Plokščių fenomenas

Tarp Ilguvos ir Gelgaudiškio, priešais Raudonę, kitame Nemuno krante, smalsių keliautojų laukia Plokščių miestelis. Maga pamatyti socialiniuose tinkluose išpopuliarintą, fotografijomis, įspūdžiais apkaišytą Vaiguvos gatvę-upę, knieti apžiūrėti lauko galeriją, kurioje keičiamos parodos, gal dar nubristi iki Šventaduobės, jei galimybės leidžia, užsukti į Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, kviečiančią užkopti stačiai kylančia siaura gatvele arba laiptais. Bet tam, kad pajustum visą Plokščių magiją, reikia čia pabūti, išgirsti tylą, į krantą atsimušančias Nemuno bangeles praplaukus laiveliui, o pavasarį – lakštingalas, kurios iš čia niekada nebuvo išskridusios. Tai nuostabi ir gilios prasmės sklidina vieta, tik ne visiems vienodai giliai tas prasmes atskleidžianti, prabylanti. Plokščių fenomenas suprantamas ir prabyla ne į visus, nes nematomas akimis ir negirdimas ausimis. Juntamas tik širdimi.

Petro ir Sofijos Kriaučiūnų sodybos vieta žemutiniuose Plokščiuose, kur 1993 m. pastatytas ją menantis tautodailininko Zigmo Sederevičiaus sukurtas paminklas/ G. Didžiapetrienės nuotr.

Imperijos pakrašty – lietuvybės židinys

Jį pajusti galėtų padėti Plokščių mokyklos, kuri dėl mokinių skaičiaus Šakių savivaldybės tarybos sprendimu reorganizuota į Panemunių mokyklos – daugiafunkcio centro Plokščių skyrių, istorijos mokytoja Gražina Kazarian, prižiūrinti vis dar išsaugotą muziejėlį. Kad viešnagė Plokščiuose nebūtų tik pasivaikščiojimas, reiktų pasiskambinti į mokyklą ir prieš važiuojant susitarti – tada Plokščius būtų galima apžiūrėti visai kitomis akimis, suprasti tą fenomeną slepiantį „paviršių“, jį pajausti. Nes ne kas kitas, o būtent Plokščių mokykla buvo ir išlieka pagrindiniu miestelio kultūrinio gyvenimo varikliu, neleidžiančiu užmiršti Plokščių reikšmės mūsų tautos kelyje į laisvę. Turtingas praeitimi miestelis, šių metų birželį atšventęs 355 metų gimtadienį, visada turi ką minėti, prisiminti, švęsti, nes iš praeities išsaugojo tą gyvybingą tautinio identiteto geną, kuris neabejotinai svarbus Lietuvos kultūrai ir jos ryšiams su išoriniu pasauliu.

Taigi kur slypi Plokščių fenomenas? Atsakau – žmonėse, kurių likimams turbūt Aukščiausiojo valia, ne kitaip, Rusijos imperijos pavergtoje provincijos glūdumoje, Blagoslovenstvo pavadinta, buvo lemta susiliesti, pajusti vienas kito širdies dūžius, dvasios bendrystę ir ateities vizijas. Taip nutiko 1887 metais, kai didis žmogus, inteligentas, mokytojas, taikos teisėjas Petras Kriaučiūnas, atleistas iš Marijampolės gimnazijos už lietuvybės propagavimą, 1889 metų sausį teisėju buvo paskirtas į Plokščius ir su žmona Zofija apsigyveno baltai tinkuotame dvarui priklausiusiame name prie Nemuno, kurio jau seniai nelikę. Kriaučiūnai buvo lemtis, o gal dovana, Dievo dovana, davusi Plokščiams tai, kuo iki šiol jie yra ir, tikiu, visada bus, jei net koks okupantas iš Rytų ateis „vaduoti“... Čia su žmona Zofija jis išgyveno dešimt metų, tyliai, bet tvirtai dėdami pamatus ne tik Plokščiams, bet ir Lietuvai jos kelyje į laisvę bei nepriklausomybę, pirmiausia per kalbą, kultūrą, papročius, tautosaką, liaudies dainas, per lietuviškos spaudos platinimą, paskui – per draugystę kiekvienam į jų duris pasibeldusiam svečiui. Kelius į šitą XIX a. pabaigos bažnytkaimį, kurį Plokščiais vadino tik lietuviškai namuose kalbėjusi prastuomenė, į šitą Dievo (ačiū Jam!) neužmirštą užkampį kelią rado ne tik nuo žandarų besislapstęs Vincas Kudirka, bet ir Kazimieras Jaunius, Jonas Jablonskis, Antanas Baranauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis. Negana to, taip pat ir romantikai, užsienio šalių baltų kalbų apkerėti tyrinėtojai, norėję ne tik savo ausimis išgirsti, bet ir išmokti tos taip melodingai skambančios archaiškos lietuvių kalbos.

