100-metės viešvilietės patarimas: „Mažiau šnapso gerti ir riebiai bei sočiai valgyti“

Viešvilėje, Darželio gatvės šeštuoju numeriu pažymėtame name gyvena pati vyriausia miestelio gyventoja. Liepos 25 d. Pranciškai Naujokienei sukako 100 metų.

Ta proga ją sveikino giminaičiai, kaimynai, Jurbarko rajono savivaldybės meras Ričardas Juška, Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva, Viešvilės seniūno pavaduotoja Reda Šašienė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus–Jurbarko skyriaus vedėjas Alvydas Šimaitis ir kaimynystėje gyvenantis Viešvilės vaikų globos namų direktorius Algimantas Liaudaitis. Ir, be abejo, patys artimiausi žmonės - dukra Birutė Ramanauskienė, anūkės Laimutė ir Gražvyda.  Gražvydos, gyvenančios Jurbarke, dukterys Rosita ir Šarūnė jau suaugusios, gyvena užsienyje, tačiau šia proga parvyko prosenelės aplankyti. Šarūnė senolei jau padovanojo proroanūkę Austėją. Apsilankė ir Birutės sūnus Dainius, dukra Asta žada artimiausiu laiku atvykti su savo dukrele vienuolikmete Ugne.

Visuomet, kai sveikinamas tokį ilgą gyvenimą nuėjęs žmogus, pirmiausia teiraujamasi apie jo ilgaamžiškumo receptą. Bet ar jis yra? „Ir pirmadienį atvykę garbūs svečiai klausė mamos – tai kaip reikia gyventi, kad sulauktum šitiek metų? Į šį klausimą išgirdo patį paprasčiausią atsakymą – mažiau šnapso gerti ir riebiai bei sočiai valgyti“, - apie mamos patarimus pasakoja dukra Birutė. Pati senolė jau sunkiai kalba, nelabai prigirdi. Nors vis dar žvalaus proto, jau kurį laiką ji prastokai jaučiasi – pakyla kraujo spaudimas, jei nevartotų specialių vaistų, imtų tinti ko-jos, mat visą laiką praleidžia specialiame vežimėlyje arba lovoje. Šios negalios priežastis - prieš gerą dešimtmetį nustatytas klubo sąnario susidėvėjimas, kurio dėl garbingo amžiaus nebuvo įmanoma protezuoti. Ponia Pranciška dabar visiškai priklauso nuo savo dukters Birutės, o ši ja kuo puikiausiai rūpinasi. Sako, kad mamos nepalieka ilgiau nei keletui valandų ir tai tik tuo atveju, jeigu labai reikia – dažniausiai nubėgti į maisto prekių parduotuvę ar vaistinę. „Mamai gali juk kas nors atsitikti, neduok Dieve, iškris iš ratukų ar dar kas nors. Nepalieku jos vienos ilgam. Ji dabar - mano visas gyvenimas - ir džiaugsmas, ir rūpestis“, - pasakoja ponia Birutė. Paklausta, ar nesunku, moteris atsako, kad kiekvienam savo kelias, o su mama dviese jai daug linksmiau. „Vis ne viena. Mama - kaip raktas nuo namų. Jeigu namuose kažkas laukia – tai jau yra didžiausia laimė. O jei liksiu viena tarp keturių sienų, bus tikrai liūdna, visai nelaukiu tokios ateities“, - atvirauja viešvilietė.

Nelengvas  Pranciškos Naujokienės gyvenimo kelias

Apie senolės gyvenimą dukra prisimena: „Mama ne vietinė, gimusi Raseinių krašte. Černeckynės dvareliu vadino tą kaimelį, kuriame gyveno. Ten jos tėviškė, tėvai ten palaidoti, tai dar ir dabar nuvažiuojam kapinių aplankyti. Tėvai susipažino kaime šokiuose, dirbdami pas ūkininkus. Susidraugavo, įsimylėjo vienas kitą ir apsivedė. Kurį laiką gyveno tame kaime, paskui persikėlė į Stakius. Ten ilgai gyveno – turėjo namuką, laikė gyvulių, augino daržoves – kaip ir dauguma tais laikais. Tėvelis Pranas dirbo sandėlininku, mama - lauko darbininke“. Apie mamos jaunystę ponia Birutė pasakoja, kad ji buvusi tikrai nelengva. O ypač karo ir pokario metais. Kai pro jų kaimą ėjo fronto linija, reikėjo su arkliais vežti pašarus rusų kariuomenei. Išvažiuodavo kelioms paroms per Nemuną į kitą pusę. Baisu būdavo, aplinkui sproginėjo sviediniai, bet jei turėjai savo arklius, privalėjai tai daryti.

