Jurbarkietės rankoms paklūsta ne tik fotoaparatas, bet ir žalvaris

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

2020-ieji metai skirti Tautodailei, pažinčiai su liaudies menu, jo kūrėjais, tautos palikimu ir puoselėjimu. Visa tai paliečia labai platų kūrėjų ratą. Ypač džiugu, kai jame matai jaunus, perspektyvius ir kūrybingus žmones, atsvaros saviraiškai ieškančius per senosios baltų kultūros prizmę. Dažniausiai jie nepriklauso tautodailininkų draugijoms ar panašioms organizacijoms – įsipareigojimai saisto ir duoda kryptį, o jaunimui laisvės varžymas nepatinka. Dažnas jų jaučia sąsajas su liaudies menu gyvendamas įprastą gyvenimą, darydamas, kurdamas tai, kas teikia džiaugsmo ir gula iš širdies. Kaip mūsų šiandieninė pašnekovė, jurbarkiškė, dabar jau vilnietė, Akvilė Petraitytė. Dauguma prisimena žavią šviesiaplaukę mokinukę, kuri prieš gerą dešimtmetį blyksėdavo fotoaparatu renginių, švenčių metu ir kurios nuotraukos buvo publikuojamos spaudoje, keliavo į parodą, o pati mergina – į jaunimo apdovanojimus už aktyvią veiklą. Fotografės mėgėjos rūbą išaugusi Akvilė dabar diplomuota komunikacijos specialistė, menininkė fotografė, juvelyrė. Dar galime pridėti, kad ir dizainerė, nes pati kuria ne tik papuošalus, bet ir drabužius. Ką naujo bedarytų, kuo užsiimtų, viena detalė nesikeičia – visa jos kūryba intuityviai atsiremia į liaudies meną, baltų kultūros savitumą, etnines vertybes.

Kai hobis tampa darbu

„Apsėsta“ fotografijos. Tokiu tiesmukišku žodžiu galėtume įvardinti Akvilės kūrybinius ieškojimus, prasidėjusius dar besimokant Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje. Fotografuoti ją paskatino mokytojas Adolfas Būblaitis, pakvietęs lankyti būrelį. „Fotografuodavome gamtą, įvairius vaizdus, o mokytojas motyvuodavo pagirdamas mano nuotraukas. Kiekvieną pertrauką pas jį būriuodavomės, jis aiškindavo, kaip reikia fotografuoti, kokių klaidų nedaryti. Buvau tada ir parodą surengusi kartu su Kamile Andriulaityte, kuri tada eksponavo savo piešinius.Prieš tiek žmonių pirmą kartą stovėti teko, ir dabar pamenu jaudulį“, – dalinasi prisiminimais Akvilė, su kuria kalbamės Tėvo dienos išvakarėse, jai sugrįžus iš Vilniaus į gimtąją Jurbarką.

Kadangi klausimas gena klausimą, pokalbis vis peršoka nuo vienos temos prie nuo kitos. Įdomu, smalsu prisiminti senus laikus. Kartu sužinoti, ką dabar veikia sostinėje ir kokiais jausmais vedina grįžta į gimtinę. Stabtelim ties Jurbarku. Akvilė šypsosi, kad miestas ir jo erdvės gražėja, kad kaskart sugrįždama pastebi naujus malonius pokyčius. Sako, kad čia nepaprastai graži gamta, kaip beje, ir visoje Lietuvoje. Skirtingai nuo bendraamžių, ji niekada neturėjo minties emigruoti. Puikiai jaučiasi gyvendama, dirbdama ir užsiimdama kūryba savame krašte.