Sofija ir Petras Kriaučiūnai – vieni aktyviausių kultūrą puoselėjusių šviesuolių Sūduvos krašte.

Paradoksali situacija – lietuvių kalbos studijos Rusijos universitetuose lietuviams ir lietuvių kalbos tyrinėtojams rusams bei Europos šalių mokslininkams buvo leistinos, o pačioje Lietuvoje lietuviška spauda uždrausta. Galbūt tai ir buvo Rusijos klasta išvilioti iš Lietuvos jaunuolius, kad kuo daugiau jų vyktų į Rusiją ir studijuotų Rusijos universitetuose. Gal tokia buvo užgrobtų kraštų rusifikacijos politika?

Pagrindinis orientyras, kreipęs svetimšalius Lietuvos link, buvo kalbininkas, baltistas, Maskvos universiteto profesorius, lietuvę žmoną vedęs Filipas Fortunatovas (Filipp Fortunatov), Maskvoje dėstęs lietuvių kalbą, prisidėjęs prie spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo. Praktiškai visi baltistikos tyrinėtojai, lankęsi Plokščiuose, o jų per dešimt Kriaučiūnų gyvenimo metų nebuvo tiek jau mažai, be Europos universitetų, studijavo ir Rusijos universitetuose. Tai suomiai Josepis Julius Mikola (Josseppi Julius Mikkola), profesorius rusas Aleksandras Aleksandrovas, lenkas Žanas Boduenas de Kurtene (Jan Boudouin de Courtenay), latvis Eduardas Volteris, vokietis Hermanas Hirtas, danas, XVIII a. vidurio filosofo Herderio pasekėjas Oge Mejeris Benediktsenas (Age Meyer Benedictsen)... Ir visi jie laivais plaukė Nemunu ir ėjo Kriaučiūnų namų židinio link. Jie visi tais nevilties metais nešė žinią savo šalims ir viltį apie Lietuvą, kalbėjo apie čia gyvenančius žmones, jų mintys liko sudėtos knygose, o A. M. Benediktsenas net išpranašavo Lietuvai laisvę ir jos sulaukė. Ne šiaip sau Jonas Jablonskis apie Petrą Kriaučiūną yra pasakęs, kad „didesnio lietuvio, kito žymesnio už jį žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje“.

Ogė Mejeris Benediktsenas ir jo 1894 m. parašyta knyga „Lietuva. Bundanti tauta“.  Į lietuvių kalbą ji išversta ir išleista tik 1997 m.

Josepis Julius Mikola ir Maila Talvio

Daugiau ar mažiau pasakoti būtų galima apie visus Kriaučiūnų svečius. Bet ryškiausios asmenybės buvo Mikolos ir Benediktsenas.

1894 m. Kriaučiūnai sulaukė suomių: slavų ir baltų kalbų tyrinėtojas Josepis Julius Mikola su žmona Maila Talvio-Winter Lietuvą pasirinko povestuvinei kelionei, kurią jaukiai derino su moksliniais tikslais. Būtent čia ims skleistis muzike svajojusios tapti Mailos Talvio kaip rašytojos talentas – apkerėta Lietuvoje patirtų išgyvenimų, ji rašė straipsnius į suomių spaudą, rašė apysakas ir romanus. Pastarųjų sukūrė 25. Patys svarbiausi mums, lietuviams – „Dvi meilės“ ir apysaka „Idėjos auka“. Jose emocingai virpančiose eilutėse – pažintis ne tik su Lietuva ir lietuviais, ne tik Plokščiuose patirti įspūdžiai, bet ir jautrūs išgyvenimai pažinus nuo žandarų besislapstantį Vincą Kudirką, patirtas jo suėmimo siaubas. „Kiek daug tada aš išmokau iš Lietuvos kryžiaus nešėjų“, – rašė ji.

1927 m. suomių dailininko nutapytas Josepio Mikolos ir Mailos Talvio portretas.