Naujas gyvenimo periodas Viešvilėje

Kai persikraustė gyventi į Viešvilę 1957 m., Pranciška Naujokienė su vyru jau turėjo dvi suaugusias dukteris - Birutę ir septyneriais vyresnę Aldoną. Tada šeimą ištiko itin skaudi nelaimė. 38-metę Aldoną Švelnienę, skubančią į ganyklą pamelžtį karvę, nutrenkė žaibas. „Staigiai užėjo baisi audra. Ant kalno šalia ganyklos stovėjo toks vielų ritinys. Sesuo buvo visai šalia, kai į tą ritinį pataikė žaibas. Ji krito vietoje negyva. Našlaitėmis liko dvi 12-13 metų jos dukterys - Laimutė ir Gražvyda. Mergaitės gyveno iš pradžių pas mane, vėliau į savo namus išsikraustė, nenorėjo jų apleisti, bet visą laiką jomis mudu su vyru rūpinomės. Ir dabar man dukterėčia Laimutė, gyvenanti Viešvilėje, labai daug padeda. Ir pirmadienį, kai atvyko sveikintojų būrys iš Jurbarko, ji atėjo drauge pabūti. Su Gražvyda, gyvenančia Jurbarke, taip pat dažnai susitinkame, artimai bendraujame“, - apie šeimą pasakoja Birutė. „Dukterėčia viešvilietė Laimutė turi du vaikus - dukra Rita gyvena Klaipėdoje, jau turi 6 metų sūnelį Matą, o sūnus Mindaugas gyvena ir dirba Viešvilėje. Tai va, kokia didelė ta mūsų šeima. Visi anūkai ir proanūkiai jau su proproanūkiais, kai tik gali, aplanko mano mamą, nepamiršta savo šaknų”, - apie draugiškus giminystės ryšius pasakoja viešvilietė.   

Apie gyvenimą Viešvilėje moteris pasakoja, kad mama visą laiką dirbo – kažkada buvusioje miestelio kino salėje valytoja, ūkio darbuose, tėvas taip pat dirbo ūkyje ir valdiškame, ir savo – laikė nemažai gyvulių, turėjo daug daržų. „Taip visą gyvenimą abu ir pradirbo. Sunkūs laikai buvo. Nei drabužių, nei geresnio maisto anuomet nusipirkti negalėjai – nebuvo. Beveik visi tuomet augindavo savo – naminė mėsa, pieno produktai, daržovės ir vaisiai – tokia ta dažno kaime gyvenusio lietuvio kasdienybė“, - pasakoja ponia Birutė Ramanauskienė. Ir mamos pomėgiai, sako ji, susiję su tuo, kad norėjosi pasipuošti. „Mama labai mėgo megzti – liemenes, kojines, megztukus. Dar Stakiuose gyvendama turėjo tokią pilką avelę, pati ją kirpo, verpė vilnas. Iš tų siūlų megzdavo. Ir kitiems žmonėms dar verpdavo žiemos vakarais prie žibalinės lempos – elektros juk nebuvo“, - prisimena ponia Birutė. Paklausta, ar mama, ką tik atšventusi jubiliejų, buvo griežta, viešvilietė atsako: „Kaip ir kiekviena mama. Labai griežta nebuvo – dažniausiai buvo gero ūpo, rami, kukli. Bet jei ko nepadarydavom ar iškrėsdavom šunybių, aišku, kad bardavo. Tėtis net švelnesnis buvo nei mama. Į kailį nuo tėčio nesu gavusi, o mama, kai pas šunį į būdą įlindau, sudavė rykštele. Vienu žodžiu, kaip ir visos mamos ir labai mylėjo, ir auklėjo, ir prie darbo „statė“. Reikėjo padėti, juk ūkiškai gyvenome“.  

