Šv. Morkus, Daržų diena

Balandžio 25-ąją švenčiamas šv. Morkus, mūsų krašte laikytas žemės ir derliaus globėju.

Liaudyje tai – Sėjos pradžia, kai kur vadinta Daržų diena. Tądien buvo laikomasi daug visokių tikėjimų ir draudimų. „Morkus reikia švęsti, jei ne— ledai sumuš naudą“ (Kabeliai, 1924 m.). „Jei Morkaus dieną aria žemę, ledai užkerta javus“ (Zapyškis). „Kas šv. Morkaus dieną eina laukuosna darbo dirbti, norėdamas tuo pasiskubinti su darbais, tas per visą vasarą bus paskutinis, kad ir labiausiai skubins“ (Širvintos). „Šv. Morkaus dienoje reikia neiti į laukus dirbti, nejudinti žemės, nes kas tą dieną žemę judina, to laukus kurmiai vers“ (Veliuona). Išimtis buvo morkų sėja. Tikėta, kad tai geriausia daryti pučiant pietų vėjui ir esant mėnulio priešpilniui, tačiau toje dienos pusėje, kai jis dar nėra patekėjęs. Viską pasėjus, senu papročiu į lysvę būdavo įsmeigiamas stambokas kuolas, kad ir morkos tokio didumo užaugtų

Atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Morkaus varduvėmis. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas.

Liaudyje gyvos sakmės apie šv. Morkų. Vieną kartą mergelė Marija sijojusi miltus ir iš jos sietą pavogęs velnias. Marija siuntusi Morkų sieto grąžinti. Morkus susipešęs su velniais, o sietą švystelėjęs iki dangaus. Dabar tas sietas šviečia nakčia (Sietynu liaudiškai vadinamas Tauro žvaigždynas). Tokia sakme Šv. Morkaus diena tarsi susiejama su Daržų diena, sėja.

Tai ir didžiųjų maldavimų metas, vadinamosios Kryžiaus (kryžiavos) dienos. Tuo metu būdavo einama prie kaimo bei kapinaičių kryžių giedant litanijas, giesmes, meldžiant, kad Dievas saugotų laukus, kad duotų gerą derlių, kad „nukreiptų staigią mirtį“.