Pati fotografavimo pradžia, prisimena, jai buvęs malonus hobis, kuriam peraugus į darbą šis tas pasikeitė. Būdama 11 klasėje Akvilė ėmė dirbti rajono laikraščio redakcijoje. Dabar ji nesiryžta vertinti tuometinio savo kūrybos potencialo, tačiau tokios savybės kaip aktyvumas, žingeidumas jai pametėjo dovaną – greta su studijomis naują darbą: fotografuoti vienam internetiniam portalui. „Ir tada jau liko tik darbas ir jokio hobio“, – prisipažįsta Akvilė. Visgi tas etapas nepraėjo veltui – dirbdama kartu su kolega, jurbarkiečiu, profesionaliu fotografu Eimantu Geniu gavo iš jo vertingų fotografijos pamokų. „Jo patarimai labai pravertė, pamačiau visą šio darbo virtuvę“, – sako Akvilė, kuriai patirtis naujienų portale siejosi su kūrybinės industrijos studijomis Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Buvo daug paskaitų, modulių – visko po truputį. Būdavo, gauni pagrindus, ir tada sprendi, ar verta toliau gilintis“, – apie studijų specifiką pasakoja Akvilė, juokdamasi, kad ji pati, pavyzdžiui, iškart atmetė animaciją. „Man tai tikrai netiko, sakiau sau, kad gyvenime daugiau jokių animacijų nedarysiu“, – purto galvą šypsodamasi.

O kas labiausiai patiko, klausiu tikėdamasi atsakymo „fotografija“. Nepataikau. Akvilės atsakymas... „muzika“. Pasirodo, fotografija, tapusi darbu, laikinai prigesino kūrybines ambicijas. Merginą labiau žavėjo muzika. Prisiminė, dar gimnazijoje dainavusi „Saulės“ chore ir planavusi rinktis su muzika susietas studijas. Beje, „kūrybinių industrijų“ programa šia prasme buvo dėkingas mokslas, kadangi muzika lydėjo daugybę skiriamų užduočių – įvairius filmus, montažus. Akvilė studijuodama netgi kūrė trumpametražį filmą. Spėkite apie ką? Apie motociklus, nes motociklai dar viena jurbarkietės aistra. „Kas universitete daro tokius dalykus? O mes darėme!“, – didžiuodamasi prisimena Akvilė. Fotografuoti, kurti vaizdo klipus jai patinka ir dabar, bet daro tai savo malonumui arba paprašyta renginių organizatorių (tų, kurių festivaliuose mielai dalyvauja). Bet prie šios temos dar grįšim. Kaip ir prie motociklų ir... taksi.

Dabar trumpai apie darbą. Akvilė pastaruosius trejus metus dirba internetiniame portale „Bored Panda“. Čia ji rengia tam tikroms temoms vizualinę medžiagą, tiksliau atrenka ir tvarko gautas fotografijas, kuria aprašus, tekstus anglų kalba. Tai oficialioji versija, ką ji veikia gyvenime. Tikroji prasideda tada, kai kalba pakrypsta apie laisvalaikį, kai kompiuterio klavišus pakeičia grubesnė technika, kuria apdorojamas metalas virsta grakščiais juvelyro darbais.

MOTĖ

Akvilę prisiminėm ne šiaip sau. Akys užkliuvo už socialiniuose tinkluose prabėgusios trumpos, bet intriguojančios jos žinutės. „Ar dar kas nors prisimenat mano Naujųjų Metų išvakarėse pakuždėtą pažadą apie tai, kaip jau visai greitai parodysiu šį tą, apie ką lig šiol neteko kalbėti garsiai? Man, regis, jau laikas... Tą kartą sulaukiau ne vieno ir ne dviejų nedrąsių klausimų apie nėštumą, būtent dėl to, kiek daugiau nei po metų nuo šio „kūdikio“ gimimo noriu jus pagaliau supažindinti – štai, kas naktimis budina, ir suryja visą laisvą laiką. Štai tas „mažylis“, kuris dar toks jaunas ir nedrąsus, bet jau trokšta pats vienas apkeliauti pasaulį“, – taip vaizdingai ji pristatė savo kūrybą – juvelyrinius žalvario papuošalus, kuriuos vienija baltiškų motyvų ir ženklų kalba.

Akvilė šypsosi save vadindama „krapštuke“. Jai patinka rami kūryba. Dar besimokydama universitete, buvo užsidegusi papuošalų gamyba, bet nepavykdavo gauti tokio rezultato, kokio pačiai norėjosi. Pasirodo, priversti paklusti metalą, šiuo atveju žalvarį, kuris jai mielesnis už brangius metalus, nėra taip paprasta. „Pirmas nepavykęs žiedas mane demotyvavo ir sakiau, kad daugiau tokių nesąmonių nedarysiu. Bet praėjo pora metų ir vėl sugrįžau prie tos pačios minties – kaip pažaboti žalvarį“, – atvirauja Akvilė, neslėpdama tuo metu turėtų ambicijų savomis jėgomis „išsistudijuoti“ juvelyrikos pradmenis. „Pagelbėjo draugai juvelyrai, kuriems užsiminiau, kad norėčiau daryti papuošalus iš žalvario. Pakvietė į studiją ateiti padirbėti, bet suabejojau savo galimybėmis ir nenuėjau. Tada mano draugė juvelyrė užregistravo į seminarą, iš kurio gavau daug naudingų žinių apie žalvarį, kurių trūkumas, pasirodo, iki tol man ir pakišdavo koją“, – pasakoja Akvilė.