Birutės Ramanauskienės šeima

Apie savo šeimą Birutė Ramanauskienė pasakoja, kad jos vyras Juozas mirė prieš 17-ka metų. Jie, taip pat kaip ir tėvai, susipažino šokiuose Viešvilėje. Vyras tada mokėsi tuometinėje profesinio lavinimo mokykloje, vėliau baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą. Ilgą laiką dirbo Viešvilės profesinėje mokykloje dirbtuvių vedėju. Buvo labai darbštus ir žmonių mylimas. Kai atsirado sveikatos problemų, buvo išoperuota širdis. Kurį laiką vyrui gydytojai liepė ilsėtis, bet jis, geriau pasijutęs neišsėdėjo namuose, pradėjo dirbti. Dar iki galo neatsigavęs po operacijos susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Pora susilaukė dukros ir sūnaus. Dukra Asta gyvena Kaune, dirba med. seserimi. Sūnus Dainius su žmona Vitalija gyvena Pavidaujyje, marti -  taip pat med. sesuo, dirba Jurbarko ligoninėje Vidaus ligų skyriuje.  Dainius, baigęs veterinarijos mokslus, dabar pagal specialybę nedirba, jo sritis šiandien – statybos darbai. Pora turi du sūnus - penkiolikmetį Titą, kuris mokosi Jurbarke ir jau 25-erių sulaukusį Mantą, dirbantį Kaune, su šeima jau auginantį sūnelį, taip pat Mantą. „Kai vyras mirė, buvau dar ganėtinai jauna – šiek tiek virš keturiasdešimties. Bet taip saviškį mylėjau, kad nė mintis nekilo į kitus dairytis. Labai jo gedėjau. Visus tuos našlavimo metus tik apie jį galvoju. Vyrą mylėjo ir mano mama. Kai atsikraustė pas mus gyventi, nes po mano tėvelio mirties liko viena, su mano vyru nebuvo nė karto susipykę. Mama net sakydavo, kad jį myli labiau nei mane, mat maniškis nėra nė vieno blogo žodžio jai pasakęs. O aš vis pabambėdavau, pasakydavau kas nepatinka“, - gyvenimą trise prisimena Birutė.

Abi tapo našlėmis, abi tarsi vienas kumštis gyvena jau apie dvidešimt metų kartu. Birutė viešviliečiams gerai žinoma kaip maloni pardavėja, mat iš pradžių šiame miestelyje dirbusi vaikų darželyje, vėliau ji net 32 metus išdirbo prekyboje. Ir savo darbą labai mėgo. „Mane traukė tas darbas, labai patiko. Kartais dar naktimis sapnuoju, kad esu parduotuvėje. Patiko su žmonėmis bendrauti. Kai išėjau į pensiją, tarsi visai kitas gyvenimas prasidėjo. Nebėra su kuo pasišnekėti. Kaimynai, nors ir labai malonūs, kiekvienas gyvena savo gyvenimus. Dar gerai, kad mama yra, vaikai su anūkais, dukterėčios aplanko. O gyvenam dviese – mama mano dabartinė šeima. Laisvalaikio turiu labai nedaug – mamą reikia nurengti, aprengti, kraujo spaudimą matuoti, vaistus paduoti. Ir sodybą, namą reikia prižiūrėti. Daržą turiu, raviu, rudenį konservuoju. Gyvulių jau nelaikau. Kai jaunesnė buvau ir vyrą turėjau, laikėm net tris karves ir į darbą visada suspėdavau. Pastebiu, kad dabar jau niekas beveik nebelaiko karvių. Šienauti - brangu, jei turi savo techniką, dar įmanoma, jei ne – per brangu. Auksinis pienas „gaunasi“, - juokauja ponia Birutė.  

Mamos jubiliejus ir... ilgaamžiškumo receptas

Apie praėjusį mamos jubiliejų viešvilietė paskoja, kad didelės puotos nekėlė. Išgėrė šampano, pasivaišino su ta proga užsukusiais artimaisiais. Mamai, pasak ponios Birutės, gimtadienių šventimas jau visiškai neberūpi - jai sunku kalbėti ir neprimato. Prieš kokius dvejus metus ėmė viską matyti lyg per miglą.