Būtina pacituoti daugiau tų romantiškai taiklių, moteriškai sentimentalių pastebėjimų:

„Istorijos lapai moka priminti daugelio mirusių tautų vardus. Visos jos vis dėlto kartą gyveno ir paliko savo pėdsakus. Lietuva – ar lietuvių Lietuvą mirtis ištiks, kol ji gyva? Su tuo klausimu siejosi tas skaudus tautiškumo jausmas, kuris vis dėlto nebuvo amžinai miręs Lietuvos žemėje. Niekur kitur nesu jutusi taip stipriai kvepiant didžiąsias lelijas per vasaros tvanką prieš kylant audrai, kaip Kriaučiūnų sode Plokščiuose. Tada baltosios lelijos atrodo dūstančios, tarsi jos būtų atvėrusios savo lūpas ir maldautų iš dangaus lašelį drėgmės. Tautiškumo jausmas Kriaučiūnų namuose, trijų žmonių (Petro Kriaučiūno, Sofijos Kriaučiūnienės ir Vinco Kudirkos, – autorės past.) krūtinėse, buvo tų lelijų gyvenimas prieš paskutinį didžiulį žaibo blyksnį. Šitie trys žmonės sudarė tą mažą būrelį, kuris kentė, vylėsi, meldėsi ir tikėjo visos tautos vardu. Žinoma, buvo ir kitų bendraminčių bei žadintojų, išsibarsčiusių kituose kraštuose, tačiau ir jų rankos laikėsi tų trijų, jų akys žvelgė į juos. Sargyboje buvo tie trys, vieninteliai, kuriuos reikėjo apsaugoti,– jei jie negalės padėti, tai niekas kitas šioje žemėje.“ (Maila Talvio, Trys žmonės, „Valsčius“, 1993.05.28, Nr. 41)

Arba:

„...vis dėlto ten susidūriau su tėvynės meile, kokios nebuvau regėjusi ir apie jai lygią nebuvau girdėjusi kalbant. Ko gero, jos išskirtinumas buvo tas, kad ji tilpo visai retų žmonių krūtinėje, visai Lietuvos tautai gyvenant tarsi sapne, nežinant ir neklausiant, kada jos kalba nustos skambėti pasaulio kalbų būryje. Lietuvos senoviškos kalbos būklė buvo brangi tik kai kuriems retiems žmonėms. Gimininga senųjų prūsų kalba jau buvo mirusi. Įsiterpusi tarp senųjų ir stipriųjų tautų, Lietuva dar dainavo senąsias savo dainas, tačiau į jų vietą kiekvieną dieną plūdo naujos dainos iš rytų ir vakarų, ir bet koks lietuvių kalbos vartojimas mokyklose ir spausdintu žodžiu buvo laikomas nusikaltimu ir už tai baudžiama. Taip tomis dienomis Lietuvoje virš lietuvių kalbos pakibo svetima, žodžiais nenusakoma priespauda.

Vakaro žaros spindinčioje upėje ir lakštingalų giesmės krūmuose Plokščių pakrantėje arba smėlėtame skardyje Raudonės pusėje, arba smaragdiškai gauruotose lygumose, kuriose jaunus arklius augino karo ristūnais, buvo tik karštas prisilietimas prie pavojingai sergančios kaktos. Trobapalaikės, iš kurių artojai ėjo į laukus, o mergelės – į šulinį vandens, stovėjo tarsi laukdamos, kol jas uždegs žaibas. Dar motina tebevadino savo kūdikį daugeliu malonių vardų, kurių be „kūdikėlio“ ir „mažutėlio“ yra daug lietuvių kalboje. Dar laistė mergina savo darželyje gėles, dainuodama nuoširdžią dainą apie rūtelę... Dar bėgo gyvenimas savo vaga, pilnas kasdienybės ir švenčių, tačiau ypatingai perpildytas viso to, ką kasdienybė dar atneš: rūpesčio dėl kasdieninės duonos, grubios girtuoklystės nesuskaičiuojamose karčiamose, kurias palaikė didžiosios „metropolijos“ kariuomenė, nelinksmo gimimo ir kankinančios mirties. Todėl nežinia dėl rytdienos gesino žmonėse gyvenimo džiaugsmą ir jį vertė niekingumu, kurio patenkinimui tiko tik didmiestis, toks kaip Peterburgas“.