Tai buvo pirmas kartas, kai ji liko patenkinta savo sukurtu papuošalu iš žalvario. Stebuklas buvęs tame, kad šį metalą pirmiausiai reikia pakaitinti, kad jis virstų minkšta ir lanksčia medžiaga. Tiek užteko, kad atsirastų motyvacijos tolesnei kūrybai. Žingsnis po žingsnio ji nusipirko reikiamą įrangą ir atsidėjo darbui. O kai papuošalų susikaupė daugiau, pasidalino savo pomėgiu ne tik su namiškiais ir draugais, bet ir sukūrė feisbuke juvelyrikos dirbiniams skirtą puslapį MOTĖ. Šis žodis tam tikra prasme jos kūrybos raktas. MOTĖ – baltų deivės Miško Motės trumpinys. Šiai deivei priklauso visi medžiai, paukščiai, žvėrys. Ji aukšta, žaliais plaukais, apsigaubusi žalia skraiste. Šaknimis į žemę, galva – į dangų. Kaip ir liaudies menininkai, atsiremiantys į tradicijas ir etnines vertybes, ir tuo pačiu įgyvendinantys šiuolaikinės kūrybos principus.

Žalvaris – ypatingas metalas

Vieni Akvilės dirbiniai gimsta atsitiktinai, kitus nulemia tam tikri jos gyvenimo potyriai. Būna, kad tam tikrą simboliką pagauna etnokultūriniuose renginiuose, festivaliuose arba tiesiog gamtoje. Iš pastarosios ji ir semiasi daugiausia motyvų. Sako, kad viskas vyksta intuityviai – prilimpa tai, kas artima širdžiai. Nors būna ir atvirkščiai, pirmiau gimsta kūrinys, o paskui jį idėja. Taip atsitiko su „kalnų“ žiedais. Juokiasi, kad tokia žiedo forma, primenanti kalnus, gavosi visai netyčia, bet patiko ir jai pačiai, ir kitiems. Dabar daugelis jos sukurtų žalvario dirbinių jau turi savo istoriją. Akvilė dėlioja juos ir apie kiekvieną gali kažką pasakyti.

„Nuo pat pradžių bene patys populiariausi žiedai „Mountains (minėti „kalnai“). Kiekvieno „kalnų“ žiedo paviršius yra vis kitoks – kaip ir patys kalnai. Štai tos pačios „kalnų“ serijos pakabutis „Sunset in the Mountains“ („Saulėlydis kalnuose“). Apskritimas čia simbolizuoja besileidžiančią saulę, o grublėta linija – kalnų horizontą. Pakabučiai su ukrainiečių folk-roko grupės „Joryj Kloc“ logotipu. Visi 5 iškeliavo į Ukrainą pas grupės narius. Dar vienas žiedas išsiųstas į Ameriką, kitas – į Angliją. Man pačiai patinka žiedas, pavadinimu „Lapelis“. Paprastas, bet elegantiškas, kuris, taip pat kaip ir „kalnų“ serijos žiedai, labai greitai tapo vienu mėgstamiausių tiek mano pačios, tiek MOTĖS gerbėjų. Štai dar trys skirtingų rūšių žiedai – žalčiukai. Kartais pasijuokdama visus juos vadinu „gyvatynu“. Žaltys nuo seno žinomas kaip namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Kaip ir pakabutis – ženklas „Vėželis“. Senovės baltams tai buvo vaisingumo, derlingumo, poveikio su dangumi simbolis“, – aiškina rodydama savo juvelyrikos dirbinius Akvilė.

