Vasaros viešnagė Austrijos vaikų darželyje

Vaikų darželis-mokykla „Ąžuoliukas“ naujus mokslo metus pasitiko kiek kitaip nei įprasta. Šią vasarą buvo apšiltintos pastato sienos, sutvarkytos grupių virtuvėlės ir tualetai. Taip pat visose patalpose sudėti plastikiniai langai. Tačiau ne tik šio pastato vidus, bet ir aplinka džiugina ir vaikus, lankančius šį darželį, ir jų tėvelius bei darbuotojus. Prie reto pastato Jurbarke galima pamatyti taip gražiai, skoningai sutvarkytą aplinką, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gausiai žydinčias gėles. Visa tai – „Ąžuoliuko“ darbuotojų ir darželio direktorės Nijolės Giedrutės Blažaitienės nuopelnas.

  Šis darželis-mokykla nuo kitų panašių įstaigų skiriasi ir tuo, kad praeitais metais pradėjo vykdyti Europinio bendradarbiavimo per informacines komunikacines technologijas eTwining projektą „Vaikų poreikiai, kultūra ir tradicijos“. Šiame projekte dalyvauja penkių šalių vaikų darželiai – Austrijos, Vengrijos, Lietuvos ir neseniai prisijungę darželiai iš Rumunijos bei Bulgarijos. Projekto koordinatorius – Austrijos vaikų darželis „Launegg“. Būtent šiame darželyje praėjusią vasarą stažavosi ir „Ąžuoliuko“ direktorė Nijolė. Savo įspūdžiais apie austriškąją ikimokyklinę įstaigą ji mielai pasidalino su „Mūsų laiko“ skaitytojais.
  Pirmasis, ir, galima sakyti, didžiausias skirtumas tarp mūsų ir tenykščių vaikų darželių, Nijolės teigimu, yra nepaprastas jų vaikų savarankiškumas. Vaikai viską daro patys – apsirengia, nusirengia, dengia bei nukrausto stalus, atlieka visas kūrybines užduotis ir pan. Jei kuris nors vaikas nesuspėja savo darbelio atlikti su visais, jis vis tiek tą darbą padaro pats, kad ir už kelių savaičių. Vaikai darželyje valgo tai, ką atsineša patys iš namų, o ir miega po pietų tik tie, kurie nori – visi bendrai sporto salėje ant čiužinių. Ir į lauką ar pasportuoti jie gali išeiti savarankiškai, tik įspėję auklėtojas. Toks vaikų savarankiškumas vėliau, aišku, praverčia pradėjus lankyti mokyklą, o ir šiaip, gyvenime savarankiškam žmogui žymiai lengviau gyventi, – teigia „Ąžuoliuko“ direktorė.
Vaikams taip pat ir išėjus pažaisti į kiemą suteikiama šiek tiek daugiau laisvės nei pas mus. Nei darbuotojai, nei tėvai nepyksta, jei jie grįžta iki ausų purvini, švarūs drabužiai ten vertinami mažiau nei vaikų laisvė. Pas mus, Lietuvoje, vis dar per daug bijoma, kad mažyliai susiteps, susiplėšys rūbus, pargrius, sušals ir panašiai.
  Kitas dalykas, sužavėjęs  direktorę, kiemo žaidimo priemonių paprastumas ir funkcionalumas. Iš paprastų eglišakių padaryti tuneliai vaikams landžioti, iš šieno trinkų – laipynės, įvairiausi mediniai atrakcionai. Visa tai brangiai nekainuoja, o vaikams suteikia daug džiaugsmo. Tokias ar panašias priemones ketinama artimiausiu metų įrengti ir „Ąžuoliuko“ darželyje.
  Austrijoje vaikams dažnai rengiamos įvairios pažintinės ekskursijos, kurių metu vaikai susipažįsta su gamta, įvairiais muziejais. Nijolė Blažaitienė kartu su jais aplankė etnokultūrinį muziejų, panašų į mūsų Rumšiškių, kur kartu su vaikais kepė duoną pagal senovines tradicijas, stebėjo kaip gaminami įvairūs šiaudiniai žaislai ir buities reikmenys. Tokios ir panašios kelionės padeda geriau pažinti krašto kultūrą bei istoriją, todėl telieka apgailestauti, kad finansinės galimybės neleidžia mūsų darželių vaikų supažindinti su įvairiomis lankytinomis Lietuvos vietomis.
  Per visą penkių savaičių stažavimosi laiką direktorė ne tik stebėjo ir kaupė patirtį apie kitokią darželių veiklą, bet ir pati mokė vaikus – ir lietuviškų žodžių, ir dainų, žaidimų, įvairių darbelių atlikimo būdų.
Nauda, kaip teigia ji, buvo abipusė – visada pravartu vieniems iš kitų pasimokyti. Daug ką ji ketina pritaikyti ir „Ąžuoliuko“ darželyje. Ir ne tik lauko žaidimo priemones. Pasitarus su tėvais ir darbuotojais, čia žadama ugdyti vaikų savarankiškumą, sugebėjimą laisvai reikšti savo nuomonę, kūrybingumą.
Daug kuo sužavėjo direktorę austriškasis vaikų darželis, tačiau mūsų darbuotojai savo darbštumu ar kūrybingumu jiems tikrai nenusileidžia,  – pabrėžė ji. Pas mus netgi daugiau dirbama. Gaila tik, kad visgi daug kas atsiremia į materialinę bazę. Kol kas Lietuvos ikimokyklinės įstaigos gali duoti vaikams žymiai mažiau įvairiausių priemonių vaikų ugdymui.
 Na, o būti Austrijoje ir nepaminėti gėlių jūros, kurioje skęsta visi miesteliai ir namai, tiesiog neįmanoma, – sako direktorė Nijolė. Jei lietuviai nors dešimtadalį ten esančių gėlių pasodintų prie savo namų, valstybinių ir privačių objektų – jau būtų gražu.
„Grožį reikia pradėti kurti nuo savęs, o mes puošiam savo darželio aplinką jau daug metų. Norėtųsi, kad ir kiti padėtų kurti gražesnį ir jaukesnį miestą“, – atsisveikinant palinkėjo „Ąžuoliuko“ direktorė.