Paklausta, ką valgo garbingo amžiaus sulaukusi moteris, Birutė sako, kad mama yra valgi ir neišranki. Tik dabar jau mėsos patiekalų valgo mažai, daugiau pieniškus. „Mama viską valgė. Pagrindas – mėsa, pienas, daržovės. Mėgstamiausias patiekalas - kugelis ir vėdarai. Kavą ir dabar dar mėgsta, tik tą švelnesnę „trys viename“. Kmynų, vaistažolių arbatas labai mėgsta. O kai jaunesnė buvo, vaikus augino - kiaules papjaudavo (šaldytuvų tokių juk nebūdavo), išrūkydavo ir valgydavo. Juk jei nepavalgysi - nepadirbsi. Atsimenu, esant progai kartais ir išgerdavo. Per šv. Antaną į Stakius suvažiuodavo giminės, tai mama tuoj kugelį iškepdavo, grįždavo visi iš bažnyčios ir švęsdavo. Tik, aišku, saikingai. Neatsimenu, kad kas nors būtų prisigėręs iki svirduliavimo. Viskas su saiku. Kai pagalvoju, gal paveldima, kad mano mama ilgaamžė. Mamos mama mirė sulaukusi 101-erių, senelis irgi gerokai iki virš devyniasdešimties išgyveno. Mama turėjo dvi seseris, brolį ir dar vienas įvaikintas vaikas augo namuose. Mano mama vyriausia, bet liko viena, kiti jau anksčiau pasimirė“, - apie ilgaamžiškumo paslaptis svarsto ponia Birutė.  

Dar ji prisimena, kad mama eidavo giedoti į laidotuves - buvo susidariusi tokia moterų grupė. Kiekvieną savaitgalį lankė bažnyčią. Mėgstamiausi senolės skaitiniai buvo  maldaknygės - skaitė, kol tik galėjo. Giliai tikinti moteris, kaip sako jos dukra, dar ir dabar paprašo kunigą į namus pakviesti, kad išpažinties išklausytų. 

Jubiliejaus proga ponia Pranciška Naujokienė gavo daug dovanų – didžiulės puokštės gėlių, tą dieną, kai ją aplankėme, puošė namus.   Birutės nuomone, 100-mečio sulaukusiai mamai dėmesio skirta pakankamai. „Ir man pačiai smagu ją turėti. Mama tvirta moteris, „ne dejuotoja“, labai kantri. Prieš penkerius metus namuose jai trūko apendicitas. Dvi dienas namuose kentėjo, nedejavo. Tik paskui, kai skausmas tapo nepakeliamas, naktį išvežėm į Jurbarką, ten išoperavo. Begalinė kantrybė. Buvo baisu, juk jau 95-metų sulaukusi, bet stebuklingai išgijo. Jos gyvenimas buvo sunkus. Anais laikais labai sunkiai žmonės dirbdavo. Ir skausmas išgyvenus tragediją, kuri nusinešė į kapus mano seserį - daug išgyventa. Nors praėjo beveik 40 metų nuo šios nelaimės, mama vis klausia „Ar buvai pas Aldutę? (kapuose, aut.). Po to atsitikimo aš perkūnijos labai bijau, o mama - vėjo. Mat kai gyveno Stakiuose, audra stogą buvo nuplėšusi – daug vargo ir pinigų teko sukišti jo remontui. Baisi audra buvo. Taip ir bijom abi - viena žaibų ir perkūnijos, kita vėjo“, - juokauja viešvilietė Birutė, ką tik atšventusi savo mamos šimtmetį. Pokalbio metu taip ir nepavyko išgauti ilgaamžiškumo paslapties, nes jos paprasčiausiai nėra.

„Kas padeda sulaukti tiek metų? Gal ramus charakteris. Gyventi reikia be streso, ramiai. Turi būti ir dvasios ramybė. Jei būsi aršus, piktas – tiek metų tikrai nesulauksi. Aš jautresnė, o mama viską ramiau išgyveno, kiekvienos smulkmenos nesureikšmino niekada. Sielos ramybė, maldos, galbūt valgytas sveikesnis, mažiau apdorotas maistas ar nuolatinis darbas..... kas dabar pasakys, ko reikia norint sulaukti 100-mečio“, – atsiveikindama taria Birutė Ramanauskienė.