Vieniems žalvario metalas artimas, kaip gintaras, kiti jo nemėgsta dėl „tepliojimo, juodinimo“. Akvilė sako, kad odą tamsina ne pats metalas, o jo reakcija į tam tikras medžiagas, kurios išsiskiria kartu su prakaitu. „Tačiau toks spalvos pokytis gali pasitarnauti ir kaip tam tikras indikatorius įvairioms ligoms nustatyti. Yra nuomonių, kad pats žalvaris gydo“, – pasakoja Akvilė.

Laiko neskaičiuoja

„Iki pietų dirbu savo darbą, per pertrauką lekiu prie papuošalų, paskui vėl į darbą, paskui vėl papuošalai. „Tai atsipalaidavimas. Kodėl tai darau? Ne dėl šlovės, ne dėl pinigų – man tiesiog smagu tą daryti“, – atvirauja pašnekovė, kūrybai minčių ieškodama ir tarp bendraminčių, žmonių su kuriais smagu leisti laiką, kurie renkasi į tokius renginius, kaip senųjų tradicijų ir alternatyvios/sunkiosios muzikos festivalis KILKIM ŽAIBU. Tai didžiausias Baltijos šalių folkloro ir sunkiosios muzikos festivalis, kuriame ji jaučiasi sava tarp savų. Savo malonumui ir rengėjų prašymu fiksuoja ryškiausias akimirkas, kur atranda ir įvairių etnokultūros detalių, vėliau perkeldama jas ir į savo kūrybą. Ne tik juvelyriką. Akvilė dar ir audžia, siuva. Kaip visur suspėja? Sako, kad užtenka laiko viskam – ir kūrybai, ir kelionėms motociklu, kuriuo pralekia Vilniaus gatvėmis. Ir namuose laukiančiai kalytei Bruknei, kuri nuostabiai prisitaiko prie jos gyvenimo ritmo – savaitgalį miega tiek, kiek šeimininkė, o kai ši įsisuka į savo darbus, kantriai laukia, kol užbaigs.

Beje, Akvilė yra dirbusi ne tik kūrybinį darbą. Vienu momentu Vilniuje ji vairavo... taksi. Keletą mėnesių, bet įgijo tiek patirties, kad ruošėsi rašyti knygą.

Genai?

Pokalbio pabaigoje Akvilė prasitaria, kad jos visa šeima kūrybinga, o mama Daiva pagal specialybę... juvelyrė. Nors dirbo dailės mokytoja, šios srities žinių nepamiršo, bet savo nuomone, patarimais dalinasi tik tada, kai Akvilė to paprašo. O kadangi ji visą gyvenimą siekia būti savarankiška, tai šeima tokį Akvilės norą įvertina ir gerbia. 

Projektas: Diena su tautodaile.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Anastasija, Sergejus ir mažasis Georgas

Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija  0

„Eržvilko spindulys 2024“

„Eržvilko spindulys 2024“  0

„Veliuonos krašto žmogaus 2024“ apdovanojimai

Vasario 16-ąją pagerbti Veliuonos krašto šviesuoliai  0

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei  0

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Vytautas Kutkevičius

Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos  3

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  0

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  1

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  1

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  4

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“  1

Trečiąjį kartą „Lietuvos talentuose“ su savo daina „Indigo vaikas“ dalyvavęs Naglis Mačėnas iš komisijos narių išgirdo tris „Taip“.

„Lietuvos talentų“ scenoje – veliuoniškis Naglis Mačėnas  0

Rugpjūčio gale kartu buvusia darželio-lopšelio „Nykštukas“ direktore Irena Bertuliene. Ši draugystė tęsiasi daugiau nei 22 metus.

Jurbarke lankėsi ilgametis švietimo įstaigų rėmėjas Gunteris Topferis  5

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai  0

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų  4

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje  0

Sportininkas Rokas (dešinėje) su drauge Ieva ir bičiuliu Vladislovu

Lietuvą perbėgęs sportininkas: „Norint kažko pasiekti, reikia ir pakentėti“  0

Viename iš Kęstučio gatvės daugiabučių gyvenanti Aldona Jakaitienė iš sodininkystės semiasi jaunystės ir gyvenimo džiaugsmo.

Jurbarkiškei Aldonai gėlės – raktas į sveiką ir laimingą gyvenimą  0

Muzikos mokytojui - jaudinantis mokinių sveikinimas (video)

Muzikos mokytojui - jaudinantis mokinių sveikinimas (video)  1

Mūsų partneriai