveikatos“, - prieššventinėmis nuotaikomis dalijasi moteris.

Kalbėdama apie nelengvą kaimo kasdienybę jis įvardija ir pagrindines jos blogybes. „Visos mamos myli savo vaikus, išskyrus tas, kurios juos pameta. Anksčiau tikrai taip nebūdavo, o dabar didžiausia kaimo rykštė - gėrimas. Dirbau fermoj – visi gerdavo ir vyrai, ir moterys. Moterys gerdavo, kad vyrams mažiau liktų - imdavosi gudrybių. Bet  šitokių gėrimų kaip dabar - niekada nebuvo. Moterys dabar geria kaip vyrai. Motina jei negeria, padarys vaikui valgyti iš bet ko. O dabar, neduok Dieve, kai motinos geria, vaikai bėgioja alkani, murzini, apiplyšę. Paaugę patys ima gerti“.

Šį sekmadienį, Mamos dienos proga, Albina sulauks būrio savo artimųjų. Ponia Albina - tikros mamos pavyzdys. Didvyre ji nesijaučia, sako, kad niekada gyvenime nenorėjo nei šlovės, nei garbės. Jai gaila kiekvieno žmogaus, kiek gali, tiek ir padeda, duoda, jei mato, kad kas nors nuskriaustas. „Visoms mamoms linkiu, kad netektų kęsti skausmo, kad vaikai pasveikintų taip, kaip pridera. Ir kad mamos atleistų savo vaikams, nes visko būna“, - susigraudina moteris.

Visi jau mirę Albinos Mockevičienės artimieji - tėvai, proseneliai, vaikai ilsisi gražiose Raudonėnų kaimelio kapinėse. Juos prižiūri ir Augustė - ji čia dažna lankytoja. Vasarą vos ne kiekvieną dieną laisto tėvų ir senelių kapus. Su draugėmis guvi mergaitė prižiūri ir kitų žmonių kapines. Savo vaikiškoms reikmėms taip ir vieną kitą litą užsidirba. Žiūrėdama į savo tėvų kapus, ji sako, kad tėtį dar prisimena, bet panašu, kad šios mergaitės gyvenimas nepersunktas liūdesio. Ji turi geriausią, kokią tik gali turėti, mamą ir močiutę Albiną Mockevičienę.