M. Talvio Lietuvoje žavėjo viskas – papročiai, tradicijos, graudžios dainos, tautiniai drabužiai, ypač juostų ir prijuosčių raštai. Bene išsamiausią ir spalvingiausią Lietuvos charakteristiką 1894 m. ji pateikė rašinyje „Lietuva“, plokštiškius laikydama visos lietuvių tautos tipu, artimu suomiams. Iki Antrojo pasaulinio karo savo namuose svečius lietuvius ji pasitikdavo pasipuošusi lietuviškais tautiniais drabužiais ir gintaro karoliais. Susirašinėdama su Zofija Kriaučiūniene, ji prašė jų surasti vis daugiau, kad galėtų pildyti Nacionalinio muziejaus ekspoziciją Helsinkyje. Zofijos Kriaučiūnienės laiškai 1996 m. profesoriaus Stasio Skrodenio rūpesčiu sudėti ir išleisti knygoje „Nemuno krašto aidai: laiškai Mailai ir Josepiui Mikoloms“.

XIX a. pabaiga – romantizmo laikotarpis, kuomet tikrovės vaizdavime viršų ėmė idealistinis, sentimentalus matymas, dvasingumo paieškos tautinės savimonėje ir viena pagrindinių jos dedamųjų – gimtoji kalba. Vis dėlto tiek M. Talvio, tiek jos vyras J. Mikola, kaip rašo profesorius S. Skrodenis, buvo unijinės Lenkijos šalininkai, Lietuvą laikę gražiu jos žiedu. Kaip bebūtų, M. Talvio idealizuotas kovotojų už laisvę vaizdas buvo atrama lietuvių politiniam ir kultūriniam brendimui, atvedusiam per ketvirtį amžiaus iki nepriklausomos valstybės.

Ogė Mejeris Benediktsenas

XVIII a. vokiečių filosofo Johano Gotfrido Herderio įkvėptas, Ogė Mejeris Benediktsenas keliauja po Europą mokydamasis kalbų ir kalbėdamas apie pavergtas tautas. 1893 m., gal ir anksčiau, kai tik pradėjo studijuoti lietuvių kalbą, nusprendžia aplankyti Lietuvą. Jo keliai, be abejo, veda į Plokščius, pas Kriaučiūnus. Supratęs, kad tikrasis jo gyvenimo pašaukimas – būti išnaudojamų tautinių mažumų užtarėju, čia jis parašo ir 1895 m. danų kalba išleidžia savo garsiąją knygą „Lietuva. Bundanti tauta. Studijos apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį“. Deja, apie ją ne tik lietuviai, bet, pasirodo, net ir patys danai iki XX amžiaus pabaigos mažai ką težinojo. 1924 m. ji buvo išversta į anglų kalbą, bet didesnio dėmesio nesulaukė. Ją 1994 m. atrado Vilniaus universiteto docentas, Anglų filologijos katedros dėstytojas Lionginas Pažūsis. Jis pasakojo, kad Respublikinei bibliotekai persikėlus iš Kauno į Vilnių, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, bent kartą per savaitę praleisdavęs Lituanistikos skyriuje. „Kartą, naršydamas katalogo skyrelį, skirtą knygoms apie Lietuvą anglų kalba, pirmą kartą aptikau Benediktseno pavardę. Užsakęs knygą, laukiau nekantraudamas, nes jau pats jos pavadinimas – „Lithuania. The Awakening of a Nation. The Study of the Past and Present of the Lithuanian People“ – atrodė tikrai intriguojantis. Net nelabai tikėjau, kad ją bibliotekininkė tikrai suras ir atneš iš saugyklos“, – kalbėjo jis lietuvių kalba išleistos knygos pristatyme ir pranešime, darytame O. M. Benediktsenui skirtoje konferencijoje 1999 m. Vilniuje. L. Pažūsis 1994 m. savo magistrantei Skirmantei Ramanauskaitei ir pasiūlė išversti knygą į lietuvių kalbą. Ir tik tada į konferenciją pakviesti danai atrado savąjį nepakartojamą Ogę, kuris prieš 100 metų pasirodė lietuviams buvęs svarbesnis nei patiems danams. Į konferenciją pakviestos Benediktseno giminaitės Irene Benediktsen ir Tove Lis Schmit–Hausen Plokščių mokyklos svečių knygoje paliko įrašą: „Būti šioje vietoje, kur mūsų dėdė Ogė mąstė ir rašė su tokia meile apie lietuvių tautą ir suvokiant su kokia meile ir rūpesčiu vietiniai žmonės saugo ir vertina tas knygas, portretus, laiškus, kuriuose minimas Ogė Benediktsenas, yra pats nuostabiausias išgyvenimas per visą kelionę į Lietuvą.“

O O. M.Benrdiktseno prieš 130 metų išleista knyga „Bundanti tauta“ nepraranda aktualumo ir šiais laikais: „Civilizacija turi būti tik bendras kapitalas, kurį mes kaupiame ir iš kurio visi turime naudos, o kiekviena tauta turi gyventi savo gyvenimą, laisvą ir nepriklausomą, su savo kalba, nes būtent kalba yra tautos tvirtovė.“ – rašė A. M. Benediktsenas savo knygoje. „Bus smarki kova, tačiau jos tikslas visiškai aiškus: lenkų intelektualinis viešpatavimas turi būti palaužtas, finansinė žydų vienvaldystė sutramdyta, o rusų priespauda nuversta. Kad tai pasiektum, reikia šviesti liaudį ir kurti Lietuvos aukštesniąją klasę, sugebančią vadovauti šiai kovai.“

„Plokščių akademija“

Laimė, istorija banguoja. Nuosmukį keičia pakilimai, pakilimus, deja, vėl nuosmukiai. Ne šiaip sau sakoma, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės kuria blogus laikus... Tautinis judėjimas, istorinė atmintis, patriotizmas, moralė, nerimas dėl išlikimo ir, galų gale, istorinės tiesos alkis praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įžiebė naują atgimimo ugnį. Plokščiai ir mokykla, prisimindami praeitį ir mokydamiesi iš jos, tapo Lietuvos ir Suomijos kultūrinio bendradarbiavimo arena. 1994 m. surengtos jau antrosios tarptautinės konferencijos, skirtos Mailai Talvio metu (1993 m. surengtos pirmosios konferencijos tema buvo „Plokščiai Suomijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių šimtmečio panoramoje“) profesorė A. Vaitiekūnienė pasiūlė Plokščių seminarus vadinti „Plokščių akademija“. Jos mintis buvo taikli, nes nuo to laiko iki šiol Plokščiuose įvyko 20 tarptautinių aukščiausio akademinio lygio konferencijų, kuriose dalyvavo visi Lietuvoje rezidavę Suomijos ambasadoriai, su Lietuva susiję Suomijos mokslininkai, kultūros darbuotojai, menininkai. O svarbiausia, kad juose dalyvavo ir Plokščių mokyklos mokiniai. Čia buvo rengiamos parodos, didelis dėmesys skirtas neabejingos Mailai Talvio grafikės Gražinos Didelytės darbams. Suomiai, prie jų prisijungę ir danai, vėliau – čekai, niekada neatvažiuodavo tuščiomis. Mokyklos muziejėlis turtėjo naujais vertingais eksponatais. Čia vietą rado ir suomiškos kantelės, mūsų kanklių pusseserės, pirmasis V. Kudirkos raštų leidimas, nuotraukos, meno kūriniai. Vien ko verta draugystė su Helsinkio universiteto profesoriumi Hanu Niemiu (Hannu Niemi), tautosakos rinkėjo Augusto Roberto Niemio (Aukusti Robert Niemi), vaikaičiu! Praėjusiais metais jis mokyklai atsiuntė fotografijų su lietuvių tautinių drabužių pavyzdžiais, Mailos Talvio surinktais Lietuvoje, kurie eksponuoti Nacionaliniame muziejuje Helsinkyje. Gavusi dovaną, Plokščių mokykla šių fotografijų parodą surengė ir pas save Mailos ir Josepio Mikolų viešėjimo pas Kriaučiūnus 130-mečio proga. A. R. Niemio Suomijoje įkurta iki šiol gyvuojanti Donelaičio draugija ne vienerius metus rėmė Plokščių mokinius, savo darbais ir kūryba skleidusius žinią apie plokštiečių ir suomių draugystę. Tokie panašūs filosofui Herderiui skirti moksliniai sambūriai, pavadinti „Herderio skaitymais“, iki šiol periodiškai vyksta Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje.

Meilę lietuvių kalbai, tautosakai ir etnografijai iš senelio Augusto Roberto Niemio paveldėjęs HelsinkIo universiteto profesorius Hanu Niemis ir lietuvių folkloro, baltų ir Baltijos finų kultūrinių ryšių tyrinėtojas profesorius Stasys Skrodenis Plokščiuose susitikdavo beveik visų konferencijų metu. V. Venslovaičio nuotr.

„Plokščių akademijai“ buvo lemta klestėti tik susitelkus pačiai Plokščių bendruomenei, inteligentijai. Visų jų išvardinti tiesiog neįmanoma, nes susitelkusios šviesuomenės būta vos ne kiekvienuose Plokščių namuose. O jos flagmanu buvo mokykla, vadovaujama direktorės Nijolės Bitinienės, skrupulingos eruditės, supratusios Plokščių reikšmę. Už nuoširdų kultūrinių ryšių su Suomija puoselėjimą Suomijos ambasadoje ji buvo apdovanota valstybiniu apdovanojimu – Suomijos garbės ordinu. Tąsyk N. Bitinienė tepasakė: „ Esu paprastas žmogus, darantis paprastus darbus, bet labai svarbioje vietoje – Plokščiuose.“ Ir nors Bitinų šeima senokai Plokščiuose nebegyvena, mokykla nebegali sustoti, ji tęsią ir tęs gražias bendrystės tradicijas tol, kol gyvuos, kol Lietuvos valdžia suvoks, kad mokyklų naikinimas Lietuvos pakraščiuose kol kas išlieka bene vieninteliai šviesos židiniai, neleidžiantys žmonėms panirti į tamsą ir neviltį, puoselėjantys tą patriotizmo sėklą, neleidžiantys užmiršti savo svarbos ir atsakomybės už tai, kad čia atvykę žmonės ieškotų ne vien gražiosios gatvės-upės, kurioje galima pasivaikščioti, bet žinotų, kad čia ant akmens prisėdęs mėgdavo pamąstyti Vincas Kudirka, kad beveik toje pačioje vietoje, įsibridęs į tą upę, iki mirties 2009 m. tapė dailininkas Vytautas Tamoliūnas, o Lauko galerija su jo paroda ties Vaiguva prasidėjo nuo jo žmonos Rimantės iniciatyvos. Plokščiuose galima aplankyti legendomis apipintą Šventaduobę – lurdą. Legenda pasakoja, kad neva piemenys ties Plokščiais kažkada pagavo Nemunu plaukusį Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir nunešė į bažnyčią, bet iš bažnyčios paveikslas vis dingdavo, jį žmonės rasdavo prie šaltinėlio, kur vietoje XIX a. pastatyto medinio altorėlio 1927–1928 m. vietos ūkininko rūpesčiu išmūrytas akmeninis lurdas.

Plokščių mokyklos mokytoja Gražina Kazarian nuo pat muziejaus įkūrimo dienos rūpinasi eksponatais, čia moksleiviams veda pamokas. G. Didžiapetrienės nuotr.

***

Ne taip seniai buvęs Plokščių vidurinės mokyklos auklėtinis Tautvydas Šukys, kol nebuvo išvykęs gyventi į Kauną, organizuodavo naktines ekskursijas po Plokščius – per kapines, pažintiniu taku, aukštyn kalnu link bažnyčios, paskui link Vaiguvos ir atgal aukštyn šlaitu vėl į miestelį. Su turiningu pasakojimu, su giliu istorijos žinojimu. Tai buvo kažkas nepaprasta. Ir tegalėjai sau mintyse galvoti, ką reiškia, kai jau į pirmąją klasę einantis mokinukas ne tik iš vadovėlių, bet gyvai dalyvaudamas mokyklos ir tuo pačiu miestelio bendruomenės gyvenime, iš pradžių gal tik dainelėmis, pakankliavimu, piešinių parodomis, o vėliau ir pranešimais tarptautinėse konferencijose dalyvaudamas supranta, kas jis iš tikrųjų yra ir žino kuo turi didžiuotis.

Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurta kompozicija gestų kalba, reiškianti žodį LABAS. Ji pasveikina atvykstančius į mokyklą. G. Didžiapetrienės nuotr.

Labai įžvalgiai ir toliaregiškai 1993 m. Kriaučiūnų sodybos vietoje, kur žaliuoja ąžuolas, pastatyta medžio drožėjo Zigmo Sederevičiaus sukurta skulptūra, vaizduojanti Lietuvos mokyklą-moterį su vaiku, knygnešį ir Lietuvą budinantį varpą, o ant jo iškalti V. Kudirkos žodžiai „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“, simbolizuojantys Lietuvos prabudimą ir žadinantys tautą naujam gyvenimui. Čia išrašytos ir visų, tautos prabudimo aušroje vardan jo atvykusių ir dirbusių žmonių pavardės.